Įsivaizduokite valdytoją, kuris kontroliuoja savo privačią ištikimų kovotojų armiją. Šis valdytojas ką tik aneksavo dalį vakarinės kaimynės teritorijos ir tą patį planuoja rytinėje pusėje.
Jis save vaizduoja kaip vieną įtakingiausių islamizmo figūrų pasaulyje, rengia tarptautines islamo konferencijas, vysto bendradarbiavimą su turtingomis musulmoniškomis autokratijomis. Oponentus, net ištremtus labai toli, gaudo ir žudo šio lyderio pasiųsti smogikai.
Niekas nesijuoktų, jei pamanytumėte, kad kalbama apie istorinį valdovą – kokį nors viduramžių emyrą Anatolijoje ar Arabijos pusiasalyje. Negana to, tikrai pagalvotumėte, kad jis vadovauja nepriklausomai valstybei.
Kažin ar nuspręstumėte, kad šis valdovas kontroliuoja teritoriją, kuri įeina į šiandieninę Rusijos Federaciją. Bet būtent taip ir yra – kalbama apie Ramzaną Kadyrovą ir Čečėniją.
R.Kadyrovui buvo vos 27-eri, kai jo tėvą 2004 metais pražudė susprogdinta bomba. Jaunas vyras buvo paskirtas laikinuoju, o vėliau – ir nuolatiniu Čečėnijos vadovu.
Šiandien akivaizdu, kad jis nėra tiesiog vienas iš 85 Rusijos administracinių teritorinių vienetų lyderių. Nors po dviejų karų Čečėnija formalios nepriklausomybės 2000-aisiais neteko, valdomas R.Kadyrovo kraštas turi daugiau suverenumo nei bet kada anksčiau per du pastaruosius dešimtmečius.
Panašu, kad R.Kadyrovas nusiteikęs tik plėsti galią, o Rusijos prezidentui V.Putinui kone visiškai nerūpi visą Šiaurės Kaukazo katilą pavojingai destabilizuojantys Čečėnijos lyderio veiksmai.
Ir į kairę, ir į dešinę
Šiaurės Kaukaze laikai keičiasi. Į R.Kadyrovą stebėtojai ilgai žvelgė kaip į lyderį, kuris yra žiaurus bet linkęs apriboti ambicijas vien Čečėnijoje.
V.Putinas, kuriam R.Kadyrovas vos radęs progą prisiekia absoliučią ištikimybę, su pastaruoju buvo susitarę: Čečėnijos teritorijoje daryk ką nori, tik svarbu, kad kontroliuotum kraštą. 2009-2017 m. Čečėnijoje žuvo mažiausiai 1 tūkst. saugumo pajėgų narių, tad natūralu, kad Maskvai svarbiausia stabilumas.
Bet per pastaruosius metus sukilėlių keliama grėsmė sumenko. Čia padėjo Rusijos federalinių pajėgų kampanija prieš 2014-ųjų Sočio žiemos olimpines žaidynes.
Negana to, keli tūkstančiai džihadistų prisijungė prie „Islamo valstybės“ ir kitų grupuočių Sirijoje, o galiausiai ir paties R.Kadyrovo kovotojai „išvalė“ kalnus nuo sukilėlių Čečėnijos pietuose.
2017 metais ginkluotas sukilėlių pasipriešinimas buvo iš esmės palaužtas. O tai R.Kadyrovui leido užsiimti kitais reikalais – pavyzdžiui, imti diktuoti valią kaimyninėms teritorijoms.
Praėjusių metų viduryje, prabilęs apie infrastruktūros vystymą, R.Kadyrovas pradėjo plėsti apleistą kalnų kelią į Ingušijos Respubliką, esančią į vakarus nuo Čečėnijos.
Netrukus viešojoje erdvėje pasirodė nuotraukų, kuriose matyti Čečėnijos pareigūnai, stovintys ingušų žemėje ir skelbiantys, kad ji – čečėnų.
Tokia aneksija buvo formalizuota rugsėjo pabaigoje, kai R.Kadyrovas pasirašė susitarimą su Ingušijos lyderiu Junusu-Beku Jevkurovu, pagal kurį beveik 10 proc. ingušų žemės perleidžiama Čečėnijai.
Iki šiol neaišku, kodėl J.B.Jevkurovas sutiko su tokiu sandoriu: tikėtina, kad R.Kadyrovas jį stipriai prispaudė, o tuo pačiu Ingušijos lyderis nesitikėjo vėliau sekusių didelių protestų.
Ingušijoje prieš teritorijos atidavimą protestavo dešimtys tūkstančių žmonių, bet kai gruodžio pradžioje sprendimą palaimino ir Rusijos Konstitucinis Teismas, beliko skėsčioti rankomis.
Susitvarkęs vakaruose, R.Kadyrovas atsisuko į rytus. Lapkričio viduryje Čečėnijos parlamentas paskelbė atnaujintą respublikos sienų žemėlapį, į kurį įėjo ne tik iš Ingušijos perimtos žemės, bet ir Dagestano Respublikos dalys.
Žemėlapis greitai buvo pakeistas, bet klaida pasirodė pranašiška. Gruodžio 6-ąją R.Kadyrovas susitiko su Dagestano lyderiu Vladimiru Vasiljevu ir aptarė „sienų tarp abiejų respublikų apibrėžimą“.
Maskva V.Vasiljevą į Dagestano autonominį regioną atsiuntė tik 2017 metų pabaigoje, tad kažin ar jis supranta, kokia jautri žemės tema Šiaurės Kaukaze. V.Vasiljevą tikriausiai nustebino didžiulis dagestaniečių, kurie, kaip ir ingušai, išėjo į gatves protestuoti, pyktis.
Žvilgsniai į Persijos įlanką
R.Kadyrovas ne tik plečia Čečėnijos ribas Rusijos Federacijos teritorijoje, bet ir stiprina ryšius su užsienio partneriais.
Pavyzdžiui, Groznas niekada pernelyg gerai nesutarė su Armėnija, Azerbaidžanu ir Sakartvelu. Čečėnų batalionai kovėsi rusų pusėje, kai Rusija 2008-aisiais kariavo su Sakartvelu.
Bet pastaruoju metu R.Kadyrovas žengė kelis svarbius žingsnius santykiuose tiek su Sakartvelu, tiek su Azerbaidžanu. Siena tarp Čečėnijos ir Sakartvelo vis dar uždaryta, bet kalnų kelias rekonstruojamas ir manoma, kad jau netrukus bus galima kirsti sieną.
Nors Sakartvelo specialusis atstovas santykiams su Rusija tikina, kad Tbilisyje apie tvarkomą pasienio perėją nieko nežinoma, yra ir kitų ženklų, jog santykiai šiltėja – tarkime, prieš metus tuometis Grozno meras Muslimas Chučjevas netikėtai apsilankė Sakartvele.
R.Kadyrovas pernai taip pat vyko į Azerbaidžaną, kurio sostinėje Baku susitiko su šios šalies prezidentu Ilhamu Alijevu.
Čečėnijos lyderiui visgi dar įdomesnės arabų šalys – jis vis artimiau bendrauja ir su Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) vadovybe, ir su Saudo Arabijos karališkuoju princu Mohammedu bin Salmanu, ir su Jordanijos bei Bahreino lyderiais.
Pastaruoju metu R.Kadyrovas žengė kelis svarbius žingsnius santykiuose tiek su Sakartvelu, tiek su Azerbaidžanu.
Ateinančią vasarą Čečėnija atidarys vieną didžiausių pasaulyje specialiųjų pajėgų rengimo mokyklą, į kurią savo elitinius karius atsiųs Bahreinas, Jordanija, Saudo Arabija ir JAE.
Įdomu, kad Rusija su šia baze net nelabai susijusi, nors mokykla oficialiai vadinsis Rusijos „specnazo“ universitetu.
Negrąžins pinigų „Gazprom“?
Teritorinis ekspansionizmas, savarankiška užsienio politika ir nepriklausomos karinės pajėgos – neįprasti didesnės valstybės provinciniam administraciniam vienetui. Čečėnija kartais pavadinama Rusijos „artimuoju užsieniu“ ar „valstybe valstybėje“.
Vis dėlto R.Kadyrovas, regis, užsitikrinęs dar didesnę nepriklausomybę nuo Rusijos. Kaip rašo „Foreign Affairs“, Čečėniją su Maskva šiuo metu sieja tik pinigai – 85 proc. krašto biudžeto sudaro federalinės išmokos iš Maskvos.
Didžiąją dalį šių lėšų išvagia Čečėnijos pareigūnai, pinigai taip pat skiriami didžiulių mečečių ar stadionų statybai. Bet R.Kadyrovas nuolat reikalauja vis daugiau, o tuo pačiu pažeria grasinimų dėl regioninio stabilumo, kuriam esą kiltų pavojus, jei Groznas negautų užtektinai rusiškų rublių.
Kremlius jau senokai bent jau viešai nedrįsta ignoruoti R.Kadyrovo reikalavimų ir nemažina finansavimo Čečėnijai. O krašto lyderis smaginasi: „Pasiektume daugiau, jei skirtumėte mums reikalingus išteklius. Ir dar daugiau, jei nesikištumėte.“
Tokius žodžius R.Kadyrovas ištarė gruodžio 13-ąją, o po mėnesio Groznas žengė dar toliau – teismas Čečėnijoje nutarė anuliuoti 135 mln. JAV dolerių vertės įsiskolinimus Rusijos valstybinei dujų milžinei „Gazprom“.
Argumentacija neaiški. Groznas tikino, kad įsiskolino ne respublikos valdžia, o žmonės, bet žmonės pareiškė, jog iš jų ir taip buvo atimta dalis atlyginimų.
„Gazprom“ su tokiu sprendimu žada kovoti, bet kitų Rusijos respublikų lyderiai, įsiutę dėl R.Kadyrovo siautėjimo, paskelbė, kad jiems turėtų būti leista pasielgti taip pat.
Įdomiausia, kad pinigai, kuriais turėjo būti apmokėtos sąskaitos už dujas Čečėnijoje, greičiausiai nukeliavo į tuštybei duoklę atiduodantį „Achmato bokštą“ – Grozne suplanuotą 102 aukštų dangoraižį, vertą maždaug 1 mlrd. dolerių.
Katilas gali užvirti
Taip pat be galo įdomu tai, kad visi šie Čečėnijos valdžios pasižaidimai nesulaukia jokio atsako iš Kremliaus. Tarkime, krizei Ingušijoje V.Putinas skyrė vieną sakinį – ir tai tik J.B.Jevkurovo teigimu.
Esą V.Putinas, kalbėdamasis su Ingušijos vadovu, paragino jį išspręsti problemą „demokratiniais metodais“, o ne jėga.
Žinoma, apie kokią demokratiją galima kalbėti, kai J.B.Jevkurovas ir toliau ignoruoja aktyvistų raginimus surengti referendumą dėl teritorijos perdavimo Čečėnijai.
Tokia Kremliaus tyla reiškia, kad stebėtojai tegali svarstyti, kokia šiuo metu Grozno ir Maskvos santykių būklė. Kita vertus, ta pati tyla leidžia manyti, kad V.Putinas kol kas nemato grėsmės stabilumui regione.
Praeityje, kai R.Kadyrovas smaginosi vien Čečėnijoje, toks Kremliaus požiūris buvo suprantamas, nors ir trumparegiškas bei neetiškas. Dabar, kai R.Kadyrovas tiesia ranką per sienas, Maskvos neveiksnumas pavojingas.
Apžvalgininkai pastebi, kad ginčai dėl žemės – pavyzdžiui, reikalavimai įkurti suvienytą Čerkesiją – yra viena opiausių temų Šiaurės Kaukaze. Ten valstybių ir teritorijų sienos per pastarąjį šimtmetį ir taip buvo perbraižytos ne kartą.
Rusijos ekspertai neseniai pareiškė, kad R.Kadyrovo elgesys didina masinių neramumų regione riziką. Be to, gali atsinaujinti sukilimas.
-
Nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, Čečėnija lobsta
-
Čečėnijos ir Ingušijos barnis: Šiaurės Kaukaze bręsta V.Putinui nenaudinga krizė?
-
Protestų Ingušijoje dalyviai sako nusivylę Kremliumi ir žada gintis „plikomis rankomis“
-
Su R.Kadyrovu priešakyje Rusija imasi skleisti nuosaikųjį islamą
-
R.Kadyrovo iššūkis Kremliui: ar V.Putinas leis nurašyti čečėnų skolą „Gazprom“?
