Pradžia – Indijos nacionalinis kongresas
Laisvė ir baimė. Taip tūkstančiai Indijos padalijimą mačiusiųjų atsimena 1947-uosius – metus, kai pasaulio žemėlapyje atsirado dvi naujos valstybės. Po šimtmečius trukusio kolonijinio valdymo Indija – deimantas Britų imperijos karūnoje – ėmė braškėti.
Suverenios valstybės idėja Indijoje, tuo metu vadintoje Britų Indija, dar iki faktinio nepriklausomybės paskelbimo gyva buvo ištisus dešimtmečius. Laisvės siekis materializuotis pradėjo vedamas Indijos nacionalinio kongreso – pirmojo nacionalinio ir politinio judėjimo šalyje. Juo labiau kad Antrojo pasaulinio karo išsekintai Britanijai koloniją išlaikyti darėsi sudėtinga.
Pačioje Indijoje jau kurį laiką buvo gana ryškus religinis skilimas. Musulmonai, nepatenkinti, kad Kongrese dominavo hinduistai, įkūrė savo politinį judėjimą – Musulmonų lygą.
„Tą iš dalies nulėmė britų politika, kai buvo įvesta mažumų elektorato sistema. Religinis identitetas tapo politizuotas, tarp bendruomenių pasitaikydavo smurto atvejų“, – sako britų kolonializmo istoriją, moderniosios Indijos ir Pakistano atsiradimą tirianti Jungtinės Karalystės De Montforto universiteto vyresnioji lektorė Pippa Virdee.
Religinis identitetas tapo politizuotas, tarp bendruomenių pasitaikydavo smurto atvejų.
Ji primena, kad 1936 m. rinkimus didžiule persvara laimėjo Indijos nacionalinis kongresas, o Musulmonų lyga tuo metu buvo laikoma mažareikšme periferine figūra: „Nors Kongresas ir laimėjo rinkimus, visų gyventojų širdžių ir protų jam užkariauti nepavyko. Ryškėjant nepriklausomybės link artėjančios Indijos kontūrams, Musulmonų lygos lyderis Mohamedas Ali Džina ėmė kalbėti apie atsiskyrimą – apie tai, kad musulmonai ir hinduistai negali gyventi kartu.
Padalijimo schemą britai atskleidė tik paskelbus nepriklausomybę
Britų Indijoje prieš pat padalijimą gyveno apie 390 mln. žmonių. Aiškėjant, kaip galėtų atrodyti Indija po atsiskyrimo, šalies musulmonai – religinė mažuma – ėmė nerimauti, kad hinduistų dominuojamoje valstybėje jie bus nustumti į paraštes. Tai sudarė sąlygas įsitvirtinti vadinamajai Dviejų tautų teorijai, teigiančiai, kad svarbiausias Indijos subkontinento musulmonus skiriantis bruožas yra ne kalba ar kilmė, o religija – islamas.
„Dėjosi sudėtingi dalykai – žmonių, elektorato skirstymas į tautines mažumas. Visa tai žmonių identitetą formavo per religinę prizmę – daug labiau nei anksčiau. Iki tol religinis identitetas buvo daug aptakesnis, bet ilgainiui jis įsitvirtino ir įgijo ryškesnes formas“, – sako P.Virdee.
Padalijimui pritarė ne visi – taikaus indų pasipriešinimo simboliu laikomas Mahatma Gandhis agitavo už nepriklausomą vieningą Indiją. Tačiau, didėjant atotrūkiui, jo raginimai liko neišgirsti.
„Negali būti jokių svarstymų žmones iš didelių rajonų, kuriuose viena bendruomenė sudaro daugumą, prieš jų valią versti gyventi vadovaujamiems kitos bendruomenės. Vienintelė alternatyva prievartai – padalijimas“, – sakė paskutinis Britų Indijos vicekaralius lordas Mountbattenas, kai po derybų su Kongreso ir Musulmonų lygos lyderiais susitarė dėl nepriklausomybės.
Vienintelė alternatyva prievartai – padalijimas.
Indijos subkontinentas padalytas į keletą dalių. Vakarinė istoriškai ir kultūriškai turtinga Pandžabo provincija perskirta perpus – į Vakarus nuo skiriamosios linijos besidriekiančios žemės tapo Vakarų Pakistano teritorija. Pusė rytinės Britų Indijos provincijos Bengalijos tapo Rytų Pakistanu. Abi teritorijos tapo viena musulmonų valstybe.
Tik valstybių sienas žyminčią padalijimo schemą britai atskleidė tik po faktinio padalijimo. Manoma, kad jei valstybių teritorinės ribos iki paskutinės minutės nebūtų buvusi nutylėta, žuvusiųjų galbūt būtų buvę mažiau.
Išpuoliai tapo nevaldomi ir itin žiaurūs
Per šį laiką išpuoliai provincijose, ypač etnine ir religine įvairove išsiskiriančiame Pandžabe, tapo nevaldomi. Sužvėrėjusios gaujos plėšė, degino ir siaubė kaimus, moterys buvo masiškai prievartaujamos. Liudininkai pasakoja, kad kai kurie sikai, iki padalijimo daugiausia gyvenę Pandžabe, nenorėdami, kad jų dukros būtų išniekintos, jas patys nužudydavo. Pasklidus kalboms, kad Pandžabo provincijos sostinė Lahoras atiteks Pakistanui, hinduistai ir sikai palikę namus spruko iš miesto.
Rugpjūčio 14-osios išvakarės. Būsimas nepriklausomos Indijos premjeras Džavaharlalas Nehru kreipėsi į Specialiąją asamblėją: „Prieš daugybę metų paskyrėme likimui pasimatymą, ir štai atėjo metas, kai tesėsime savo pažadą, tiesa, galbūt ne visą, bet vis dėlto didžiąją jo dalį. Išmušus vidurnakčio valandai, visam pasauliui nugrimzdus į miegą, Indija prabus gyvenimui ir laisvei. Artėja akimirka, taip retai pasitaikanti istorijoje, kai žengsime iš sena į nauja, kai užsibaigs epocha ir kai ilgai slopinta nacijos dvasia atgaus savo balsą.“
Atskleidus, kaip buvo padalytos valstybių teritorijos, milijonai žmonių suprato esantys ne toje pusėje. Religinėmis mažumomis Pakistane tapę hinduistai ir sikai, kaip ir Indijoje musulmonai, baimindamiesi agresijos ir priespaudos, pradėjo didžiausią visų laikų migraciją. 12 mln. žmonių, palikę savo namus, pėsčiomis ir traukiniais priešingomis kryptimis iškeliavo ieškoti prieglobsčio. Kartu su migracija prasidėjo dar neregėta smurto ir agresijos banga.
Pasak P.Virdee, viena pagrindinių kibirkščių galima laikyti smurto protrūkį Kalkutoje 1946 m. – tada per tris dienas žuvo bent 3 tūkst. žmonių, vėliau buvo ir daugiau neramių epizodų.
Kitų metų kovą daug didesniais mastais smurtas prasiveržė ir Ravalpindyje – mieste, šiuo metu esančiame Pakistano teritorijoje.
„Kitų metų kovą daug didesniais mastais smurtas prasiveržė ir Ravalpindyje – mieste, šiuo metu esančiame Pakistano teritorijoje. Pastarasis įvykis savo žiaurumu ir mastais pralenkė Kalkutą. Rugpjūtį vyko dar vienos žudynės, galima sakyti, iš keršto už tai, kas įvyko Ravalpindyje. Tai buvo chaosas, įsivyravo nusikalstamumas – visa tai vyko valdžios perdavimo laikotarpiu. 1947 m. rugpjūtį visa tai privedė prie siaubingų žudynių, valymų“, – pasakoja ekspertė.
Atsiminimuose apie padalijimo sukeltą migraciją gausu istorijų apie iš namų išvarytų žmonių perpildytus traukinius. Abiem šalims panirus į chaosą, pasitaikydavo atvejų, kai traukinius siautėjančios gaujos stabdydavo, jų keleivius – įskaitant moteris ir vaikus – išžudydavo, o kūnus vieninteliam paliktam gyvam traukinio mašinistui pavesdavo pristatyti į kitą pasienio pusę ir tokiu būdu pasiųsti žinią.
Per neramumus žuvo maždaug milijonas žmonių. Dvi naujai gimusios valstybės per vieną naktį tapo priešėmis. Iki tol šimtus metų gyvavęs religinių bendruomenių pasitikėjimas dužo į šipulius. Tragišką laikotarpį aprašo žymus XX a. indų ir pakistaniečių kilmės novelistas Saadatas Hasanas Manto: „Indija tapo laisva, Pakistanas tapo nepriklausomas nuo pat pradžių, tačiau žmogus šiose šalyse ir toliau liko vergas – vergavo prietarams... vergavo religiniam fanatizmui... vergavo barbarizmui ir nežmogiškumui.“
Padalijimo padariniai jaučiami iki šiol
Per 70 nepriklausomybės metų Indija ir Pakistanas triskart dalyvavo atvirame kariniame konflikte. Ginčas dėl Kašmyro – teritorijos, į kurią pretenduoja abi dabar jau branduoliniais ginklais apsiginklavusios šalys, – tęsiasi iki šiol.
„Smurtas, žudynės, padalijimas, vėliau karas – tai nėra gera pradžia dviejų šalių santykiams. Tai, regis, nustatė toną ateinantiems 70 metų, – kalba P.Virdee. – Stebėdama abiejų šalių santykius manau, kad Dviejų tautų teorija šiandien yra realesnė nei bet kada anksčiau. Stebint tiek Narendros Modi vyriausybę Indijoje, tiek Pakistano valdžios veiksmus, susidaro įspūdis, kad skirtumai tarp tautų tik didėja. Kaskart, kai priartėjama prie galimybės bendradarbiauti, nutinka kas nors, kas abi valstybes vieną nuo kitos ir vėl atstumia. Deja, žaidimas kaskart prasideda iš naujo.“
Pakistane, priduria ekspertė, akcentuojama tai, kad šaliai po daugybės metų pagaliau pavyko iškovoti nepriklausomybę ir išvengti galimo indų dominavimo, o Indijoje pabrėžiamas nepriklausomybės judėjimas ir nukeliautas kelias iki jos.
„Jei pakeliautumėte po kai kuriuos Indijos ir Pakistano regionus, pamatytumėte, kad ten daug labiau prisimenamas pats padalijimo faktas, o ne nepriklausomybė, pavyzdžiui, Pandžabe, kuris buvo viena padalytų teritorijų. Čia buvo labai daug smurto. Kalbu apie maždaug milijoną nužudytų žmonių, maždaug 12 mln. žmonių migraciją. Čia padalijimo padariniai daug labiau jaučiami“, – neslepia P.Virdee.
Kiek ironiška, tačiau svetur, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje – valstybėje, nuo kurios prieš 70 metų abi šalys atsiskyrė, – pakistaniečių ir indų kilmės imigrantai buriasi į bendruomenes ir neretai tampa bene artimiausiais draugais.
