Gruzija, 1993 m.
1992–1993 m. vykstant Gruzijos ir Abchazijos karui, Rusija nusprendė nusiųsti vadinamąją humanitarinę pagalbą į abchazų separatistų miestą Tkvarčelį, kuris buvo apgultas Gruzijos kariuomenės pajėgų.
Kadangi gyvenimo sąlygos Tkvarčelyje buvo itin baisios, Gruzijos pareigūnai Rusijos siūlomai pagalbai pritarė. Maskva šio karo metu oficialiai laikėsi neutralios pozicijos, nors ir teikė numanomą paramą separatistams.
Gruzijai atakavus Rusijos transportinį sraigtasparnį su 50 keleivių, Maskva nusprendė už tai atkeršyti į nusiųsti į Tkvarčelį ne tik maisto ir vaistų, bet ir raketų, automatų bei sunkiosios artilerijos. Visa ši parama leido Abchazijos separatistams kovoti su Gruzijos kariuomene, perimti Suchumio miesto kontrolę ir paskelbti de facto nepriklausomą valstybę.
Gruzijai atakavus Rusijos transportinį sraigtasparnį su 50 keleivių, Maskva nusprendė už tai atkeršyti ir nusiųsti į Tkvarčelį ne tik maisto ir vaistų, bet ir raketų, automatų bei sunkiosios artilerijos.
Tuo metu už šią Rusijos „humanitarinę misiją“ buvo atsakingas nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu, kuris šiuo metu yra Rusijos gynybos ministras.
Čekoslovakija, 1968 m.
Sovietų invazija į Čekoslovakiją 1968 m. buvo klasikinė karinė operacija, nors kai kurie Kremliaus atstovai ciniškai aiškino, kad ši misija yra humanitarinė, nes neva siekiama apsaugoti pačią šalį nuo prasidėjusio Prahos pavasario reformų ir tuomečio lyderio Aleksandro Dubčeko.
1968 m. rugpjūčio 20 d. 200 tūkst. karių iš Varšuvos pakto šalių peržengė Čekoslovakijos sieną, o netoli Prahos nusileido oro desantininkai. Visos šalies kontrolė buvo perimta per dvi dienas. Šios Maskvos „pagalbos“ metu buvo nužudyti 108 čekai ir slovakai.
Vengrija, 1956 m.
1956 m. spalio mėnesį Vengrijoje, vadovaujant reformistui premjerui Imre Nagy, prasidėjo masinės antisovietinės protesto akcijos. Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nusprendė už tai nubausti Vengriją ir į sostinę Budapeštą įvedė 1000 sovietinių tankų. Per šią Maskvos intervenciją žuvo beveik 30 tūkstančių žmonių.
Lietuva, Latvija, Estija, 1940 m.
1939 m. Kremlius pradėjo spausti Baltijos šalis, kad jos pasirašytų vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią sovietų valstybė įgijo teisę įkurti karines bazes šiose valstybėse.
Pasinaudodama sutartimi, Sovietų Sąjungos kariuomenė Lietuvą okupavo birželio 15 d., o į Latviją ir Estiją įžengė viena diena vėliau.
Per keletą dienų apie pusę milijono Raudonosios armijos karių okupavo tris Baltijos valstybes. Po okupacijos pradėti vietos gyventojų masiniai trėmimai ir žudynės.
Lenkijoje Gruzijos scenarijaus pakartoti nepavyko
Lenkijos žurnalistas ir buvęs diplomatas Grzegorzas Kostrewas-Zorbas naujienų svetainei khpg.org teigė, kad Lenkijai taip pat buvo kilusi grėsmė sulaukti „humanitarinės pagalbos“ iš Maskvos.
Sovietų Sąjunga ignoravo 1990 m. rugsėjį mėnesį pareikštus Lenkijos reikalavimus iš šalies išvesti sovietų karius. Dėl šios priežasties Lenkija nusprendė blokuoti sovietų karių judėjimą iš Rytų Vokietijos, o dėl to Maskva galėjo būti apkaltinta susitarimo dėl karių išvedimo ir Vokietijos susivienijimo laužymu.
Sovietų Sąjunga buvo paskelbusi, kad 200 karinių sunkvežimių kolona kartu su sovietų kariais pajudės iš Rytų Vokietijos per Lenkijos teritoriją. Varšuva tam pasipriešino, o Sovietų Sąjungos komunistų partijos laikraštis „Pravda“ dėl to net apkaltino Lenkiją „krikščioniškos meilės trūkumu kaimynams“.
Lenkijos valdžia pasiūlė sunkvežimių turinį atgal į Sovietų Sąjungą nukreipti naudojant savo geležinkelio sistemą, bet neleidžiant į šalį įžengti sovietų kariams. Labai greitai Maskva atsitraukė ir daugiau nebedarė spaudimo Lenkijai. G.Kostrewas-Zorbas teigia, kad Lenkijai pavyko išvengti Gruzijos likimo.
Ukraina 2014-ieji – ?
Daugelis politikos ekspertų puikiai prisimena, kad Rusija priešinosi humanitarinio koridoriaus atidarymui karo niokojamoje Sirijoje, tačiau šiuo metu itin aktyviai propaguoja tokio koridoriaus atidarymo idėją rytų Ukrainoje.
Vis daugiau politikų ir apžvalgininkų visame pasaulyje tokį Rusijos elgesį vadina dviveidišku.
