Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu nenuginčijamai yra tarp kalbiausių politikų šios valstybės istorijoje.
Pompastiškos kalbos Jungtinėse Tautose, rinkiminiai pasisakymai istoriškai svarbiose Izraelio vietose ir per televiziją transliuojami kreipimaisi į tautą yra šio ministro pirmininko skiriamasis ženklas.
Kadangi antrasis B.Netanyahu premjeravimas trunka jau beveik 10 metų, galima pamiršti, kad daug ar netgi dauguma Izraelio politikų nemėgsta daugžodžiavimo ir daugžodžiautojų.
Tokį Izraelio politikų bruožą puikiai iliustruoja 59 metų Benny Gantzo – buvusio Izraelio gynybos pajėgų Generalinio štabo viršininko ir politikos naujoko – pavyzdys.
Nors jis į politikos pasaulį įžengė vos prieš kelis mėnesius, apklausos rodo, kad B.Gantzas ir jo „Izraelio atsparumo“ partija žaibiškai pasivijo B.Netanyahu bei „Likud“.
Net jei B.Gantzas iki balandžio 11 d. rinkimų nespėtų susilyginti su B.Netanyahu ir jo „Likud“ partija, net jei ir spėtų, tačiau nesugebėtų sukurti saugios koalicijos proporcingai pasidalijusiame Knesete, jis yra pagrindinis B.Netanyahu varžovas.
Ugninga retorika
Kas yra B.Gantzas? Daugelis izraeliečių – tikriausiai net ir daugelis jo šalininkų – negalėtų pacituoti daugiau nei kelių jo biografijos eilučių.
B.Gantzas visą gyvenimą planavo paskirti kariuomenei – iš pradžių buvo desantininkas ir palaipsniui kilo karjeros laiptais Izraelio ginkluotosiose pajėgose.
Galiausiai atliko privalomąją ketverių metų tarnybą kaip štabo vadas 2011–2015 metais – šaliai vadovaujant B.Netanyahu.
Jis vadovavo Izraelio kariuomenei konflikte dėl Gazos Ruožo 2014 metais, kai Izraelis puolė Gazą tam, kad sustabdytų raketų atakas ir „Hamas“ narių brovimąsi tuneliais į Izraelį.
Tiesa, B.Gantzo politinius įsitikinimus gaubia paslapties šydas. Kairiosios ar dešiniosios jis pakraipos? Ar svarstytų apie vietą valdžioje, kurios priešakyje būtų B.Netanyahu, ar jiedu yra nesutaikomi priešai?
B.Gantzas: „Saugumas sukuriamas veiksmais, o ne žodžiai. Šiurkščiuose ir žiauriuose Viduriniuose Rytuose nėra jokio pasigailėjimo silpniesiems. Išgyvena tik stiprūs!“
Pirmosiomis kampanijos savaitėmis B.Gantzas atsisakydavo apie tai daugžodžiauti, tik, sekdamas D.Trumpo pavyzdžiu, atsakydavo, kad jam patys svarbiausi Izraelio interesai.
Tiesa, pirmojoje svarbioje savo kalboje generolas teigė, kad jo tyla nebuvo viso labo tik įvaizdžio dalis – tai buvo esminis dalykas.
„Saugumas sukuriamas veiksmais, o ne žodžiais, – Tel Avive B.Gantzas teigė savo rėmėjams. – Šiurkščiuose ir žiauriuose Viduriniuose Rytuose nėra jokio pasigailėjimo silpniesiems. Išgyvena tik stiprūs!“
B.Gantzas žadėjo parodyti galią ir grasino Libane veikiančiam bei Irano remiamam judėjimui „Hezbollah“, grupuotei „Hamas“, Teheranui.
Jis kaltino dabartinę valdžią korupcija ir išreiškė liūdesį dėl politinio šališkumo suvešėjimo Izraelyje. Panašiai kaip ir Charle'is de Gaulle'is, B.Gantzas žada pakilti aukščiau partijų ir patriotiškai kovoti dėl Izraelio interesų.
Paprastas, nemėgsta prabangos
Izraelio apžvalgininkai atkreipia dėmesį į B.Gantzo beveik komiškai agresyvų norą sutriuškinti Izraelio priešus ir teigia, kad jis yra dešinysis iš tų laikų, kai į valdžią dar nebuvo atėjęs B.Netanyahu.
Pastarasis taip pat buvo aukšto rango kariškis, bet politinį išsilavinimą įgijo atlikdamas diplomatinę tarnybą ir nagrinėdamas klasikinius politinės ekonomikos veikalus. Suprask, tik anksčiau „Likud“ buvo karštakošių politikų stovykla – dabar situacija esą pasikeitusi.
Tiesą pasakius, panašu, kad B.Gantzas simbolizuoja niekada neišnykusio, tačiau ilgai B.Netanyahu režimo tramdyto izraelietiško charakterio tipo – nekalbaus generolo – sugrįžimą.
Šios politinės figūros dažnai užaugintos kibuce ir simpatizuoja kairiesiems leiboristams. Tylieji generolai mano, kad kalbos yra nieko vertos, neapkenčia užkulisinių sandorių ir su pasididžiavimu kudakuojančių civilių politikų.
B.Gantzas vertina paprastumą ir ekonominį taupumą. Jis – žmogus, kuris natūraliai susigūžia išgirdęs apie B.Netanyahu šeimos prabangaus gyvenimo Cezarėjos miesto pajūryje ypatumus.
Prancūzų istorikas Francois Furet būtent tokius kibuco kovotojus turėjo galvoje, kai Izraelį pavadino „naująja agrarine ir karine Sparta“.
Lyginimai su Y.Rabinu
Jei ir yra koks nors Izraelio politikas, kurį primena B.Gantzas, tai ne kokį nors dešinįjį, o Yitzhaką Rabiną, kuris pats buvo karo didvyris ir šalies pajėgų Generalinio štabo vadas, bet perėjo prie politikos.
Nors dabar 1995 metais nužudytą Y.Rabiną daugelis prisimena kaip aistringą, net suktą derybininką dėl taikos Viduriniuose Rytuose, iš tiesų jis negalėjo pakęsti politinės retorikos ir niekada nesivargino aiškiai suformuluoti politikos darbotvarkės.
Y.Rabinas, kaip ir B.Gantzas, nesikuklino grasinti priešams. B.Netanyahu, priešingai, pirmenybę teikia argumentuotiems pasisakymams apie Irano grėsmę per televiziją ir tarptautiniuose forumuose.
Nuo 1948 metų nekalbūs generolai daug nuveikė siekdami apsaugoti Izraelį. Visgi pažvelgus į netolimą praeitį galima pamatyti daugybę priežasčių skeptiškai vertinti tokį požiūrį į politiką.
Y.Rabino nesugebėjimas ar nenoras aiškiai ir konkrečiai suformuluoti savo požiūrį į derybas dėl taikos su Palestina privedė prie visiškos sumaišties. Dėl jo kaltės Izraelis buvo nepasiruošęs tolimesniems diplomatiniams ir kariniams iššūkiams.
Arielis Sharonas, dar vienas „užsispyręs ir nekalbus“ generolas bei ministras pirmininkas, atsisakė net savo artimiausiems rėmėjams atskleisti priežastis, dėl kurių 2005 metais išvedė karius iš Gazos Ruožo ir panaikino anksčiau galiojusius susitarimus.
Ar jis taip pasielgė tam, kad Izraelis patirtų mažesnį spaudimą pasitraukti iš Vakarų Kranto, ar tai buvo pirmasis pasitraukimo iš Vakarų Kranto etapas? Niekas iš tiesų nežino, ką A.Sharonas buvo sumanęs.
Taigi jam nepavyko sutelkti valstybės siekti vieno konkretaus tikslo konflikte su Palestina Gazos Ruože.
O B.Gantzas, nors kampanijos parengtame klipe giriasi smūgiais „Hamas“, kol kas neatskleidžia savo nuostatų palestiniečių teritorijų, Irano ir kitais svarbiais klausimais.
Nors B.Gantzas tikina bandysiąs pagerinti perkrautą ligoninių sistemą, ar toks nekonkretumas gali užtikrinti jam pergalę? Ir ar tai užtikrins efektyvią valdžią?
Iki rinkimų liko dar beveik du mėnesiai. Visuomenė neišvengiamai sužinos daugiau apie B.Gantzą – kad ir koks nekalbus jis šiuo metu būtų.
Vis dėlto jau akivaizdu, kad B.Netanyahu susidūrė su pavojingiausiu varžovu per daugelį metų. Prie daug kalbančio B.Netanyahu spėję priprasti izraeliečiai turės apsispręsti, ar sveikai politikai būtina gera dozė retorikos apie galimybes ir problemas, su kuriomis susiduria valstybė.
