Honkonge jaučiama desperacija
– Ar, jūsų manymu, kinų turistų elgesys – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur – liudija, kad kiniškasis nacionalizmas vis agresyvesnis, vis ryžtingesnis? Vilniuje buvo incidentas rugpjūtį, dabar – Kryžių kalnas.
– Žinoma, remiantis vienu atveju sunku daryti apibendrinimą. Bet tai ne vienas atvejis – panašių incidentų buvo, pavyzdžiui, Japonijoje, ir ne bet kur, o šintoistų šventyklose. Kinų turistai ten jas irgi bjauroja.
Incidentai rodo, kokia įtampa tvyro tarp Honkongo ir žemyninės Kinijos, taip pat liudija tokių žmonių nepagarbą vietos kultūrai.
Kinijos politika Honkongo atžvilgiu labai paprasta: jokios intervencijos, bet ir jokių nuolaidų.
Juk jie galėjo prie Kryžių kalno nusipirkti kryžių ir ant jų užrašyti savo reikalavimus – tai būtų normalu. Mes gerbiame kitas nuomones – bet kalbu apie Honkongą.
– Honkonge pastarąjį pusmetį vyksta protestai, bet juk dar ne per seniausiai buvo galima gana pagrįstai kalbėti apie veikiantį „viena šalis, dvi sistemos“ principą. Bet kažkuriuo metu atsirado disbalansas – kada ir kodėl? Pekinas vis agresyviau spaudžia Honkongą, ar ne?
– Visų pirma, principas „viena šalis, dvi sistemos“ labai platus – į spektrą telpa labai daug skirtingų lūkesčių.
Kai Honkongas buvo perduotas Kinijai, daugelis žmonių tikėjosi tikros autonomijos ir, sakykime taip, galimybės patiems kontroliuoti savo likimą.
Sakyčiau, kad dar iki šių metų žmonės Honkonge diskutavo, kaip sugrįžti prie tikrosios „viena šalis, dvi sistemos“ versijos. Netgi nebuvo daug politikos – norėta pagrindinių laisvių apsaugos. Kalbu apie saviraiškos ir spaudos laisves.
Bet dabar jau reiktų kalbėti apie struktūrines problemas, kurių neišsprendus, dabartinė situacija nesikeis. Jau daug metų Honkonge laisvių vis mažiau.
Kinijos ekonomika nuolat auga, stiprėja, o tai reiškia, kad vis daugiau stambių žemyninės Kinijos verslininkų reikia tiesioginės Honkongo kontrolės – taip jie gali efektyviai plauti pinigus. Jie nori restruktūrizuoti sistemą.
Antra, Kinijos politika apskritai keičiasi nuo pat to laiko, kai į valdžią atėjo Xi Jinpingas. Matome daugiau patriotizmo, centralizuotos valdžios. Kontrolė griežtinama visoje Kinijoje, o Honkonge visuomenė susiskaldžiusi.
Galiausiai matomas lūkesčių nesuvaldymas. Jaunesnioji karta, mano studentų karta nori geresnio gyvenimo ir jį planuotis – jiems nepatinka Kinijos valdžia, jie siekia daugiau ir dėl to elgiasi desperatiškai.
– Kas laukia Honkongo 2020 metais ir galbūt dar vėliau? Karinis Pekino įsikišimas, jūsų manymu, tikėtinas? Minite, jog Honkongo ekonomika Kinijai pernelyg svarbi, kad būtų ryžtasi griebtis būtent tokių veiksmų.
– Kinijos politika Honkongo atžvilgiu labai paprasta: jokios intervencijos, bet ir jokių nuolaidų.
Intervencija neplanuojama, nes Honkongas šiuo metu yra vienintelė Kinijos vieta, kur vyriausybė gali lengvai gauti JAV dolerių, o alternatyvos nėra. Be to, daug kinų korporacijų būtent per Honkongą vysto verslą užsienyje.
Be to, svarbus ir lapkritį JAV priimtas Honkongo žmogaus teisių įstatymas, kiek suvaržęs Kinijos veiksmų laisvę. Pekine bijomasi Vakarų reakcijos, tad nematau karinės intervencijos galimybės.
Kita vertus, Pekinas jokių nuolaidų nedarys. Tiesą sakant, Ekstradicijos įstatymo atšaukimas buvo vienintelė Kinijos padaryta nuolaida Honkongui Xi Jinpingo valdymo laikotarpiu.
Protestuotojai yra pareiškę penkis reikalavimus, bet nematau priežasčių, kodėl Pekinas turėtų į bent vieną jų atsižvelgti – kad ir į, pavyzdžiui, norą leisti balsuoti visiems honkongiečiams.
Kinija naudoja kitus spaudimo būdus – kenčia mokytojai, profesoriai, kurie nuolat kaltinami studentų smegenų plovimu ir smurto skatinimu. Spaudžiami ir valstybės tarnautojai – jiems sakoma, kad jei valdžia moka jums atlyginimus, turite ją remti. Ne pyragai ir žiniasklaidai.
Tokius spaudimo būdus vadinčiau kolonijiniais – britai elgėsi panašiai praėjusio amžiaus viduryje.
Pavyzdžiui, universitetuose kiekvieną discipliną turi licencija patvirtinti vyriausybė, vykdomi tikrinimai. Žmonės nebemano, kad gali laisvai reikšti nuomonę, tarkime, feisbuke.
Taip, tai nėra kariniai veiksmai, bet toks spaudimas galbūt net didesnis – juk kasdien ore jaučiamas teroras, laisvės gniaužimas.
Kinija – revizionistinė galia
– Kuo unikalus kiniškas nacionalizmas? Pekine mėgstama kalbėti apie „Kinijos tautos jausmus“, kuriamas aukos naratyvas, bet vis dažniau pastebimas esą natūralaus kultūrinio pranašumo prieš kitus aukštinimas.
– Nacionalizmo būna įvairaus. Muziejus Vilniuje, kuriame buvau (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, – red.), irgi labai nacionalistiškas.
Anksčiau studijavau JAV, ir ten nacionalizmas išreiškiamas pilietiškumu ir panašiomis vertybėmis. Tai nėra etninis nacionalizmas, o Kinijoje patriotizmas dabar tapatinamas su stipria valstybe. Tai labai pavojinga.
Daugelis žmonių Kinijoje, paklausti, kodėl myli savo šalį, atsako, kad ji pagerino jų gyvenimus. Ir, taip, tokia realybė – žmonės iš tiesų daug geriau gyvena ir nuoširdžiai nori sieti save su valstybe, kurios įtaka pasauliui vis didesnė.
Tai valstybinis nacionalizmas, o pavojingas jis todėl, kad mums, manau, reikalingos tam tikros vertybės.
Pekinas dabar sako: „Neprieštaraukite mums arba sulauksite pasekmių.“ Tarptautinei pusiausvyrai tokia situacija nėra sveika ir, beje, ji daug pasako apie dabartinę tarptautinių santykių būklę.
Buvęs Kinijos lyderis Deng Xiaopingas pasisakė už tylų, ramų šalies vystymąsi be lyderystės ambicijų. Bet dabar Pekine vystomas „Kiniškos svajonės“ principas, dėl kurio Vakaruose Kinija jau laikoma revizionistine galia.
Kinija, kurios ekonomika yra antroji pagal dydį pasaulyje, mano nusipelniusi svaresnio balso dėliojant pasaulinę galių pusiausvyrą. Būtent dėl to manau, kad laukia daug pokyčių ir Kinijoje, ir aplink Kiniją.
Mielieji, neturite vakarietiškos demokratijos ir laisvių, bet mes giname jūsų interesus ir leidžiame jums praturtėti.
Be to, kertasi ideologijos – laisvė prieš stabilumą. Beje, Honkonge irgi matoma tokia priešprieša – jaunesni žmonės remia protestus, bet apie 40 proc. palaiko Pekiną, nes nori stabilumo ir daugiau uždirbti.
Kinija tai ir siūlo: mielieji, neturite vakarietiškos demokratijos ir laisvių, bet mes giname jūsų interesus ir leidžiame jums praturtėti. Tokią formulę piliečiams paprastai siūlo autoritarinės valstybės, pavyzdžiui, Rusija.
Faktas tikrai toks, kad Pekinas per pastaruosius dešimtmečius pagerino žmonėms gyvenimus, bet yra daug nematomų šalutinių produktų, teisių, kurias žmonės turi aukoti.
Kai tokios vertybių sistemos susikerta, nepasirinkti pusės tiesiog neįmanoma. O Honkongas, deja, yra pačiame viduryje – žmonės čia užaugo remdamiesi vakarietiškomis vertybėmis, bet dabar gyvena Kinijos teritorijoje.
Negana to, tokia autoritarinė sistema turi naują bruožą – Didžiųjų duomenų (Big Data) naudojimą. Žmonės sekami, naudojama veidų atpažinimo technologija, o tai Kinijos vyriausybei leidžia jaustis užtikrinčiau dėl sistemos tvarumo.
Įsivaizduokite Sovietų Sąjungą, naudojančią Didžiuosius duomenis. Gal ji niekada nebūtų sugriuvusi? Sovietai turbūt nebūtų taip apsiskaičiavę ir dar nuožmiau kontroliavę piliečių kasdienybę pagal naujoviškus modelius.
Dabar Kinijos vyriausybė tikrai nepadarytų tokių klaidų, kurios nulemtų kažką panašaus į badą Ukrainoje. Be to, kinai dabar nebeturi beveik jokių galimybių priešintis, nepaklusti režimui, kuris tik plečia sistemą – eksperimentuodamas Honkonge.
Naudoja aštriąją galią
– Kaip ir sakote, Kinijos reikšmė pasaulyje auga. Daugėja ir skandalų. Buvo vienos NBA komandos atstovo žinutė „Twitter“, buvo futbolininko Mesuto Ozilo pasisakymas apie persekiojamus uigūrus – Pekinas į kritiką visada reaguoja audringai.
Jei tik kas išdrįsta pažerti kritikos, Kinija savotiškai „ištrina“ tą žmogų, organizaciją, kompaniją iš savo informacinės erdvės, paleidžia salvę grasinimų. Ar toks elgesys pagrįstas? Turiu omeny, turbūt Kinija tiesiog gali sau leisti taip elgtis?
– Nebūtinai. Bet, taip, daugelis kinų mano, kad visi žmonės pasaulyje tiesiog nori kalti pinigus. O jei nori pinigų, turi nuolaidžiauti Kinijai – ten žmonės nereligingi, neturi kažkokių pamatinių vertybių, tad natūraliai tokio pat požiūrio į finansus tikisi ir iš likusio pasaulio.
Bet viskas turi ribas. Jei didžiosios Vakarų kompanijos per daug ir per dažnai nusileis Kinijai, kils grėsmė jų pozicijoms motininėse rinkose.
Neturėtų būti normalūs Kinijos aiškinimai pasauliui, esą mes esame didelė rinka, tad užsičiaupkite. Įsivaizduočiau kolektyvinius veiksmus, kurie galėtų būti efektyvūs. Tarkime, apie vieną ar kitą problemą prabiltų ne vienos, o visų Anglijos „Premier“ lygos komandų žaidėjai. Ar Kinija nutrauktų visų šios lygos rungtynių transliacijas? Nemanau, kad tai įmanoma.
Jei didžiosios Vakarų kompanijos per daug ir per dažnai nusileis Kinijai, kils grėsmė jų pozicijoms motininėse rinkose.
Tai yra aštrioji galia. Minkštąja galia ieškai draugų, o aštrioji reiškia, kad naudojami ekonominiai svertai spaudimui didinti.
Tokie veiksmai efektyvūs kalbant apie mažesnes šalis – Norvegiją, Čekiją, Lietuvą. Didžiųjų šalių kaip antai JAV taip nenubausi – jei nubausi Ameriką, nubausi ir save. Mažesnėms šalims, pavyzdžiui, Pietų Azijoje, pravartu paskirstyti riziką ir pasistengti nepriklausyti nuo Kinijos.
Svarbūs aljansai, kurie galėtų skleisti vieningą žinią. Kaip „Premier“ lygos klubai, taip ir, tarkime, JAV universitetai, vis sulaukiantys iš Kinijos priekaištų dėl renginių apie situaciją Honkonge, Taivane ar Sindziango provincijoje, galėtų visi kartu sutarti nekreipti į Pekino pyktį dėmesio.
Juk ką Kinijos vyriausybė galėtų padaryti? Nebeleisti kinams studentams vykti į Ameriką? Juk jų milijonai.
Praeityje Kinija savo užsienio politiką rėmė vadinamaisiais penkiais taikaus sambūvio principais. Bene pagrindinė jų idėja – nesikišti į kitų šalių reikalus.
Bet dabar strategija keičiasi – užsienio politikoje vis daugiau nacionalizmo. Vėlgi, verčiama rinktis. Gali tikėti, kad yra universalių vertybių, pakylančių virš nacionalinio intereso, arba ne – Kinija netiki.
Yra vienoks universalizmas ir yra kitoks, kiniškas universalizmas, ir jie tarpusavyje varžosi. Tai dvi skirtingos ekosistemos, kurių vienai kiek trūksta iki pasaulinio standartų laikymosi.
Mes Honkonge tikimės, kad Kinijos vyriausybė kiek sulaikys nacionalizmą ir ryšis toleruoti bent kažkiek universalių vertybių – beje, ne tik Honkonge, bet ir kitur Kinijoje.
Priešingu atveju Kinijos iškilimas likusiam pasauliui taps didele problema. Vertybių kova, tiesa, jau vyksta, tad ateinantis dešimtmetis greičiausiai bus labai neramus. O Honkongas – fronto linijose. Tikimės, kad nebūsime palikti vieni ir galėsime gyventi taip, kaip norime.
-
Kinų prezidentas: smurtas Honkonge kelia grėsmę „vienos šalies, dviejų sistemų“ principui
-
Kinijos ekspertė: incidentas Vilniuje rodo, kad Pekinas vis dar mokosi elgtis tarptautinėje arenoje
-
Europos Parlamentas ragina paskelbti Kinijai sankcijas dėl elgesio su uigūrais
-
2019 metais Honkongas kunkuliavo: vienos aktyvistės pasakojimas
-
Ant Kryžių kalno kinų turistai išniekino Honkongą remiančius kryžius: policija pradeda tyrimą, URM lauks rezultatų
-
Po kinų turistų akibrokšto ant Kryžių kalno – baudžiamoji byla dėl kapo išniekinimo
