1970 metų kovą KGB vadovas Jurijus Andropovas SSRS Komunistų partijos Centriniam komitetui pateikė siūlymą iškasti slaptą palaidojimo vietą sovietų karinio miestelio Magdeburge teritorijoje ir sudeginti dešimt palaikų – Adolfo Hitlerio, Evos Braun, Josepho Goebbelso, Magdos Goebbels bei jų vaikų.
Leonidas Brežnevas palaimino idėją ir ypatingo slaptumo sąlygomis buvo įvykdyta operacija „Archyvas“: KGB pareigūnai iškasė palaikus, juos sudegino.
Pelenus išbarstė virš ežero, rašoma „Radijo svoboda“ interneto svetainėje skelbiamame straipsnyje.
Ar galima tvirtai teigti, kad tarp 1970 metais sunaikintų palaikų buvo ir Hitlerio palaikai?
Pagal oficialią versiją, 1945 metų balandžio 30 dieną nacistinės Vokietijos lyderis išgėrė cianido ir nusišovė. Po to jo asmeninis padėjėjas Heinze Linge sudegino kūną.
Tačiau esama ir alternatyvių versijų. Pavyzdžiui, kad Hitleris pabėgo į Lotynų Ameriką, o Berlyne 1945 metais mirė jo antrininkas.
Operacija „Mitas“
Netgi čekistai, kuriems „atiteko“ apdegę palaikai iš bunkerio Berlyne, nebuvo visiškai tikri, ar Hitleris nusižudė.
JAV FTB taip pat buvo svarsčiusių, kad jis galėjo pabėgti į Argentiną, rašoma radijo stoties „Radio Svoboda“ interneto svetainėje.
Lavrentijaus Berijos nurodymu buvo įvykdyta operacija „Mitas“, kurios metu sovietų kalėjimuose ir lageriuose vėl buvo apklaustas H.Linge ir kiti vokiečiai, buvę bunkeryje 1945 metų balandį.
Lavrentijaus Berijos nurodymu buvo įvykdyta operacija „Mitas“, kurios metu sovietų kalėjimuose ir lageriuose vėl buvo apklaustas H.Linge ir kiti vokiečiai, buvę bunkeryje 1945 metų balandį.
Tyrimą vykdęs generolas Amayakas Kolubovas manė, kad pavyks surasti gyvą Hitlerį, tačiau liudijimų, paneigiančių Hitlerio savižudybės versiją, jam rasti nepavyko.
Apirę palaikai 1946 metais buvo užkasti Magdeburge, o dalis kaukolės, taip pat dantys, pagal kuriuos identifikuoti palaikai, buvo išsiųsti į Maskvą.
Hitlerio ir E.Braun dantys saugomi Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) archyve. Hitlerio kaukolės dalis nuo 1962 metų laikoma Rusijos Valstybės archyve, kuriam taip pat buvo perduoti operacijos „Mitas“ bylos aplankai.
Maskvoje saugomas ir J.Goebbelso ortopedinis batas, dalis sofos, ant kurios nusižudė Hitleris, apmušalo bei fiurerio munduras.
Paranojiškas nepasitikėjimas
2000 metais Hitlerio kaukolės fragmentas buvo pristatytas Maskvoje vykusioje parodoje „Trečiojo Reicho agonija. Atpildas“. Tačiau ar jis – tikrai Hitlerio? Dėl to iki šiol ginčijasi istorikai, nes DNR tyrimo atlikti nepavyko.
Archeologas Nickas Bellantoni netgi tvirtino, kad kaukolė yra moteriška. Tačiau prancūzų mokslininkų grupė, vadovaujama žinomo patologo profesoriaus Philippe'o Charliero, 2017 metais atliko FSB archyve saugomų dantų ekspertizę.
P.Charlieras priėjo išvadą, kad jie buvo Hitlerio. Neradęs ant jų parako žymių, jis padarė išvadą, kad Hitleris sau šovė ne į burną, o į kaktą ar kaklą, teigiama „Radijo svoboda“ interneto svetainėje skelbiamoje publikacijoje.
Istorija apie profesoriaus P.Charliero tyrimą pasakojama 2018 metais išleistoje knygoje „Hitlerio mirtis“. Tuo pat metu Prancūzijos televizija parodė filmą, kurį nufilmavo knygos autoriai – Jeanas-Christophe'as Brisardas ir Lana Parshina.
Dėl rusų-amerikiečių žurnalistės L.Parshinos, dvejus metus siekusios FSB leidimo filmuoti, atkaklumo profesoriui P.Charlierui pavyko atlikti tyrimą.
J.C.Brisardą nustebino, su kokiu paranojišku nepasitikėjimu Maskvoje įvertintas noras atlikti tyrimą, kaip sunku buvo gauti leidimą prieiti prie medžiagos apie Hitlerio mirtį, saugomos FSB archyvuose.
Kaip rašoma „Radijo svoboda“ interneto svetainėje, L.Parshina jau daugiau kaip dešimt metų domisi XX amžiaus paslapčių istorija. 2007 metais jai pavyko pelnyti Svetlanos Alilujevos pasitikėjimą ir sukurti dokumentinį filmą „Svetlana apie Staliną“ – Stalino dukters išpažintį.
Žurnalistė vėl atvyko į Maskvą su nauju projektu, susijusiu su Rusijos archyvuose saugomais dokumentais apie Hitlerį. Apie tai L.Parshina papasakojo „Radio svoboda“.
Apsidžiaugė, kad projektas – ne amerikiečių
„Radio svoboda“ teiravosi L.Parshinos, ar jos tyrimas dėl Hitlerio mirties aplinkybių yra baigtas. Ji sakė, kad ne, nes taip ir nepavyko nustatyti kaukolės autentiškumo, išsiaiškinti, ar ji – Hitlerio, ar ne.
„Tą norime padaryti ne dėl pigios sensacijos, o dėl to, kad padėtumėme didelį tašką tyrime apie tai, kaip vis dėlto nusižudė Hitleris. Mes palyginome daugybės liudytojų, tokių kaip H.Linge, Otto Günsche, Hansas Bauras, parodymus, tyrinėjome fotografijas, išsiaiškinome, kas tądien vyko bunkeryje, tačiau nesugebėjome 100 procentų nustatyti, ar kapsulę su nuodais priėmęs Hitleris galėjo iššauti sau į smilkinį. Kaukolės tyrimas galėtų mums padėti išsiaiškinti šią paslaptį“, – aiškino žurnalistė.
Kaukolės tyrimas galėtų mums padėti išsiaiškinti šią paslaptį.
Pasak L.Parshinos, baigiantis Antrajam pasauliniam karui Hitlerio fizinė forma buvo bloga, jam prasidėjo Parkinsono liga. Ji kėlė klausimą, ar jis galėjo sau šauti į galvą? Gal tai padarė jo padėjėjas H.Linge, kai fiureris jau išgėrė cianidą? Klausimai, žurnalistės teigimu, liko.
L.Parshina pasakojo, kad ji, J.C.Brisardas ir P.Charlieras buvo tikrinami dvejus metus. Ji neslėpė, kad tam, jog gautų leidimą atlikti tyrimą, teko pasitelkti ir diplomatinius kontaktus, į FSB kreiptis per Rusijos užsienio reikalų ministeriją.
„Iš pradžių man atsakė: skaitykite Vinogradovo knygą „Hitlerio agonija ir mirtis“. Aš atsakiau: „Aš ją perskaičiau, bet neturime visiško pasitikėjimo buvusiu KGB pulkininku. Lygiai kaip ir žmonės, galintys perskaityti šią knygą“, – prisiminė ji.
Rusijos ir JAV pilietybes turinti L.Parshina „Radio svoboda“ pasakojo, kad antrasis iš FSB spaudos tarnybos išgirstas klausimas buvo apie tai, ar ji to imasi kaip Rusijos pilietė. Ji atsakė, kad projektas – prancūzų.
„Jie labai apsidžiaugė, kad tai daro ne amerikiečiai. Dėl to skandalo, kuris kilo 2009 metais, kai amerikietis archeologijos dėstytojas N.Bellantoni visam pasauliui pareiškė, kad Hitlerio kaukolė yra moteriška“, – kalbėjo ji.
Jie labai apsidžiaugė, kad tai daro ne amerikiečiai. Dėl to skandalo, kuris kilo 2009 metais, kai amerikietis archeologijos dėstytojas N.Bellantoni visam pasauliui pareiškė, kad Hitlerio kaukolė yra moteriška.
Dantis parodė du kartus
L.Parshina sakė, kad kai ėmėsi šios istorijos manė, jog gandai apie Hitlerio pabėgimą į Argentiną nusipelnė tyrimo. Anot jos, vienas dalykas parodyti kažkokius eksponatus, o visai kas kita – įrodyti, kad tai tikrai priklauso Hitleriui.
Žurnalistė pabrėžė, koks svarbus buvo P.Charliero indėlis. Be jo tyrimas nebūtų pavykęs, nebūtų pavykę patvirtinti Hitlerio dantų autentiškumo.
„Tai žmogus, atlikęs Henriko IV palaikų ekshumaciją, tyręs Ričardo Liūtaširdžio širdį, įrodęs, kad Jeanne'os d'Arc palaikai – visai ne Jeanne'os d'Arc. Atsitiktinai mūsų filmas buvo parodytas 2018 metų kovo 20 dieną per TV kanalą „France 2“, knyga išleista kovo 7 dieną. Kelios dienos prieš tai įvyko Skripalių apnuodijimas Solsberyje.
Ir, spėkite, kokią įrangą naudojo Scotland Yardo specialistai ir ką jie pasitelkė tam, kad ištirtų mėginius nuo suolelio, ant kurio buvo rasti Skripaliai? Tokią pat įrangą, kokią mes naudojome tam, kad įrodytumėme, jog Hitleris nešovė sau į burną, priešingai nei tvirtino vairuotojas Erichas Kempka“, – aiškino L.Parshina.
Tai žmogus, atlikęs Henriko IV palaikų ekshumaciją, tyręs Ričardo Liūtaširdžio širdį, įrodęs, kad Jeanne'os d'Arc palaikai – visai ne Jeanne'os d'Arc.
Pasak jos, galimybę apžiūrėti Hitlerio dantis jie turėjo du kartus. Pirmą kartą juos nufotografavo labai stambiu planu. Vėliau P.Charlieras tyrė dantis naudodamas naujausią įrangą, procesas buvo filmuojamas.
L.Parshina teigė, kad archyvo darbuotojai kalbėjo, kad „net jeigu Hitleris pabėgo į Argentiną, tai jis jau seniai mirė. Koks skirtumas?“
„Aš sakau: „Kaip koks skirtumas? Kiek žmonių žuvo šiame beprasmiame kare, kiek žmonių iki šiol bando paneigti Holokaustą. Jeigu mes įrodysime, kad Hitleris ramiai išvažiavo į Argentiną, tai bus pati didžiausia neteisybė pasaulyje.“ Buvo įdomu pažiūrėti, kokie yra jo mirties įrodymai. Yra kaukolės fragmentas. Iš kur mes žinome, kad jis priklauso Hitleriui? Kodėl turime tikėti, kad dantys, saugomi FSB archyve, iš tiesų priklauso Hitleriui?“ – „Radio svoboda“ kalbėjo žurnalistė.
Neleido viešinti NKVD darbuotojų pavardžių
„Radio svoboda“ klausė L.Parshinos, ar iš tiesų Hitlerio dantys guli papirosų dėžutėje. Jos teigimu, jie ten labai gerai laikosi.
„Hitlerio dantys buvo labai blogi. Beje, per dantų apžiūrą specialiu elektroniniu mikroskopu, kurį su savimi atsivežė P.Charlieras, aptikti vegetariško maisto, valgyto Hitlerio tądien, likučiai“, – pasakojo žurnalistė.
Anot L.Parshinos, buvo duotas leidimas peržiūrėti Hitlerio mirties bylą. Tačiau neleista jos fotografuoti.
Taip pat, kaip pasakojo ji, nebuvo leista publikuoti NKVD darbuotojų vardų ir pavardžių.
„Praėjus 60 ar 70 metų žmogus gali surasti tokio darbuotojo šeimą ir pasakyti: jūsų senelis nužudė mano senelį, atgailaukite“, – komentavo ji.
Praėjus 60 ar 70 metų žmogus gali surasti tokio darbuotojo šeimą ir pasakyti: jūsų senelis nužudė mano senelį, atgailaukite.
L.Parshina priminė, kad Hitlerio stomatologą Hugą Johannesą Blaschke buvo suėmę amerikiečiai, o sovietai suėmė jo asistentę ir ji 10 metų atsėdėjo sovietų kalėjime. 90-aisiais buvo reabilituota.
„Tačiau žmogus dešimt metų sėdėjo kalėjime tik dėl to, kad asistavo gydytojui, taisiusiam dantis Hitleriui ir E.Braun. Čia – ginčytinas klausimas. Pavyzdžiui, jos palikuonys ateis į archyvą, paprašys pažiūrėti Hitlerio bylą, kas vykdė apklausą, ir po to pateiks ieškinį“, – svarstė ji.
Pasak L.Parshinos, nėra Hitlerio DNR, kuriuos būtų galima palyginti. Tačiau ji mano, kad FSB greičiausiai žino, kur palaidotas jo sūnėnas Heinzas Hitleris. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir mirė Butyrkų kalėjime Maskvoje 1942 metais.
FSB greičiausiai žino, kur palaidotas jo sūnėnas Heinzas Hitleris. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir mirė Butyrkų kalėjime Maskvoje 1942 metais.
„Bendravau su Hitlerio palikuonimis, gyvenančiais JAV, ir pasakiau FSB spaudos tarnybai, kad norėčiau atlikti tyrimą, palyginti dantų DNR su Hitlerio palikuonių DNR. O jie sako: mes nesame tikri, kad tai jo palikuonys“, – sakė ji.
Tiesa, JAV gyvenantys Hitlerio sūnėno sūnūs, kurių vieno vardas Alexanderis Adolfas, su žiniasklaida bendrauti, o juo labiau duoti DNR mėginius, nenori.
