Kartu su žurnalistų delegacija į Hebroną keliauja apsaugininkas, o Y.Shaulas įspėja – jo lydimi asmenys retai išvengia izraeliečių naujakurių užgauliojimų. Netrukus patys spėjame tuo įsitikinti.
Klausimai ir abejonės tarnybos metu
Y.Shaulas pasakoja užaugęs Jeruzalėje esančioje nausėdijoje – tipiškoje politinės dešinės aplinkoje. Jis karinę tarnybą Izraelio gynybos pajėgose (IDF) atliko nuo 2001-ųjų kovo iki 2004-ųjų kovo – antrosios intifados įkarštyje. 14 tarnybos mėnesių jis praleido Hebrone.
Pasak Y.Shaulo, karinei tarnybai einant į pabaigą, jis nebegalėjo pateisinti didelės dalies savo ir kolegų veiksmų. Nesugebėdamas aiškiai išartikuliuoti minčių, jis atsigręžė į kariuomenės kolegas – suprato, kad visi jaučiasi panašiai.
Todėl jie Tel Avive surengė fotografijų ir vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti karių liudijimai, parodą. Taip gimė organizacija „Breaking the silence“ (liet. „Pralaužti tylą“), kuri, pasak Y.Shaulo, yra skirta užmegzti nuoširdų pokalbį apie IDF veiksmus okupuotose teritorijose.
„Mes esame grupė veteranų, tikinčių, kad kariuomenė turi būti gynybos, o ne priespaudos ir okupacijos įrankis. Nesupraskite manęs neteisingai – nesu pacifistas, esu pasiryžęs dėl savo šalies žudyti ir mirti.
Tačiau tikiu, kad žmonės turi teisę į savivaldą, kad jų nevaldytų užsienio kariuomenė, ypač jei tai – mano kariuomenė. Manome, kad okupacija yra morališkai nepateisinama, nemanau, kad galima pateisinti nuolatinę milijonų žmonių okupaciją iš jų atimant teises ir orumą taip, kaip mes atimame iš palestiniečių“, – pasakoja Y.Shaulas.
Y.Shaulas vardija IDF veiksmus, kurie jam sukėlė klausimų ir abejonių: naudoti palestiniečius kaip gyvuosius skydus, beatodairiškai šaudyti granatsvaidžiu į civilių rajonus, naudoti vandens patrankas, vykdyti mokomuosius reidus, kai įsibraunama į nekaltų palestiniečių namus.
„Nenoriu pasakyti, kad kiekvienas Izraelio karys tarnybos metu nužudė po nekaltą palestinietį – toli gražu. Tačiau noriu pasakyti, kad nėra nė vieno tose teritorijose tarnavusio kario, kurio rankos yra visiškai nesusitepusios.
Dėl labai paprastos priežastis: negali būti okupantas, tačiau nesielgti kaip okupantas. Neįmanoma tarnauti okupuotose teritorijose ir matyti palestiniečius kaip sau lygias gyvas būtybes“, – pakeliui į Hebroną pasakoja buvęs karys.
Nuo 1967-ųjų Šešių dienų karo Vakarų Krantą, kuriame įsikūręs Hebronas, kontroliuoja Izraelis. Tarptautinė bendruomenė, palestiniečiai, Izraelio kairieji ir Izraelio Aukščiausiojo Teismo nutartis sako, kad Izraelis šias Palestinos teritorijas okupavo. Tačiau šalies dešinieji tikina, kad jos buvo iškovotos Izraeliui ginantis kare.
Tarptautinė bendruomenė izraeliečių nausėdijas Vakarų Krante taip pat laiko nelegaliomis.
„Hebrone mums skirta misija buvo padaryti taip, kad mūsų buvimas būtų jaučiamas. Jei palestiniečiai jaus, kad IDF yra visur ir visą laiką, jie bijos pulti. Todėl priverčiame pajusti savo buvimą“, – tikina Y.Shaulas.
Jis pasakoja, kaip atrodydavo naktinis patruliavimas, trunkantis nuo 10 valandos vakaro iki 6 valandos ryto.
Y.Shaulas: „Hebrone mums skirta misija buvo padaryti taip, kad mūsų buvimas būtų jaučiamas. Jei palestiniečiai jaus, kad IDF yra visur ir visą laiką, jie bijos pulti. Todėl priverčiame pajusti savo buvimą.“
„Vaikštai senamiestyje, prieini atsitiktinį namą – ne tą, apie kurį turime žvalgybinės informacijos. Į jį įsibrauni, pažadini šeimą, apieškai namus. Galite įsivaizduoti dinamiką, kas nutinka, kai karinis dalinys įsibrauna į namus antrą valandą nakties.
Apieškai namus, išeini į gatvę, sukeli triukšmą. Įsibrauni į kitą namą, pažadini kitą šeimą, užlipi ant stogo, nuo jo – ant kito stogo, per balkoną – pas kitą šeimą, ją pažadini. Ir taip praleidi aštuonių valandų pamainą“, – prisimena Y.Shaulas.
Pasak buvusio kario, nuo antrosios intifados pradžios tai vyksta nuolat.
„Gerai miegojote savo viešbutyje Ramaloje? O Hebrono senamiestyje praeitą naktį buvo pažadintos 20–30 šeimų. Idėja – labai paprasta: kiekvienas palestinietis turi pajusti, kad kariuomenė yra čia pat.
Niekada nežinai, kada mes pasirodysime, kaip tai atrodys, kada tai baigsis. Kariuomenėje mes tai vadiname taip: sukurti jausmą, kad tave vaikosi“, – žurnalistams tikino Y.Shaulas.
Anot jo, kai prie IDF keliamos baimės lygio priprantama, tas lygis padidinamas. Pavyzdžiui, norint paįvairinti patruliavimą, kariai gali nuspręsti nuvykti į Palestinos kontroliuojamą rajoną ir apieškoti 200 jaunų vyrų.
„Aš nežinau malonaus būdo, kaip sukurti visos populiacijos vaikymosi jausmą“, – pasakojo „Breaking the silence“ steigėjas.
Ribojama judėjimo laisvė
Hebrone mus, vos išlipusius iš autobuso, pasitinka IDF kariai. Patikrinę pasus ištaria: „Su kameromis ir musulmonams čia eiti negalima.“
Nenorėdami problemų ir taupydami laiką, pasukame kitu keliu. Mūsų delegaciją iki kito patikros punkto lydi trys kariai. Čia – ir vėl pasų patikra. Greičiausiai taip žurnalistams leidžiama, Y.Shaulo žodžiais tariant, pajusti IDF buvimą.
Norint suprasti Hebroną, reikia prisiminti neseną jo istoriją. 1993-iaisiais Izraeliui ir Palestinai pradėjus Oslo taikos procesą, po ketverių metų buvo pasirašytas Hebrono protokolas.
Remiantis protokolu, Izraelis iš miesto turėjo patraukti dalį pajėgų, o Hebronas buvo padalytas į dvi dalis: H–1 (apie 80 proc.), kurią kontroliuoja Palestinos autonomija, ir H–2, kontroliuojamą IDF. H–2 dalyje, apimančioje ir Hebrono senamiestį, gyvena apie 35 tūkst. palestiniečių bei 800 izraeliečių naujakurių.
Tiesa, dar 1994 metais, kai amerikiečių-izraeliečių ekstremistas Baruchas Goldsteinas Hebrone nužudė 29 musulmonus maldininkus ir sužeidė daugiau nei šimtą, Izraelis, baimindamasis palestiniečių atsako, apribojo jų judėjimo laisvę bei sukūrė buferines zonas aplink keturis nausėdijų kompleksus.
Saulėtą penktadienio rytą vaikštinėjame kadaise viena gyviausių gatvių al-Shudada, kurioje praeityje veikė turgus, policijos nuovada ir autobusų stotis. Šiandien ji – pustuštė, o dauguma durų, už kurių gyveno ir dirbo palestiniečiai, užvirintos ir nudažytos viena spalva.
Pasirašius Hebrono protokolą, kuriam laikui gatvėje buvo atnaujinta palestiniečių judėjimo laisvė, tačiau nuo 2000-ųjų – antrosios antifados pradžios – ji ir vėl ribojama. Šiame vaizdo įraše matyti, kaip al-Shudada gatvėje gyvenanti palestinietė iš namų išeina per stogą.
Be to, dėl saugumo priežasčių, kaip tikina Izraelis, buvo uždarytos palestiniečių parduotuvės ir turgūs. Vis dėlto, neseniai keturioms al-Shudada gatvėje gyvenančioms palestiniečių šeimoms buvo padaryta išimtis – dabar jie gali čia vaikščioti.
Ekskursijos metu prie mūsų grupės prisijungia izraelietis naujakurys. Vyras seka iš paskos, užgaulioja B.Shaulą ir prie žurnalistų veidų kiša telefoną su įjungta filmavimo kamera. Vėliau įsėdęs į automobilį ragina kuo greičiau išvykti – esą Hebrone mums nesaugu.
Vienu metu mus seka ir grupelė naujakurių paauglių, tiesa, jie į pokalbius nesileidžia – tik į mūsų pusę švysteli šiukšlę. Ne vienerius metus čia ekskursijas vedantis B.Shaulas buvo sulaukęs ir smūgio veidą, ir į visą grupę skriejančių plytų.
Užmezgame pokalbį su šia gatve vaikštinėjančiu vyru, kuris su dukromis kalba angliškai. Naujakurys Brandonas tikina atvykęs iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR), kurioje apartheido politika baigėsi 1990 metais. Jam nepatinka, kad šiame mieste palestiniečiai ir izraeliečiai gyvena atskirai, tačiau Brandonas – užtikrintas: Hebronas itin saugus visiems.
Tačiau vėliau sutikti palestiniečiai pasakoja kitaip. Apie galimą smurtą liudija ir „narvais“ apdengti jų langai – esą taip bandoma apsisaugoti nuo akmenų.
Hebrone ne kartą buvo prasiveržęs smurtas iš abiejų pusių.
Nuo antrosios antifados pradžios iki 2007-ųjų gegužės, palestiniečiai šiame mieste nužudė penkis izraeliečių civilius, įskaitant 11 mėnesių kūdikį, taip pat 17 IDF karių.
Savo ruožtu Izraelio gynybos pajėgos Hebrone nužudė mažiausiai 88 palestiniečius, įskaitant 9 nepilnamečius. Izraelio civiliai Hebrone nužudė du palestiniečius: vienas vyras buvo nušautas iškart po to, kai nužudė naujakurį, 14-metė mergina buvo nušauta savo namuose.
Aktyvistai ir palestiniečiai tikina, kad šiandien naujakuriai prieš palestiniečius pasitelkia fizinį ir žodinį smurtą, dažnai – IDF karių akyse. Jiems į tokius incidentus kištis neleidžiama, nebent kyla grėsmė izraeliečiams. Y.Shaulas patvirtina: Izraelio pajėgoms primenama, kad jie – ne policininkai, o kariai, čia dislokuoti tam, kad saugotų savo piliečius.
Prie įėjimo į H–1 zoną mus pasitinka garsus palestiniečių teisių aktyvistas, organizacijos „Youth Against Settlers“ steigėjas Issa Amro.
„Jei jūs mane užpulsite, – I.Amro aiškina airių žurnalistui, – aš būsiu suimtas, nes jūsų, kaip užsieniečio, teisinis statusas mano paties mieste yra daug aukštesnis nei mano. Jūs esate nekaltas tol, kol neįrodytas jūsų kaltumas. Aš esu kaltas tol, kol neįrodytas mano nekaltumas.“
Išties: čia palestiniečiams taikoma karo teisė, o izraeliečiams ir atvykėliams – civilinė.
Tęsiame pasivaikščiojimą vedami I.Amro.
Apie tai, kodėl palestiniečiai nuo naujakurių savo gatves saugo tinklais, kodėl jiems taikoma skirtinga teisė ir kodėl naujakuriai tikina netikintys visiška lygybe, skaitykite antrojoje straipsnio dalyje.
---
Žurnalistės kelionę į Vakarų Krantą apmokėjo Europos Sąjunga. Straipsnio turiniui įtakos tai neturi.
