Nevotos miesto Filipinuose kapinės nėra vien tik mirusiųjų namai. Daugybė čia gyvenančių žmonių yra gyvi ir sveiki. Šiose kapinėse namus susikūrė per 600 šeimų, kurių vienintelis pajamų šaltinis – atsitiktiniai darbai netoliese esančiame uoste. Šių žmonių būstai apsupti kapų, šiukšlių ir net žmonių palaikų.
„Mano vardas Virginia dela Cruz. Gyvenu čia nuo 1986 metų. Turiu tris vaikus, jie jau turi savo vaikų. Didžioji dalis iš jų gyvena šiame kambaryje“, – aprodydama savo būstą BBC žurnalistei, pasakojo Virginia.
Tam, kad žmonės patektų į savo būstą, reikia užlipti kopėčiomis. Virš kapų pastatytose lūšnose vietos kur kas daugiau, nei gali atrodyti.
„Čia yra svetainė ir dar vienas didesnis kambarys, jame mes visi miegame naktį“, – sakė Virginia.
Kambaryje – viena elektros lempa, nedidelis langelis, ant sienos pakabinta paveikslo „Paskutinė vakarienė“ nuotrauka. Pasak BBC žurnalistės, atsižvelgiant į tai, kad šis būstas pastatytas ant penkiais aukštais sustatytų kapų, jis yra neįtikėtinai erdvus.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Manilos kapinėse |
„Vaikai priprato čia gyventi. Jiems tai normalus gyvenimas. Jie nebijo vaiduoklių. Labiausiai vaikai bijo nukristi. Tiesa, turiu anūkę, kuri neseniai susirgo – pakilo temperatūra, mergaitė vėmė. Motina nuvedė ją pas gydytoją. Jis paaiškino, kad anūkėje apsigyveno paklydusi siela. Tačiau jam atlikus ritualą, ši siela pasitraukė“, – sakė moteris.
Kapinėse stovi amerikietiškojo biliardo stalas. „Prieš metus šį stalą čia atvežė verslininkas. Visi čia žaidžia nuo ryto iki vėlaus vakaro“, – pasakojo Virginia.
Netoliese aplink stalus sėdi daugybė žmonių. Prie pat jų – baltas atidengtas karstas. „Šiandien čia sujudimas. Rytoj vyks laidotuvės. Žmonės renkasi pažaisti kortomis. Taip šeima surenka pinigų laidotuvėms. Mirusiai mergaitei buvo vos 17 metų, – sakė Virginia. – Mes daugiau neturime kur gyventi, tik šiose kapinėse. Neturime jokio pasirinkimo. Galbūt tai bus vieta, kur ir aš mirsiu.“
