– Kas nutiko Ilovaiske?
– Ilovaiske buvo apsupta daug karių. Ir dar iki šiol jie iš ten išeina mažomis grupėmis.
Ilovaiske pasiliko daug mūsų karių ir jie niekada nebegrįš.
– Ar ten liko dar daug mūsų kovotojų?
– Ne. O jeigu tiksliau, kaip čia pasakius... Pasiliko daug ir jie niekada nebegrįš – tai faktas. Dabar kyla klausimas, kaip susirinkti mirusiųjų palaikus. Mes negalime susisiekti su tais, kurie išgyveno, ir tais, kurie pateko į nelaisvę. Šiandien tai pats skaudžiausias klausimas. Ir tik pamatę mirusiųjų kūnus žinosime, kas liko gyvi. Dabar svarbiausia, kad su kuo mažiau nuostolių ištrūktų likę gyvi žmonės. Jų ten yra.
– Ar daug dar liko bataliono „Krivbas“ karių? Daugeliui jų pavyko ištrūkti...
– Iki šios dienos (interviu paskelbtas ketvirtadienį - red.) išėjo 78 kariai. Dar 13 bus paleisti.
– O kiek žmonių yra nelaisvėje?
– Ten buvo dvi grupės. Viena iš 25 žmonių, kuri į nelaisvę pateko kartu su „Donbaso“ bataliono grupe. Ir antra – iš 23 žmonių.
– Kokie yra Ilovaiske patirti nuostoliai? „Facebook“ grupėje „Krim“ buvo pateikti gąsdinantys skaičiai, kad netekome 500 žmonių...
– 500 ten būti negali, nes iš viso ten buvo maždaug 500–600 žmonių, o pas mane jau yra 139 gyvi. Be to, dar yra tų, kurie pabėgo ar yra nelaisvėje.
– O kas kaltas? Ar buvo galima išvengti karių žūties?
Kyla klausimai – kas ir kodėl suplanavo tokio masto operaciją? Gynybos ministro pas mus nėra. Valerijus Geletėjus – valstybės apsaugos vadovas, o jis nėra karys ir netgi nėra policininkas.
– Aš reaguoju per daug emocionaliai, tačiau negaliu žiūrėti į mūsų gynybos ministro porcelianinius pasisakymus, kai jis kažką kalba apie laiką, o mūsų vyrai visą savaitę yra pragare. Aš iš ten išvažiavau dieną prieš mus apsupant. Nuvežėme šaudmenis ir tik dėl to mūsų vaikinai galėjo išsilaikyti.
Kyla klausimai – kas ir kodėl suplanavo tokio masto operaciją? Gynybos ministro pas mus nėra. Valerijus Geletėjus – valstybės apsaugos vadovas, o jis nėra karys ir netgi nėra policininkas.
Yra klausimų armijos generolui Muženkai, kuris planuoja panašias operacijas, kuris turi įvertinti rizikos lygį, evakuacijos maršrutus ir būdus. Yra klausimų tiems, kas planuoja operacijas. Juk buvo galimybė atsitraukti šiek tiek anksčiau – tuomet visi būtų išgelbėti.
Ir aš ne kartą kalbėjau apie dabar Kijevo gatvėse demonstruojamą karinę techniką, kurią ruošiamasi atnaujinti ir kuri 10 dienų buvo vežiojama po Kijevą ir ruošiama paradui. Jei ši technika būtų buvusi pas mus Ilovaiske, mes šį miestą būtume išlaisvinę per parą.
– O dabar, kai viskas įvyko, ar yra pokyčių su karine technika ar šaudmenimis?
– Pusė mano bataliono yra labai sunkios psichologinės būklės. Likusiems, kurie pateko į salvinės ugnies sistemų „Grad“ ar „Uragan“ apsuptį, turi padėti net ne psichologai, o psichiatrai. Gali būti ir technika, gali būti šio to daugiau. Tačiau, tiesą sakant, mes iš kovos išėjome tik faktiškai. Papildymo mums dabar nereikia, dėl psichologinių ir moralinių priežasčių mes esame kariai tik iš dalies. Metalas kažkada sudyla ir tampa nenaudojamas. Taip pat ir žmogus.
Metalas kažkada sudyla ir tampa nenaudojamas. Taip pat ir žmogus.
Be to, vieni iš geriausių mūsų karių yra nelaisvėje. Ir aš dėl to iš dalies džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad jie gyvi. Iš nelaisvės žmones galima išvaduoti, o iš kito pasaulio – ne. Aš manau, kad pasiduoti buvo tinkamas sprendimas. Didvyriškumo niekam nereikia: gali būti drąsus ir kietas, o kaip mamos, tėvai, žmonos, vaikai?
– Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pasirodė informacija, kad vieno bataliono vadas paliko kovotojus Ilovaiske. Ar tai tiesa?
– Negaliu šito komentuoti, manęs ten nebuvo. Galiu kalbėti tik apie tai, ką žinau.
Man „Krivbas“ yra tie, kurie išėjo iš apsupties. Jie mano didvyriai. Tai tie, kurie gynėsi naktimis ir sugebėjo prasiveržti...
Žinote, už ką myliu savo batalioną ir ko niekada nepamiršiu? Visi žino, kad apsuptyje savaitę kovėsi batalionai „Donbas“ ir Dnepr“. O niekas nežino, kad iki tol visi kontroliniai punktai aplink Ilovaiską buvo laikomi vieno bataliono – „Krivbas“. Mes laukėme šio puolimo. Mes kiekvieną dieną kovojome su BTR ir BMP šarvuočiais ir su šimtais kovotojų!
Iš nelaisvės žmones galima išvaduoti, o iš kito pasaulio – ne.
– Kaip manote, kada buvo tas paskutinis momentas, kai dar buvo galima išsaugoti kariškius?
– Kai Generalinis štabas pranešė, kad Rusijos tankai kirto sieną. Kariai tai žinojo likus pusantros dienos iki apsupties.
– Ir kokios tada buvo reakcijos? Kokie įsakymai buvo siunčiami į frontą?
– Kokie buvo įsakymai, aš nežinau. Generalinio štabo prerogatyva pirmiausiai yra tikrinti žvalgybą. Aš žinau šimtu procentų, kad apie priešų judėjimą Ilovaisko link buvo pranešta. Generolui Chomčiakui buvo liepta stovėti iki galo ir žadėta, kad pagalba ateis. Kariai stovėjo iki galo, nes įsakymo atsitraukti nebuvo. O pagalbos irgi.
– Tai kas nutiko – ar tai duodančių komandas kvailystė, ar išdavystė?
Generolai, kurie meta į mūšį dešimtis tūkstančių karių ir padaro kvailystę – tai dar blogiau nei išdavystė.
– Aš tarp šių dviejų galimybių dėčiau lygybės ženklą. Generolai, kurie meta į mūšį dešimtis tūkstančių karių ir padaro kvailystę – tai dar blogiau nei išdavystė. Ir to rezultatas – nuostoliai. Pirmiausiai – prarasti žmonės: patys geriausi, drąsiausi ir patriotiškiausi. O po to jau galime kalbėti apie ginkluotės nuostolius.
– Kaip manote, kodėl buvo pranešta, kad ateis pastiprinimas, o jis taip ir neatėjo?
– Jei jums lieptų tiesiog stovėti ir laukti, būtų aišku, kad palieka mirčiai. Be to, yra kontržvalgyba, yra ir kitų priešo struktūrų, kurios galėjo tokią informaciją gauti. Turėtų būti padaryta aiški šios situacijos analizė.
Ilovaiskas tapo pavyzdžiu tik todėl, kad jis sukėlė žmonių pasipiktinimą ir susidomėjimą. Tačiau buvo daug ir kitų panašių atvejų, apie kuriuos niekas nekalbėjo ir žuvusieji virto statistika. Jūs manote, aš perdedu? Visi apie Ilovaiską pradėjo kalbėti tik tada, kai apie tai prabilo žiniasklaida. Jei būtų išanalizuotas bent vienas atvejis, kai netekome karių per Kijevo generolų kvailumą pasienyje ar Luhanske, tai ir Ilovaisko tragedijos nebūtų.
– Kaip manote, ar šį kartą išvados bus padarytos? Nes dabar susidaro įspūdis, kad net nėra laiko kritikuoti kariškių – kad visos išvados bus padarytos po karo. Kaip jūs vertinate tokią nuomonę?
Jei būtų išanalizuotas bent vienas atvejis, kai netekome karių per Kijevo generolų kvailumą pasienyje ar Luhanske, tai ir Ilovaisko tragedijos nebūtų.
– Jei po Ilovaisko nėra laikas spręsti tokius iššūkius, tai man atleiskite: kas norės kariauti būdamas Generalinio štabo kontrolėje? Kas norės kariauti ir vykdyti Geletėjaus ar Muženkos įsakymus? Juk jie – idiotai. Ir tai sakau ne aš, o taip sakė mūsų geriausi vyrai, kurių dalis jau yra žuvę. Ir toks elgesys nėra pateisinamas. Tai – kvailystė. O koks karys rizikuos kariauti ir mirti ne už tėvynę, o dėl kvailystės?
– Dar prieš savaitę apie Ilovaiską kalbėjote kaip apie ukrainiečių Stalingradą, kurį labai svarbu išlaikyti. Dabar, kai jo išlaikyti nepavyko...
– Jeigu prisiminsime istoriją, Stalingradą taip pat ne iš karto pavyko išlaikyti.
– Jūs ne kartą sakėte, kad karo padėtis mums būtina, ką ji mums duos?
– Mažiausiai ką galime padaryti, tai kai kuriose srityse įvesti karo padėtį. Tose srityse miesto valdžia daro pokyčius kariuomenėje. Ten vyksta karas, ten yra priešo kariuomenė – kaip ten gali būti ne karo padėtis?
