Aruną Shanbaug 1973 metais užpuolė vienas ligoninės darbuotojas, kuris ją smaugė šuns grandine ir išžagino. Per tą išpuolį dėl dusinimo moteriai buvo pažeistos smegenys, ir nuo to laiko ji visą laiką buvo komos būklės vienoje Mumbajaus ligoninėje.
66 metų A.Shanbaug pastarosiomis dienomis susirgo plaučių uždegimu ir buvo prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato, naujienų agentūrai „Press Trust of Indija“ sakė Karaliaus Edvardo ligoninės pareigūnai.
A.Shanbaug buvo užpulta valytojo ligoninės rūsyje, kur buvo rasta praėjus 11 valandų, – apakusi ir patyrusi didelį smegenų kamieno pažeidimą.
Prie lovos prikaustyta moteris ilgiau negu keturis dešimtmečius buvo prižiūrima tos ligoninės gydytojų ir slaugytojų.
Jos užpuolikas buvo paleistas, atlikęs septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.
„Jos faktinė mirtis įvyko 1973 metais (atakos dieną). Tai, kas įvyko dabar, yra jos teisinė mirtis“, – A.Shanbaug draugė ir žurnalistė Pinki Virani sakė televizijai „Zee News“.
„Mūsų Aruna labai prisidėjo prie to, kad būtų priimtas įstatymas dėl pasyvios eutanazijos“, – pridūrė ji.
A.Shanbaug tragedija atsidūrė Indijos debatų dėl eutanazijos centre, kai P.Virani 1999 metais kreipėsi į aukščiausiąją teismo instituciją, prašydama leisti jos draugei oriai numirti.
Indijos įstatymai neleidžia atlikti eutanazijos arba pacientui mirtinai nusimarinti badu.
Tačiau 2011 metais Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad gyvybė palaikymas gali būti teisėtai nutrauktas kai kuriems prie mirties slenksčio atsidūrusiems pacientams. Pagal tą istorinę nutartį šalyje pirmąkart buvo suteikta teisę atlikti „pasyviąją eutanaziją“.
Tačiau teismas atmetė P.Virani prašymą sustabdyti A.Shanbaug dirbinį maitinimą, argumentuodamas, kad ji negali teisėtai atstovauti pacientės interesams.
