Prieš 18 mėnesių Donecko svečius prie miesto pasitikdavo reklaminiai skelbimai, kuriuose būdavo kviečiami griebti ginklą į rankas ir eiti kariauti.
Šiandien tokius skelbimus pakeitę DLR lyderio Aleksandro Zacharčenkos, rankoje laikančio vyšninį šios liaudies respublikos pasą, nuotraukos. Po jomis kviečiama: „Tapk liaudies respublikos piliečiu!“ Dar norima, kad žmonės sąžiningai susimokėtų sąskaitas ir kovotų su korupcija.
Gatvėse kalbasi apie karą
Žinoma, į miestą yra ir kitas įvažiavimas, tačiau daugelis vietos gyventojų į miestą įlekia būtent čia. Netoliese – ir susprogdinto Putilovskio tilto, po kuriuo iki šių dienų prispaustas tankas su žuvusia įgula viduje, fragmentai. Čia sustoti net draudžiama – būtina važiuoti toliau.
Bet tuo pat metu Donecko centre besitęsiančio konflikto ženklų beveik nėra. Gatvės ramios, jaukios ir švarios – žmonės net sako, kad miestas niekada nebuvo toks tvarkingas kaip dabar.
Plačiomis alėjomis rieda skelbimais nuklijuoti troleibusai, dviračiai, šalia mirga dideli gėlynai, prie kurių pluša miesto pasamdyti sodininkai. Čia pat – ir fontanai.
Tiesa, ant suoliukų susėdusios pensininkės diskutuoja apie karą: „Vaikeli, vakar girdėjau, kaip mūsų link atlėkė trys artilerijos sviediniai, o du buvo paleisti iš miesto. Tai mes vadiname paliaubomis. Tikras teatras!“
Dabar teisę viešai nešiotis ginklą turi tik vietos policija, o pagrindinis Donecko bulvaras nusėtas žaviomis kavinaitėmis.
Per karą saugumas DLR buvo užtikrinamas kankinimo kambariuose ir mirties bausmėmis. Pastarosios būdavo skiriamos už įvairiausius nusikaltimus – prekybą narkotikais, kyšių davimą ar ėmimą. Narkotikų prekeiviai būdavo nušaunami net be jokios teismo imitacijos.
Dabar teisę viešai nešiotis ginklą turi tik vietos policija, o pagrindinis Donecko bulvaras nusėtas žaviomis kavinaitėmis.
Vienoje jų simpatiška šviesiaplaukė, siurbčiodama šampaną, draugei pasakoja, kad jos šeima turi tris automobilius. Vieno numeriai ukrainietiški, kito – rusiški, trečio išduoti DLR: „Esame pasiruošę bet kokiems pasikeitimams.“
Sunku išsilaikyti be kyšių
Verslininkas Romanas (pavardžių daugelis pašnekovų „Meduza“ žurnalistei neatskleidė) pastebi, kad kai kuriems doneckiečiams grąžinami automobiliai, kurie iš dalies gyventojų buvo atimti – konfiskuoti – prasidėjus karui.
„Teismai užversti bylomis, tačiau sprendimai priimami ir įgyvendinami. Pavyzdžiui, mano kaimynas atgavo savąjį „Lexus“. Mašina buvo suvarpyta kulkų, matėsi daug kažkieno kraujo dėmių, bet ji bent jau buvo grąžinta“, – pasakoja Romanas.
Tiesa, šis verslininkas nėra itin patenkintas gana aktyvia teisėsauga: „Rusijoje pažeidęs kelių eismo taisykles tiesiog paduodi kyšį patruliui ir važiuoji toliau. O mūsų inspektoriai yra išsigandę ir kyšių imti nenori, tad išrašinėja baudas.“
„Argi įmanoma tokiomis sąlygomis užsiimti verslu?“ – Europos Sąjungos šalims tikriausiai jau neįsivaizduojamai absurdišką klausimą užduoda Romanas.
Bet kokiu atveju - dabar pasikeitęs ir DLR valstybinės žiniasklaidos tonas. Pagrindinis vietos televizijos kanalas dabar ne tik transliuoja skelbimus apie tai, kad tankams reikia įgulų, bet ir rodo laidą „Geros naujienos“. Rengiami reportažai apie jaunimo festivalius, naujagimius zoologijos sode.
Tiesa, per žinias jų vedėjai vis dar užsikirtę aiškina žiūrovui apie klastinguosius politikus Kijeve, ukrainiečių pažeidžiamus Minsko susitarimus ir, žinoma, moralinį Vakarų nuosmukį.
Komendanto valanda – kasdien
Kai kurie doneckiečiai, kurie prieš dvejus metus spruko iš miesto, dabar grįžta namo. Tarp jų – Marijos, Donecko universiteto trečiakursės šeima. Prasidėjus konfliktui šie doneckiečiai nusprendė išvykti į Kijevą ir apsistoti pas giminaičius, tačiau Marijos tėvas pasiliko ir prisijungė prie separatistų.
„Kai mane Kijeve vadino separatiste, aš tylėjau, – prisimena Marija. - Bet tada mokykloje sumušė mano brolį už tai, kad mūsų tėvas – „priešas“. Žinau, kad Kijeve ne visi žmonės tokie, kai kuriems mano draugams iš Donecko ten visai gerai sekasi.
Ar laikomasi komendanto valandos, prižiūrima itin kruopščiai – ypač nuo dienos, kai buvo pabandyta susprogdinti Lenino paminklą.
Tačiau mums nepasisekė, tad netrukus iškeliavome į Rusiją. Bet ir ten mūsų nelaukė pyragai – sunku buvo susimokėti vien už nuomą. Pasidavėme ir grįžome namo. Viskas atrodo normalu, o mūsų kvartalo niekas nebombarduoja.“
Vis dėlto naktį Doneckas staiga nuščiūva – kasdien 23 valandą skelbiama komendanto valanda. Ar jos laikomasi, prižiūrima itin kruopščiai – ypač nuo dienos, kai buvo pabandyta susprogdinti Lenino paminklą.
„Jei tave pagauna gatvėje, atsiduri kaliūzėje ir ten praleidi 15 dienų. Bet tai – ne blogiausias variantas. Antai neseniai buvo surengtas slaptas vakarėlis klube „Šachtior Plaza“. Jie (separatistai, – red.) ten atsiuntė specialiąsias pajėgas.
Į vakarėlį atvykę žmonės buvo nusiųsti kone į patį frontą. Visus tuos hipsterius privertė kasti griovius apkasuose“, – pasakojo vienas vietos barmenas.
Išgyventi padeda humanitariniai siuntiniai
Per pereinamąjį laikotarpį – taip aršiausius konflikto metus vadina vietiniai – DLR buvo naudojami doleriai, eurai, grivinos, rubliai. Parduotuvėse produktų kainos buvo skelbiamos visomis šiomis valiutomis.
Dabar oficiali DLR valiuta – Rusijos rubliai, nors didesnės įmonės, prekiaujančios su Kijevu ir Ukrainoje mokančios mokesčius, savo darbuotojams algas vis dar išmoka grivinomis.
2015 metais buvo įkurtas DLR centrinis bankas. Per jį mokamos visos sąskaitos, be to, įkurtas nedidelis bankomatų, priimančių tik DLR išduotas banko korteles, tinklas.
Tiesa, Donecke korteles turi dar labai nedaug žmonių. Visi jie mėgsta grynuosius, tad kone kasdien vidurdienį prie centrinio banko pastato nusidriekia didelė eilė.
Tarp maždaug 50 žmonių, kurie ieško priedangos nuo kaitrios vasaros saulės, su kūdikiu ant rankų stoviniuoja ir Svetlana, paaiškinanti, kad atėjo pasiimti 2 tūkst. rublių (27 eurų) pašalpos už vaiką: „Ką gi aš nusipirksiu? Mama kaip tik laukia eilėje prie humanitarinės pagalbos, be to, turime daržą. Tik taip išgyvename.“
Kepalas duonos – 12 rublių (0,16 euro), litras pieno – 30 rublių (0,41 euro), 150-200 rublių (2-2,76 euro) už mėnesinį viešojo transporto bilietą.
Daug Donecko gyventojų formaliai priklauso socialinės išmokos iš Ukrainos valdžios. Tačiau tam reikia keliauti į Kijevo kontroliuojamą teritoriją, be to, kai Kijevas paskelbė DLR ir LLR ekonominį embargą, atsirado nemažai sukčių.
Ukrainos valdžia neseniai pristatė kliūčių kelyje senatvės pensijos link – norint ją gauti, būtina gyventi Kijevui pavaldžiuose rajonuose.
Dabar DLR pensininkai turi verstis su 2-3 tūkst. rublių (27-40 eurų) per mėnesį. Kas kiek kainuoja? Kepalas duonos – 12 rublių (0,16 euro), litras pieno – 30 rublių (0,41 euro), 150-200 rublių (2-2,76 euro) už mėnesinį viešojo transporto bilietą.
Tūkstančiai žmonių priklausomi nuo humanitarinės pagalbos. O ją teikia ne tik Rusija, į DLR ir LLR reguliariai siunčianti garsiuosius „baltuosius sunkvežimius“, bet ir sumaniai per konfliką tarp Kijevo ir Donbaso laviruojantis oligarchas Rinatas Achmetovas.
Nuo 2014 metų pavasario Donbase išdalinta jau beveik 9 milijonai vadinamųjų „išgyvenimo rinkinių“.
„Man būdavo gėda laukti šiose eilėse, – prisipažįsta Andrejus Vitaljevičius. – Juk aš – profesorius, kaip bebūtų, čia turiu šiokią tokią įtaką. Bet prie visko priprantama.“
Kam skiriama pagalba, nurodo A.Zacharčenka. Naujausias jo įsakas – pirmiausia padėti minimalią pensiją gaunantiems senoliams, neįgaliesiems ir daugiavaikėms šeimoms.
Skaičiuoti reikia, nes konvojai iš Rusijos atvyksta vis rečiau. Dabar – tik kartą per mėnesį, o birželį Donecko pagalba apskritai nepasiekė.
Papildomas pasieniečių uždarbis
Kartu su iš pažiūros gana įprastu gyvenimu į Donecką ir Luhanską grįžta ir verslas. Verslininkai, bent jau kaip rašo „Meduza“, prisitaikė prie ekonominio embargo sąlygų.
„Viskas labai paprasta – kai yra embargas, yra ir kontrabanda. Ji keliauja ir per sieną (kontaktinę liniją, – red.) su Ukraina, ir per sieną su Rusija“, – paaiškina vienas smulkus vietos verslininkas.
„Už kilogramą susimoki 12 grivinų patikros punkte ir gali gabenti ką nori. Ukrainos kariškiai iš to užsidirba jau dvejus metus. Čia, DLR pusėje, su kyšiais dabar sunkiau, juos duoti ir imti bijoma. Bet ukrainiečiams galvos dėl to neskauda.
Donbaso verslininkas: „Čia veikia didelė mėsos perdirbimo įmonė, į kurią absoliučiai visa mėsa įvežama nelegaliai iš Ukrainos.“
Įsivaizduokite – Donbase veikia didelė mėsos perdirbimo įmonė, į kurią absoliučiai visa mėsa įvežama nelegaliai iš Ukrainos.“
Jau minėtas verslininkas Romanas patvirtina neturintis jokių problemų dėl krovinių gabenimo, ypač geležinkeliu, kuris, skirtingai nei greitkeliai, nėra užblokuotas. Jo teigimu, į Ukrainą kasdien keliauja anglis iš kasyklų.
„Jie (Ukraina, – red.) su mumis kariauja, o tuo pačiu metu perka iš mūsų anglį. Toks čia ir karas“, – sako verslininkas.
Net paradoksalu, kad tuo pačiu metu tarp DLR ir LLR veikia muitinė. Igoris iš Jenakijevo, kuris stengiasi atgaivinti savo statybų verslą, negali nuslėpti nevilties: „Kad galėčiau iš Donecko į Luhanską nugabenti prekes ir grįžti, man reikia praeiti du patikrinimus. Jie nori visus numelžti!“
Kiti išradingesni. Perėmę JAV greitojo maisto restoraną „McDonald's“, jie jį pervadino „DonMac“. Nors antiamerikietiška propaganda regione itin agresyvi, įstaiga Donecke populiari.
Donecko verslininkai prisipažįsta, kad mielai prekiautų su Rusija, jei ne aplinkybės. O jos tokios: Maskva nėra pripažinusi šių liaudies respublikų, tad jose neveikia Rusijos bankai.
Aišku, prekiauti su Rusija įmanoma per trečiąją teritoriją – Pietų Osetiją. Šią formaliai Gruzijos teritoriją yra pripažinusi Rusija, o Pietų Osetija yra pripažinusi DLR ir LLR.
Dar veikia keista „nebankinė kredito organizacija“ – Maskvoje įkurtas Tarptautinių susitarimų centras. Jo skyriai patogiai įkurti ties Rusijos ir rytine Ukrainos siena, kurią pažeisdami Minsko susitarimus vis dar kontroliuoja separatistai.
Pažadais Donbase netikima
Taip, sunku, bet Donecko parduotuvėse produktų netrūksta. Kaip rašo „Meduza“ korespondentė, jų galėtų būti daugiau, „tačiau iš esmės galima surasti visko“.
Alkoholinių gėrimų tara jau pažymėta DLR banderolėmis, o ant kai kurių maisto produktų pakuočių puikuojasi užrašas „Pagaminta DLR“. Cigaretės importuojamos iš Ukrainos, Rusijos ir – pigiausios – iš Bulgarijos.
Yra ir kelios miesto kontroliuojamos parduotuvės, skambiai pavadintos „Pirmuoju respublikos prekybos centru“.
Vietos verslui kelia grėsmę DLR liaudies tarybos jau priimtas, bet A.Zacharčenkos dar nepasirašytas įstatymas dėl nacionalizacijos.
Tiesa, vietos verslui kelia grėsmę DLR liaudies tarybos jau priimtas, bet A.Zacharčenkos dar nepasirašytas įstatymas dėl nacionalizacijos.
Teoriškai pagal šį teisės aktą DLR gali perimti tik nuosavybę, kuri ir prieš karą buvo valstybinė, tačiau dokumento turinys viešai neskelbiamas, tad jis jau vadinamas „galingiausiu A.Zacharčenkos ginklu“.
„Taip ir yra, – aiškino buvęs Regionų partijos narys iš Donecko. – Ukrainos valdžia turi suprasti, kad reikia paklusti DLR reikalavimams, nes priešingu atveju šis ginklas bus panaudotas prieš Kijevą. Kai oligarchų nuosavybė bus perimta, tie oligarchai keršys būtent Kijevui.“
Kol kas perimtas „Metro“ parduotuvių tinklas, trys gamyklos, dvi autobusų stotys, odontologijos klinika, taip pat – DLR teritorijoje esantys turgūs. Žmonėms žadamos kompensacijos, tačiau pažadais Donecke netikima.
DLR viena svarbiausių – Statybų ministerija, atsakinga už regiono atstatymą. Jai vadovauja ambicingas rusas Sergejus Naumecas, į Donecką atvykęs iš Sočio. Dirbti stengiamasi greitai – šiuo metu atstatoma 1,5 tūkst. namų.
Tačiau Donecke vis dar žiojėja karo ženklai. Antai Oktiabrskio rajone prie pat sugriauto Donecko oro uosto apšaudyti kone visi pastatai, o pinigų jų atstatymui nėra.
Be to, čia vis dar pavojinga. Rajone apsilankiusią „Meduza“ reporterę pasitiko grupė kariškių, net neslėpusių, kad jie – rusai. Vienas prisistatė Vitalijumi ir pareiškė, kad atvyko iš Čeliabinsko: „Užmezgiau romaną su mergina iš Horlivkos ir pasilikau.“
Laukia sprendimų Rusijoje
Vitalijus priklauso DLR armijai, kurią formuoti pradėta 2014-ųjų pabaigoje. Procesas, kaip teigia patys kariai, įsibėgėjo nelengva – daug separatistų bandė bėgti. Aišku, padėjo rusai.
„Turėjome atkurti tvarką. O rusai pasiūlė pagalbą. Tik tai. Jie atsiuntė ekspertų, jie paaiškino, kaip elgtis. Juk daug mūsiškių nežino nieko apie ginklus, jiems trūksta taktinio pasirengimo“, – aiškina buvęs verslininkas slapyvardžiu „Granica“.
Kitas karys, pavarde Petrovičius, nepatenkintas, kad tarptautinė bendruomenė nepripažįsta DLR: „Pakalbėkime apie anglų „Brexit“ ar kaip jis ten. Visas pasaulis pripažįsta jų apsisprendimą, niekas nesiunčia karių. Škotai irgi rengė referendumą – jokių problemų. Kodėl jie nepripažįsta mūsų referendumo?“
Kijevas ir separatistai konfliktą Donbase vadina skirtingai. DLR ir LLR kalba apie pilietinį karą, o Ukraina – apie „tėvynės karą“. Donecke visi – tiek politikai, tiek močiutės ant suoliukų – užsikirtę kartoja, kad kalti ukrainiečiai, po Maidano ėmę nurodinėti Rytų Ukrainai, kaip gyventi.
Žmonės taip pat nesupranta, kodėl Rusija neaneksuoja Donbaso. Tie, kurie dalyvavo demonstracijose 2014 metų pavasarį, buvo įsitikinę, kad Rytų Ukrainoje bus pasekta Krymo pėdomis, bet toks scenarijus, regis, vis nerealesnis.
DLR liaudies tarybos pirmininkas Denisas Pušilinas nekalbus: „Iš tiesų, 2014-aisiais daug kas pasisakė už integravimąsi į Rusijos sudėtį. Galbūt taip būtų buvę teisinga. Bet Rusija laikosi tarptautinės teisės reikalavimų.“
Atostogaujama Sjedovės kurorte
Donbasiečiai atostogauja Sjedovėje – pajūrio miestelyje prie Azovo jūros, nuo Donecko nutolusiame 130 km. Atstumas nėra didelis, tačiau kelionė trunka tris valandas – kelias sunkiai pravažiuojamas. Beje, toks buvo ir prieš karą.
Sjedovė – vienintelis kurortas DLR ir LLR. Nenuostabu, kad miestelyje vasarą laisvų vietų neveik nėra, o poilsio namais paverstos ir lūšnos ar vištidės. Čia įmanoma rasti lovą už 3 dolerius, o visą kambarį – už 6 dolerius.
Vietos žmonės patenkinti – galima bent kažkiek užsidirbti. Sjedovėje yra ir sanatorijų, bet kadangi apsistoti jose per brangu, daugelis leidžia laiką prie jūros. Vaikai šokinėja į vandenį nuo apleistų molų, o suaugusieji ilsisi žvejų laivų šešėlyje.
„Nuo dienų, kai prasidėjo karas, atostogaujame pirmą kartą, – atskleidžia Svetlana iš Jenakijevo. – Keista, bet vaikai negali užmigti. Jiems per tylu, kai aplinkui niekas nesproginėjo.“
Sjedovė – vienintelis kurortas DLR ir LLR. Nenuostabu, kad miestelyje vasarą laisvų vietų neveik nėra, o poilsio namais paverstos ir lūšnos ar vištidės.
Pramogų nėra daug – vaikams įrengtas kuklus atrakcionų parkas, o jų tėvai keliauja į šaudyklą. Taikiniai – ukrainiečiai Arsenijus Jaceniukas, Petro Porošenka, Julyja Tymošenko, JAV prezidentas Barackas Obama.
„Matote? Visai sušaudytas“, – juokiasi šaudyklos savininkas, bet tada surimtėja ir priduria: „Tiesa, neseniai buvo atėjęs toks pensininkas ir paprašė Vladimiro Putino, kad galėtų į jį šaudyti.“
Anksčiau Sjedovėje netrūkdavo separatistų karių, kurie čia vaikščiodavo su ginklais ir gerdavo. Dabar, kaip teigia padavėja viename barų, „čia daug tyliau. Niekas nesidemonstruoja su šautuvais.“
Vakare atostogautojai suguža į „Miami Nightclub“, kur didžėjus šaukia: „DLR! Sjedove! Kur jūsų rankos?“
