V.Davidoffas įsitikinęs – V.Putino pasirašytos įstatymo pataisos reiškia, kad prasideda naujas skyrius ilgoje ir žiaurioje Rusijos karo belaisvių, grįžtančių į tėvynę, istorijoje.
Nepavykęs Žiemos karas
Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas tikėjosi, kad jo 1939 m. įvykdytas Suomijos puolimas bus „trijų dienų karas“. Tačiau po tris mėnesius trukusių kovų Sovietų Sąjunga vis dar nebuvo laimėjusi. Be to, į nelaisvę pasidavė apie 6 tūkst. vyrų, įskaitant vadus ir komisarus.
„Po paliaubų Stalinas nusprendė pamokyti visą kariuomenę. Daugiau kaip 500 buvusių karo belaisvių buvo sušaudyti, o beveik visi kiti išsiųsti į gulagą. Išgyveno tik 450 žmonių.
Į gulagą išsiųsti karo belaisviai buvo laimingieji. Kalėjimo bausmės buvo laikomos „gailestingumo“ aktu, nes tais metais Baudžiamasis kodeksas numatė mirties bausmę „už pasidavimą ne dėl kovos sąlygų“, – rašo V.Davidoffas.
Didysis „Tėvynės karas“ ir išdavystė
Pirmieji mėnesiai po nacių puolimo 1941 m. birželį Raudonajai armijai buvo katastrofa. Iki metų pabaigos į nelaisvę pateko 3,3 milijono Raudonosios armijos kareivių ir karininkų. Vokiečių vadovybė buvo visiškai nepasirengusi tokiam jų antplūdžiui, belaisviai gyveno lauke, apsupti spygliuota viela. Pabėgti buvo lengva, bet nebuvo kur.
Sovietų Sąjungoje visi grįžę belaisviai pateko į specialias filtravimo stovyklas, o daugelis jų buvo paskirti dirbti atstatant tai, kas buvo sugriauta per karą.
„Karo belaisviai, kuriems kokiu nors būdu pavyko grįžti į Sovietų Sąjungą, buvo laikomi kaltais. Jei buvęs belaisvis galėdavo įrodyti, kad prieš patekdamas į nelaisvę buvo sužeistas arba liko be ginklų ar amunicijos, jis būdavo siunčiamas atgal kovoti. Kiti buvo siunčiami į gulagą“, – rašo teksto autorius.
1943 m. Stalinas sukūrė specialias stovyklas „tėvynės išdavikams, šnipams ir teroristams“. Sąlygos jose buvo dar blogesnės nei kitose stovyklose, o buvę karo belaisviai buvo teisiami už „išdavystę“ – perbėgimą pas priešą. Standartinė bausmė buvo 25 metai.
„Iki karo pabaigos 1945 m. iš nelaisvės namo grįžo 1,8 mln. buvusių karo belaisvių. Sovietų Sąjungoje visi grįžę belaisviai pateko į specialias filtravimo stovyklas, o daugelis jų buvo paskirti dirbti atstatant tai, kas buvo sugriauta per karą.
Kol buvę karo belaisviai atlikinėjo bausmę, jie buvo tiriami. Tyrėjai nustatinėjo, kaip jie pasidavė ir kaip elgėsi Vokietijos stovyklose. Ypač daug dėmesio buvo skiriama tiems, kuriuos paleido sąjungininkai. Dabar karo belaisviai buvo įtariami šnipinėjimu nebe Vokietijai, o JAV ir Jungtinei Karalystei“, – paaiškino rusų žurnalistas.
Istorikų teigimu, apie 5 proc. grįžusių karo belaisvių buvo teisiami už „Tėvynės išdavystę“. Tai gali atrodyti nedidelis procentas, tačiau tai buvo dešimtys tūkstančių vyrų.
Tie, kurie buvo paleisti be kaltinimų, buvo stebimi slaptosios policijos, jiems buvo sunku įgyti išsilavinimą ar įsidarbinti. Tuo metu į visas darbo paraiškas buvo įtraukiamas klausimas: „Ar buvote karo belaisvis?“
JAV padėjo rusų karo belaisviams Afganistane
„Apie sovietų karo belaisvius per pirmąsias kovas Afganistane, prasidėjusias 1979 m. gruodžio mėn.: jų paprasčiausiai nebuvo: Afganistano modžahedai belaisvius šaudė vietoje“, – tikino V.Davidoffas.
Išskyrus baimę, Putinas niekaip negali motyvuoti savo karių kovoti.
Tremtyje gyvenęs sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis dėjo daug pastangų, kad įtikintų JAV valdžios institucijas priversti modžahedus laikytis bent kai kurių karo taisyklių. 1986 m. „Freedom House“ darbuotoja Liudmila Thorne išvyko į Afganistaną, kad įtikintų lauko vadus leisti sovietų karo belaisviams išvykti į Jungtines Valstijas.
„Jai pavyko iš Afganistano išgabenti apie tuziną karo belaisvių. Ne visi jie liko: kai kurie nesugebėjo prisitaikyti, kai kurie turėjo šeimas ir sužadėtines namuose. Kareivis Nikolajus Ryžkovas susitiko su sovietų ambasadoriumi Vašingtone Anatolijumi Dobryninu, kuris asmeniškai suteikė jam neliečiamybės garantijas grįžus į Sovietų Sąjungą. Praėjus devynioms dienoms po grįžimo namo, Ryžkovas buvo suimtas ir nuteistas 12 metų pagal tą patį stalinistinį kaltinimą „Tėvynės išdavyste“, – rašo teksto autorius.
1989 m. pradžioje pasibaigus karui Afganistane grįžusiems karo belaisviams pavojus nebegrėsė: politinių kalinių stovyklos buvo uždarytos. Tačiau iki pat Sovietų Sąjungos pabaigos jų teisės buvo suvaržytos, jie negalėjo nei mokytis, nei gauti padoraus darbo.
Dar vienas „trijų dienų karas“
„Putinas šiandien yra tokioje pačioje padėtyje, kokioje 1939 m. buvo Stalinas. Jis irgi tikėjosi „trijų dienų karo“ ir nesitikėjo, kad jo kariai pasiduos šimtais. Praėjus keturioms dienoms nuo karo pradžios, į nelaisvę pateko 200 rusų kareivių, o iki kovo mėnesio buvo 562 karo belaisviai. Oficialių abiejų pusių duomenų nėra, tačiau tikėtina, kad jų buvo apie tūkstantį.
Rusų kareiviams pasiduoti yra lengviausias būdas likti gyviems, juolab kad psichologiškai jiems tai gana lengva: „priešas“ kalba jų kalba“, – teigė V.Davidoffas.
Kaip kariniai tribunolai interpretuos naujus V.Putino pasirašytus įstatymus, kol kas nežinoma. Tam tikra prasme pasidavimas visada yra savanoriškas veiksmas: žmogus renkasi tarp gyvybės ir mirties.
„Tačiau iš to aišku viena: išskyrus baimę, Putinas niekaip negali motyvuoti savo karių kovoti. Ir tai yra aiškus ženklas, kad jis negali laimėti šio karo“, – mano teksto autorius.
