Tokią situaciją atskleidė didžiausia kada nors ES atlikta lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų (LGBT) apklausa apie neapykantos nusikaltimus ir diskriminaciją, kurioje dalyvavo 93 tūkst. žmonių. Pagrindinių teisių agentūros (Fundamental Rights Agency, FRA) tyrimas parodė, jog kasdieniame gyvenime jie negali būti savimi – dauguma slepia savo tapatybę, gyvena nuolatinėje baimėje, patiria diskriminaciją ar smurtą. Lietuvoje užfiksuota bene stipriausias diskriminavimas ir priekabiavimas, ypač švietimo įstaigose.
Lietuvoje užfiksuota bene stipriausias diskriminavimas ir priekabiavimas, ypač švietimo įstaigose.
Šios apklausos rezultatai pristatomi ir aptariami antradienį Briuselyje vykstančioje konferencijoje, kurią kartu su FRA organizuoja šį pusmetį ES Tarybai pirmininkaujanti Italija. Panašaus pobūdžio renginys, siekiant sustiprinti Bendrijos institucijų pastangas įveikti diskriminaciją ir priešiškumą LGBT žmonių atžvilgiu, per pirmininkavimą ES Tarybai organizuojamas pirmą kartą istorijoje.
Gėdijasi kreiptis į policiją dėl smurto
Pristatydamas apklausos rezultatus, FRA direktorius Mortenas Kjaerumas pabrėžė, kad LGBT asmenys kasdieniame gyvenime negali būti savimi. Dauguma savo tapatybę slepia ir kenčia atskirtį ar gyvena nuolatinėje baimėje, kiti yra diskriminuojami, prieš juos net smurtaujama dėl to, kas jie yra.
66 proc. respondentų (iš gėjų ir biseksualių vyrų – net 75 proc.) prisipažino bijantys viešumoje laikyti savo partnerį – tos pačios lyties asmenį – už rankos, nors tai, pasak M. Kjaerumo, šiaip yra visiškai normalus dalykas. 2 iš 3 apklaustųjų mokykloje slėpė orientaciją, nors, panašu, bendramoksliai dažnai ją nutuokia. 80 proc. nurodė mokykloje girdėję neigiamų komentarų, įžeidžiančių juokelių ir patyčių ar patyrę smurtą dėl orientacijos. Mergaičių padėtis esą lengvesnė, užtat berniukai renkasi ją visiškai slėpti.
80 proc. nurodė mokykloje girdėję neigiamų komentarų, įžeidžiančių juokelių ir patyčių ar patyrę smurtą dėl orientacijos. Mergaičių padėtis esą lengvesnė, užtat berniukai renkasi ją visiškai slėpti.
„Galima sakyti: juk iš visų mokykloje šiek tiek tyčiojasi, kokia čia problema?” – retoriškai klausė M.Kjaerumas. Bet statistika esą rodo, kad situacija yra rimtesnė, pavyzdžiui, LGBT žmonių savižudybių lygis yra kur kas aukštesnis nei vidutinis. Dar daugiau – po patyčių mokykloje ne visi moksleiviai gali pasiskųsti namie, mat jų šeimos nariai esą dažnai irgi būna nusiteikę neigiamai seksualinių mažumų atžvilgiu.
FRA atstovų teigimu, svarbu užtikrinti, kad LGBT paaugliai mokyklose jaustųsi saugiai, nes dažnai kaip tik šioje aplinkoje prasideda jų neigiama patirtis, formuojasi priešiškos visuomenės nuostatos ir patiriama atskirtis. Siūloma įvairiomis kampanijomis ugdyti mokytojų ir moksleivių sąmoningumą, o specialiomis priemonėmis kovoti su homofobiškomis patyčiomis.
Pusė tyrimo dalyvių pažymėjo buvę diskriminuojami ar įžeidinėjami dėl savo orientacijos. Penktadalis patyrė diskriminaciją darbe ar ieškodami darbo, nors tiek ES teisės aktai, tiek valstybių narių įstatymai tai draudžia. Tiesa, situacija teisiškai sutvarkyta vien darbo rinkoje, mat kitose srityse diskriminacija uždrausta ne visur.
Europos Komisija tik 2008-aisiais pasiūlė direktyva uždrausti diskriminaciją dėl amžiaus, neįgalumo, religijos ir seksualinės orientacijos visose srityse, kurios priklauso ES kompetencijai. Kol kas ši nuostata taikoma tik darbo rinkoje. Kai kuriose kitose srityse (socialinėje apsaugoje ir pan.) visuotinai draudžiama diskriminuoti tik rasiniu pagrindu. Prieš šešerius metus devynios valstybės narės draudė diskriminuoti žmones dėl seksualinės orientacijos tik darbo rinkoje, dabar jų liko trys.
Statistika esą rodo, kad situacija yra rimtesnė, pavyzdžiui, LGBT žmonių savižudybių lygis yra kur kas aukštesnis nei vidutinis.
Pusė apklausos dalyvių vengia tam tikrų vietų (ypač visuomeninio transporto, gatvių, kitų viešų vietų ir viešųjų pastatų), kuriose baiminasi patirti išpuolį, grasinimus ar priekabiavimą. Vienas iš keturių apklaustųjų prisipažino per pastaruosius penkerius metus buvę užpulti ar patyrę smurtą. Bet tik apie penktadalį sunkiausių neapykantos nusikaltimų pranešama policijai. Pusė tų, kurie nesikreipė į pareigūnus, teigė nemanantys, kad jie ką nors padarys.
Konferencijoje dalyvaujanti buvusi Malmės policininkė, dabar – Švedijos Gėjų policininkų asociacijos viceprezidentė Jeanette Larsson paminėjo ir daugiau priežasčių, kodėl jos tautiečiai homoseksualai nesiskundžia dėl smurto. 59 proc. įsitikinę, kad dėl to niekas nepasikeis, 44 proc. galvoja, kad kreiptis neverta, nes tai vyksta nuolat, 37 proc. nenori atskleisti pareigūnams savo seksualinės orientacijos. Daugeliui smurto aukų būna tiesiog gėda.
Lietuvoje diskriminacija – viena stipriausių
48 proc. LGBT asmenų yra prisipažinę savo šeimos nariams. Nuo visų arba daugumos draugų savo tapatybę slepia 28 proc. respondentų. Darbe arba mokykloje jos neslepia tik 21 proc. Beveik pusė apklausos dalyvių mano, kad jų šalies politikai dažnai įžeidžiamai kalba apie LGBT asmenis.
59 proc. įsitikinę, kad dėl to niekas nepasikeis, 44 proc. galvoja, kad kreiptis neverta, nes tai vyksta nuolat, 37 proc. nenori atskleisti pareigūnams savo seksualinės orientacijos.
Nors lygybė ir pagarba yra pagrindinės ES vertybės, trys ketvirtadaliai apklausos dalyvių įsitikinę, kad jų šalyje įsigalėjusi diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. „Per daug ir per dažnai LGBT žmonės susiduria su diskriminacija ir priešiškumu vien todėl, kad siekia būti savimi“, – apgailestavo M.Kjaerumas.
FRA tyrėjai Lietuvoje užfiksavo bene stipriausią diskriminavimą ir priekabiavimą, ypač švietimo įstaigose. „Patiriu tiek daug diskriminacijos, grasinimų ir smurto, kad tai tapo mano kasdienybe“, – ataskaitoje cituojamas 25-erių translytis biseksualus respondentas.
61 proc. apklaustųjų Lietuvoje užsiminė patyrę diskriminaciją arba priekabiavimą. 27 proc. respondentų jautėsi diskriminuojami ieškodami darbo (tiek pat ir Latvijoje, dar didesnis rezultatas – 30 proc. – užfiksuotas vieninteliame Kipre). Lietuvoje prasčiausia situacija užfiksuota ir kalbant apie diskriminaciją kitose srityse – 42 proc. apklaustųjų prisipažino per pastaruosius metus bent kartą jautęsi diskriminuojami.
Vienoje šalyje gėjai – sutuoktiniai, kitur – tik kaimynai
„Meilė yra gražus jausmas. Visi jį patiriame. Nenusprendžiame, ką įsimylėti. Tai tiesiog nutinka. Baimė nėra geras patarėjas nei asmeniniame, nei politiniame gyvenime”, – pažymėjo Europos Parlamento vicepirmininkė, austrų žalioji Ulrike Lunacek per konferenciją transliuotame vaizdo įraše.
Politikė prieš daugiau nei tris dešimtmečius viešai prisipažino esanti homoseksualios orientacijos ir nuo to laiko aktyviai gina LGBT žmonių teises. Ji stebėjosi, kad ES lygiu diskriminacija uždrausta ir esama bendrų teisės aktų, kurie gina seksualinių mažumų teises, bet atskirose šalyse teisinė ir politinė situacija gerokai skiriasi.
Kodėl LGBT žmonės neįtraukti į ES įstatymus, kalbančius apie neapykantos nusikaltimus?
U.Lunacek žodžiais, jei tam tikrose srityse diskriminacija draudžiama, kitose ji vis dar paplitusi, pavyzdžiui, kai dvi lesbietės nori išsinuomoti butą ar du gėjai nori patekti į diskoteką. „Kodėl LGBT žmonės neįtraukti į ES įstatymus, kalbančius apie neapykantos nusikaltimus?” retoriškai klausė ji.
Be kita ko, nemažų problemų patiria tos pačios lyties asmenų poros, keliaudamos iš vienos Europos šalies į kitą. Kas vienoje valstybėje yra įstatymu nustatyta norma, kitur – dar formaliai neegzistuojantis dalykas. Pavyzdžiui, homoseksualų partnerystė ar santuokos – kai kuriose šalyse tai jau įteisinta, kitur geriausiu atveju nebent vyksta diskusijos.
2010 metais tik 8 valstybės narės laisvo judėjimo ES erdvėje kontekste pripažino tos pačios lyties asmenų sutuoktinius kaip šeimos narius. Dabar šis skaičius išaugo iki 18.
