Pirmadienio vakaro renginys Ankaroje atrodė eilinis parodos atidarymas. Tad kai juodu kostiumu su kaklaraiščiu vilkintis vyras išsitraukė ginklą, aš apstulbau, bet pamaniau, kad tai – teatrališkas pasirodymas.
Bet tai buvo šaltai suplanuota žmogžudystė, vykdoma tiesiai prieš mane ir kitus. Visi persigandę gūžėsi ieškodami priedangos, kai vyras nušovė Rusijos ambasadorių.
Mažiausiai aštuoni šūviai garsiai nuskambėjo baltoje meno galerijoje. Užvirė pragaras. Žmonės šaukė, slėpėsi už kolonų ir po stalais, gulė ant grindų. Buvau išsigandęs ir sutrikęs, bet radau šiokią tokią priedangą už sienos ir atlikau savo darbą – fotografavau.
Parodoje, pavadinimu „Nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos: keliautojų akimis“, eksponuojamos nuotraukos iš visos Rusijos – nuo vakarinės jos dalies prie Baltijos iki rytinės Kamčiatkos pusiasalyje. Nusprendžiau joje dalyvauti paprasčiausiai dėl to, kad ji vyko pakeliui – vykau namo iš biuro Ankaroje.
Kai atvykau, kalbos jau buvo prasidėjusios. Kai pradėjo kalbėti Rusijos ambasadorius Andrejus Karlovas, priėjau arčiau, kad nufotografuočiau jį. Pamaniau, kad jo nuotraukos pravers straipsniams apie Turkijos ir Rusijos santykius.
Jis kalbėjo ramiai ir – tiek, kiek supratau – labai gražiai apie savo tėvynę, vis stabteldamas, kad vertėjas išverstų jo žodžius į turkų kalbą. Prisimenu, galvojau, koks ramus ir kuklus jis atrodė.
Tuomet išgirdau šūvius ir prasidėjo panika. Ambasadoriaus kūnas gulėjo ant grindų, vos už kelių metrų nuo manęs. Nemačiau jokio kraujo. Manau, jis galėjo būti nušautas į nugarą.
Man prireikė kelių sekundžių, kad suvokčiau, kas ką tik įvyko – priešais mane mirė žmogus, gyvybė išnyko tiesiai prieš mano akis.
Atsitraukiau atgal, šiek tiek į kairę, o šaulys – vėliau paaiškėjo, kad jis yra policininkas Mevlutas Mertas Altintasas, – mojavo ginklu, nukreiptu į žmones, besispiečiančius dešinėje patalpos pusėje.
Iš pradžių negalėjau suprasti, kas paskatino šaulį. Pamaniau, kad jis gali būti čečėnų kovotojas. Tačiau žmonės vėliau sakė, kad jis šaukė apie Sirijos miestą Alepą. Jis tikriausiai siuto dėl Rusijos vykdyto Alepo bombardavimo, kuriuo buvo siekiama išvyti su valdžia kovojančius sukilėlius. Ten žuvo daug civilių.
Jis taip pat šaukė „Allahu Akbar“. Negalėjau suprasti, ką dar jis sakė arabiškai.
Šaulys buvo labai susijaudinęs. Jis vaikščiojo aplink ambasadoriaus kūną, trenkė į kelias ant sienos kabančias nuotraukas.
Aš, žinoma, buvau išsigandęs ir suvokiau pavojų, kas būtų, jeigu šaulys atsisuktų į mane. Bet žengiau šiek tiek į priekį ir nufotografavau vyrą, kuris gąsdino jo įkaitais tapusią publiką.
Galvojau: „Esu čia. Net jeigu būsiu pašautas, sužeistas ar užmuštas, aš esu žurnalistas. Turiu padaryti savo darbą. Galėčiau pabėgti nepadaręs jokių nuotraukų... Bet neturėčiau atsakymo, jeigu žmonės manęs vėliau paklaustų, kodėl nefotografavau.“
Net pagalvojau apie savo draugus ir bendradarbius, kurie žuvo darydami nuotraukas konfliktų zonose.
Mano protui nerimstant, mačiau, kad vyras buvo susijaudinęs – tačiau, net keista, gerai tvardėsi. Jis šaukė, kad visi atsitrauktų. Apsaugos darbuotojai liepė mums palikti salę ir mes išėjome.
Netrukus atvyko greitosios pagalbos medikai, pradėta policijos operacija. Šaulys buvo nukautas per susišaudymą.
Kai grįžau atgal į redakciją sutvarkyti nuotraukų, buvau šokiruotas, kai pamačiau, kad šaulys, ambasadoriui kalbant, stovėjo tiesiai už jo. Kaip draugas, kaip apsaugininkas.
