„Atėjo išsilaisvinimo karo laikas. Kovosiu, kiek turėsiu jėgų“, – prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, rašė O.Machovas.
Iš Luhansko kilęs žurnalistas ginti savo tėvynės stojo ne pirmą kartą. Dar 2015 metais jis nusprendė, kad kovoti vien tik žodžių neužtenka.
„Man atrodė, kad darau per mažai, todėl nusprendžiau eiti į frontą“, – interviu 15min yra sakęs O.Machovas.
Žurnalistas žuvo trečiadienį kaudamasis prie Iziumo, Charkivo srityje. Pagarbą jam atidavė ir Ukrainos prezidentas V.Zelenskis.
„Šiandien žuvo žinomas žurnalistas Oleksandras Machovas. Charkivo srityje, mūšiuose prie Iziumo. Jam buvo 36 metai. Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems ir draugams.
Noriu, kad jo sūnus Vladislavas žinotų: Rusija atsakys už šią mirtį. Mes tikrai iškovosime pergalę Ukrainai. Esu tikras, kad tai buvo Oleksandro svajonė. Mes ją įgyvendinsime. Amžinas atminimas jam ir visiems mūsų didvyriams, kurie atidavė savo gyvybes už Ukrainą!“ – sakė V.Zelenskis.
Publikuojame paskutinį O.Machovo interviu 15min, duotą praėjusių metų lapkritį, kai Rusija jau buvo pradėjusi telkti karius prie sienos.
– Kaip padėtis Rytų Ukrainoje atrodo dabar, kai amerikiečiai, britai kartoja, kad šalia jūsų valstybės sienos Rusija vėl telkia savo kariuomenę?
– Sakyčiau, kad jau kurį laiką niekas nesikeičia. Taip, situacija aštresnė palei visą fronto liniją, niekas jau nekalba apie kokias nors paliaubas, ugnies nutraukimą.
Man atrodo, kad šiemet iniciatyvą savo rankose turėjo priešas. Mes greičiau laikėmės taktikos neatsakyti į provokacijas, nesivelti į susišaudymus.
Tačiau priešininkai visus metus bando įsivelti į aktyvius kovos veiksmus. Jie pakeitė ir savo kovos taktiką. Dabar smogikai ilgai planuoja smūgius ir suduoda juos į konkrečiai pasirinktas vietas.
Taip, matome, kad netoli Rusijos sienos su Ukraina yra telkiamos pajėgos, tačiau kol kas pasakyti, kad jų daugiau ir ties fronto linija, negalima. Todėl į tai reaguojama ramiai.
Juk Kryme Rusijos kariuomenė jau daug metų, taip pat ir Rusijos karinės bazės, poligonai Ukrainos pasienyje – jie ten seniai.
Žurnalistinės propagandos mokykla
– Neseniai Ukraina pirmą kartą Donbase išbandė bepilotę skraidyklę „Bayraktar“. Rusijos reakcija į tai buvo labai aštri. Tokios skraidyklės gali pakoreguoti veiksmų eigą Donbase?
– Rusija, aišku, supyko. Tai naujas ginklas, leidžiantis sunaikinti konkrečius tikslus. Šiuo atveju priešas negalės aiškinti, esą mes apšaudome taikius gyventojus, miestus. „Bayraktar“ leidžia šaudyti tiksliai ir naikinti priešo techniką.
Ar tai gali pakeisti įvykių eigą Donbase? Manau, kad Rusija savo kovotojams taip pat atveš bepiločių skraidyklių. Kol kas jie daugiausia naudoja arba žvalgybines skraidykles, arba savadarbes. Tačiau manau, kad Rusija aprūpins juos ir rimtesniais aparatais.
Rusija visiškai ignoruoja Ukrainos bandymą užbaigti karą.
– Žurnalistu dirbote dar Luhanske, vėliau ėmėte filmuoti karą, galiausiai pats nuėjote ginti savo šalies. Dabar jau kelerius metus ir vėl dirbate žurnalistu – kovoti informaciniame lauke karo atveju atrodo ne ką mažesnė užduotis nei fronte?
– Kovoti su Rusija informaciniame lauke taip pat yra sudėtinga. Reikia pripažinti, kad jų žurnalistinės propagandos mokykla yra labai stipri.
Net tie reportažai, laidos, kurie yra akivaizdžiai propagandiniai, vis tiek padaryti labai kokybiškai. Be abejo, į visa tai investuojami didžiuliai pinigai. Jų propagandą galiu pavadinti visaverčiu masiniu ginklu, kuris tikrai geba suduoti smūgį.
Visa tai tiesiogiai daro įtaką padėčiai fronte. Juolab kad Ukrainoje tokia propaganda niekada nebuvo kuriama. Prasidėjus karui, niekas nežinojo, kaip atremti Rusijos propagandą.
Karo metu taip pat nesusikūrė joks informacinis centras, kuris būtų atsakingas už kovą su Rusijos propaganda. Suprantu, kad čia kyla grėsmė ir patiems nuslysti į propagandą. Tačiau tam reikia demokratinių institucijų, kurios prižiūrėtų, kad taip neįvyktų.
Tiesa, dabar kuriami kažkokie strateginiai komitetai, yra žmonės, patarinėjantys Generaliniam štabui, Krašto apsaugos ministerijai. Taip pat informaciniam karui skiriama vis daugiau dėmesio.
Tačiau iš esmės kovą su rusų propaganda vykdo paskiri žmonės. Tie, kuriems tai įdomu dėl vienų ar kitų priežasčių.
Įstrigo užburtame rate
– Karas Donbase vyksta jau aštuntus metus. Apie tam tikrą nuovargį dėl to, kad nerandama būdų jį pabaigti, kalbama taip pat jau seniai. Tikitės, kad kažkas greitu metu gali pasikeisti?
– Deja, pastaruosius porą metų jaučiu, kad visa tai tęsis labai ilgai. Kalbu ne apie vienerius ar penkerius metus, o jau dešimtmečius – taip yra Kalnų Karabache. Tiesa, per pastaruosius porą metų Ukraina padarė labai daug siekdama užbaigti karą.
Buvo ir paliaubų, kurios išsilaikė ilgiau nei iki tol. Taip pat padarėme nemažai nuolaidų norėdami pagelbėti žmonėms okupuotose teritorijose, pavyzdžiui, buvo atidarytas dar vienas praėjimo punktas žmonėms iš ten.
To reikalavo Rusija ir jos remiami kovotojai. Tačiau praėjimo punktas neveikia iki šiol, nes smogikai to neleidžia.
Rusija visiškai ignoruoja Ukrainos bandymą užbaigti karą. Jei padarome vienų nuolaidų, imama prašyti daugiau.
Kaip žmogus, kilęs iš Luhansko, norėčiau, kad būtų išspręstas bent humanitarinis klausimas, žmonės galėtų atvykti į Ukrainą iš okupuotų teritorijų. Tada jie pamatytų, kad Ukrainoje gyvenimas gerėja.
Deja, to nėra. Galima sakyti, kad Rusija ir Luhansko bei Donecko smogikai laiko žmones įkaitais.
Viskas įstrigo kažkokiame užburtame rate – Ukrainai keliami reikalavimai, mes juos įvykdome, o tada mums iškeliami nauji. Galiausiai jau pusantrų metų nevyko apsikeitimas belaisviais. Kaip tik pastarosiomis savaitėmis dirbau su šia tema.
Norėčiau, kad būtų išspręstas bent humanitarinis klausimas, žmonės galėtų atvykti į Ukrainą iš okupuotų teritorijų. Tada jie pamatytų, kad Ukrainoje gyvenimas gerėja.
Išsiaiškinau, kad per pusantrų metų, kai aktyvių karo veiksmų buvo tikrai mažiau, o ir mūsų karių į nelaisvę paimta mažiau, vis tiek įkaitais buvo paimti 70 žmonių.
Jie – daugiausia civiliai, kurie yra suimami už tariamą veiklą Ukrainos specialiųjų tarnybų labui. Tai tiesiog juokinga.
– Jums, žmogui, gimusiam ir užaugusiam Luhanske, tokia padėtis turėtų atrodyti ypač liūdnai.
– Tikrai taip. Okupuotose teritorijose iki šiol gyvena mano tėvai. Mano mama jau vyresnio amžiaus, ji pensininkė. Suvokiu, kad net jei ji mirtų, negalėčiau nuvykti į jos laidotuves.
Tai kelia didžiulį pyktį, taip pat suprantu, kad tokių žmonių kaip aš yra daug. Be abejo, viltis išlieka. Tačiau mes, tie, kuriems teko išvykti iš Luhansko ar Donecko, nematome, kur yra šviesa tunelio gale ir kada ją galėsime išvysti.
Šiandien į Luhanską sugrįžti negaliu, nes manęs ten lauktų kalėjimas. Kai Rusijos pajėgos užėmė valstybines įstaigas mano mieste, jau tada visi žurnalistai, dirbę Ukrainos televizijoms, buvo įtraukti į juodąjį sąrašą.
Be to, iki šiol dirbu žurnalistu, važinėju į frontą, ką jau kalbėti apie tai, kad kariavau Ukrainos pusėje. Esu matęs reportažus Luhansko televizijoje, kur buvau vadinamas išdaviku.
Todėl esu įsitikinęs: jei dabar sugalvočiau nuvykti į savo gimtąjį miestą, būčiau iš karto sulaikytas ir gaučiau kalėjimo bausmę iki gyvos galvos.
Santykiai su šeima sudėtingi
– Žinau, kad jūsų santykiai su šeima yra sudėtingi, ypač dėl to, kad jūsų patėvis kariavo kitoje fronto pusėje – prieš jus.
– Su mama palaikome santykius, tačiau tie santykiai per aštuonerius karo metus nepakito. Susiskambiname maždaug kartą per dvi savaites, paklausiame, kaip sekasi. Tačiau ne daugiau.
Ne vienas mūsų pokalbis baigėsi ginču. Mama mane ne kartą vadino išdaviku. Dabar taip pat matau, kad propaganda okupuotose teritorijose labai gerai veikia.
Mano patėvis tapo vienu tų, kurie atėmė iš manęs gimtąjį miestą, dar daugiau – mano mamą.
Ji neretai kartoja tai, ką sako Rusijos propaganda. Štai neseniai klausė manęs, ar mes tikrai šąlam Kyjive be rusiškų dujų. Ji įtikėjo, kad mes sėdime be elektros, šildymo.
Kalbant apie mano patėvį, visus tuos karo metus negaliu nei priimti to, ką jis padarė, nei suprasti. Jis dalyvavo užimant Ukrainos saugumo tarnybos pastatą Luhanske, vėliau tapo vadinamosios liaudies milicijos nariu, kuri iš esmės yra Rusijos kariuomenės padaliniu. Kiek žinau, vėliau jis kariavo Debalcevėje.
Negaliu jo pateisinti. Jis tapo vienu tų, kurie atėmė iš manęs gimtąjį miestą, dar daugiau – mano mamą, kuri pasiduoda jo įtakai. Nežadu jam atleisti ir norėčiau, kad jis atsakytų už savo veiksmus prieš Ukrainą.
– Vis dėlto kaip įvyko, kad viena šeima taip susiskaldė? Tuo metu bandėte kalbėtis su mama ar patėviu ir atkalbėti juos nuo Rusijos palaikymo?
– Neturiu tiesioginio atsakymo į šį klausimą, nes pats iki galo to nesuvokiu.
Visa mano šeima – mama, tėvas, patėvis, sesuo – palaikė okupaciją, o dalis net tiesiogiai joje dalyvavo, ėjo balsuoti vadinamajame referendume. O aš likau vienas ir galiausiai turėjau išvykti iš Luhansko.
Sutinku, kad situacija keista. Juk tai yra žmonės, kurie mane augino, auklėjo. 2014 metais bandžiau dar su jais kalbėti, ginčytis. Tačiau dabar suvokiu, kad tuomet jie tiesiog nesuprato, į kokią tragediją viskas pavirs.
Jie galvojo, kad bus kaip Kryme – įvyks kažkoks referendumas, paskelbsim respubliką, prisijungsim prie Rusijos ir pradėsim gerai gyventi.
Tačiau viskas pavirto į tragediją su tūkstančiais aukų, tūkstančiais sugriautų gyvenimų.
Baisu suvokti, kad tave nori nužudyti
– Kada pats suvokėte, kad laikas eiti ir ginti savo valstybę ginklu?
– 2014 ir 2015 metais važinėdamas į frontą kaip žurnalistas maniau, kad darau pakankamai, įnešu savo indėlį kovoje prieš agresiją.
Be to, iki karo maniau, kad kariuomenė – tai gerai pasiruošę, visko išmokyti ir treniruoti profesionalai.
Tačiau atvykęs pamačiau, kas sėdi fronte. Tai absoliučiai paprasti žmonės, tokie kaip aš. Todėl vienu metu pajutau, kad darau nepakankamai.
Mačiau, kad tuo metu ne visose pozicijose pakako karių. Todėl nusprendžiau, kad atėjo ir mano laikas.
– Kas kare buvo baisiausia?
– Turbūt sunkiausia suvokti tai, kad tave nori nužudyti. Dar važinėdamas į frontą kaip žurnalistas patekdavau į apšaudymus, tačiau tai buvo veikiau stichiniai susišaudymai.
O kai ateini kariauti, žinai, kad priešas taikosi būtent į tave. Tada dingsta visas karo romantizavimas. Kartu suvoki, kad norėdamas išgyventi bei išsaugoti gyvybes tų, kurie kariauja kartu su tavimi, pats turi šaudyti į žmones.
Man atrodo, baisiausias klausimas, kokį galima užduoti žmogui, – ar jis pasiruošęs nužudyti kitą. Jo kartą sulaukiau ir aš. Atvykome į naujas pozicijas ir vadas manęs paklausė – ar tu pasiruošęs šaudyti į žmones?
Turbūt baisiau už šį klausimą yra tik atsakymas į jį, nes atsakiau teigiamai. Esu įsitikinęs, kad pasielgiau teisingai eidamas ginti savo šalies. Tačiau žmogui iš civilio gyvenimo, anksčiau nelaikiusiam rankoje ginklo, tokios situacijos įsirėžia į atmintį visam gyvenimui.
