Kol kone visas pasaulis siekia kuo greičiau išmontuoti paminklus savo engėjams, rusai juda priešinga linkme: Rusijoje vienas po kito kyla paminklai didžiausiems praeities tironams. Supratus šio vyksmo priežastis, pasidarytų aiškesnis ir dabartinės Rusijos politikos kursas, įsitikinusi straipsnio autorė.
Ivano Rūsčiojo kultas
Su kultūros ministro Vladimiro Medinskio palaiminimu 2016-ųjų spalį Rusijos Oriolo mieste atidengtas pirmasis šalyje paminklas carui Ivanui Rūsčiajam. Po mėnesio ultranacionalistinės Liberaldemokratų partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis paragino Lenino prospektą Maskvoje pervadinti Ivano Rūsčiojo greitkeliu. Šių metų liepą pats šalies prezidentas Vladimiras Putinas atidavė pagarbą tironui, pareikšdamas (beje, neteisingai), esą „dar neaišku, nužudė jis savo sūnų ar ne. Daugelio tyrėjų nuomone, jis apskritai nieko niekada nežudė“.
Vis dėlto dauguma istorikų neabejoja, kad Rūsčiojo (arba Žiauriojo) pravardę caras Ivanas Vasiljevičius gavo pelnytai. Jis ne tik nužudė savo sūnų ir kai kuriuos kitus giminaičius, bet ir sukūrė vadinamąją opričniną – valstybinę represijų sistemą, terorizavusią Rusiją nuo 1565 iki 1572 m. Maža to, būtent dėl jo paiko valdymo Rusija pralaimėjo Livonijos kare, šalį ištiko Didžioji suirutė, o Rusijos gyventojų skaičius katastrofiškai sumažėjo.
Šiuolaikinį Ivano Rūsčiojo kultą pirmasis ėmėsi kurti Josifas Stalinas. Šio tūkstantmečio pradžioje Rusijoje veikiantis profašistiškojo mistiko Aleksandro Dugino vadovaujamas politinis judėjimas, pavadintas Eurazijos partija, Ivaną Rūstųjį ėmėsi vaizduoti kaip tobulą autentiškosios Rusijos tradicijos – autokratinės monarchijos – inkarnaciją.
Eurazininkų sujudimas
A.Dugino eurazizmas grindžiamas naujųjų viduramžių sukūrimo koncepcija. Pagal ją visa tai, kas liko iš rusiškosios demokratinės visuomenės, turėtų peraugti į luominę visuomenę. Idealioje ateityje pagal A.Duginą vėl įsigalės viduramžiais vyravusi socialinė sankloda, bus atkurta imperija, o Ortodoksų bažnyčia kontroliuos viską, kas susiję su švietimu ir kultūra.
Prieš porą dešimtmečių Eurazijos judėjimą dar buvo galima vertinti kaip marginalų, tačiau pastaraisiais metais, po to, kai šis judėjimas prisidėjo formuojant Rusijos kraštutinius dešiniuosius vienijančią struktūrą, vadinamąjį „Izborsko klubą“, jo reikšmė gerokai išaugo. V.Putinas keletą kartų yra sakęs, kad eurazizmas yra svarbi Rusijos ideologijos dalis; jis net pavadino tai esmine „Eurazijos ekonominės sąjungos“ – sparčiai besiplėtojančios, keletą buvusių Sovietų Sąjungos šalių vienijančios prekybos organizacijos – dalimi.
Eurazizmo idėja padėjo susiburti ultranacionalistiniams Rusijos dariniams. Ji subrandino naujus teroro simbolių – Ivano Rūsčiojo ir J.Stalino – aukštinimo legionus.
Jų pagrindiniais idėjiniais vadais tapo Eurazijos partijos lyderiai, kurių požiūriu, veiksmingiausia valstybės valdymo priemonė yra politinis teroras. Jie ragina kurti „naująją opričniną“ ir skatina griežtai antivakarietišką Eurazijos konservatyviąją revoliuciją. Eurazijos partijos politinės tarybos nario, utopinio romano „Trečioji imperija“ autoriaus Michailo Jurjevo nuomone, opričnikai turi būti vienintelė politinė klasė, ir valdyti jie turi sėdami baimę.
Įsigali viduramžių leksika ir šiuolaikinė baudžiava
Kaip rašo straipsnio autorė D.Chapajeva, Ivanas Rūstusis – ne vienintelis Rusijoje šiuo metu atgyjantis viduramžių rudimentas. Kultūrinis žodynas, pasak jos, taip pat begrįžtąs. Pavyzdžiui, kasdienėje kalboje vėl pradėtas vartoti žodis cholopas (rus. холоп), reiškiantis vergą, baudžiauninką. Šios lingvistinės atžangos bendražygis – Rusijoje vis labiau įsigalinti šiuolaikinė baudžiava. Tarptautinio vergovės indekso duomenimis, daugiau kaip milijonas rusų šiuo metu vergauja statybų, karybos, žemės ūkio ir sekso pramonės srityse. Negana to, cholopų savininkai didžiuodamiesi save vadina šiuolaikiniais barinais (rus. барин).
Net Rusijos pareigūnai neneigia šalyje egzistuojant šiuolaikinę baudžiavą. Rusijos Konstitucinio Teismo pirmininkas Valerijus Zorkinas oficialiame vyriausybės leidinyje „Rossijskaja Gazeta“ rašė, kad baudžiava Rusijoje buvo tarsi socialiniai klijai.
Dar vienas iš viduramžių į šiuolaikinę rusų kalbą atėjęs terminas – liudi gosudarievy (rus. люди государевы), reiškiantis jo didenybės tarnus. Šiuo terminu dabar vadinami aukšto rango biurokratai.
Svajoja apie carinę autokratiją
D.Chapajevos teigimu, baudžiavinės santvarkos ilgesys Rusijoje labai glaudžiai susijęs su troškimu susigrąžinti autokratinį valdymą. Autoritetingi Rusijos intelektualai, tarp kurių – kino režisierius Nikita Michalkovas, žurnalistas Maksimas Sokolovas ir Rusų stačiatikių bažnyčios dvasininkas Vsevolodas Čaplinas, ragina V.Putiną karūnuoti; paramos šiam sumanymui peticijos internete sėkmingai pildomos parašais. Pažymėtina, rašo straipsnio autorė, kad 2012-aisiais vykę protestai prieš V.Putino režimą yra laikomi ne tiek protestais prieš patį V.Putiną, kiek protestais prieš eurazininkų išsvajotą visuomeninę tvarką.
Santūrus V.Putino prielankumas eurazinei naujųjų viduramžių Rusijos koncepcijai norom nenorom verčia prisiminti stalinizmo laikus. A.Dugino nuomone, J.Stalinas sukūrė sovietinę imperiją ir, kaip ir Ivanas Rūstusis, jis esą „įkūnija sovietinės visuomenės, sovietinės liaudies dvasią“. Nėra ko stebėtis, kad Rusijos miestuose vienas po kito keliami paminklai ir J.Stalinui.
D.Chapajevos teigimu, naujųjų viduramžių koncepcija gimė iš ilgesio visuomeninės santvarkos, kuri pagrįsta nelygybe, kastomis, klanais ir teroru. Praeities tironų aukštinimas – tai prisirišimo prie šių radikaliai antidemokratiškų, neteisybę įtvirtinančių vertybių pasekmė. Šiuolaikiniams Ivano Rūsčiojo garbintojams praeitis – tai prologas.
