„Licenciją“ skleisti informacinį triukšmą suteikia Kremlius
Žodis infotriukšmas kilęs iš pasaulyje žinomo termino „baltasis triukšmas“, kuriuo apibūdinami atsitiktiniai ir beprasmiai garsai.
O.Kašino analizėje infotriukšmas – tai didžiulis naujienų srautas, kuriame (beveik) nesvarbūs politikų, pareigūnų ir kitų asmenų pareiškimai neproporcingai išpopuliarėja Rusijos žiniasklaidos priemonėse, ištikimose Kremliui.
Nors panašių reiškinių pasitaiko ir kitose pasaulio šalyse, O.Kašinas tvirtina, kad vienos Rusijos žiniasklaidos priemonės turi Kremliaus „licenciją“ kurti tokį infotriukšmą, o kitos privalo jį atkartoti – taip infotriukšmas pasklinda ir ima dominuoti naujienų sraute.
Naujienos be įvykių valdo srautą
O.Kašino straipsnyje pateiktas tokių atsitiktinių naujienų pavyzdys: Dūmos narys Genadijus Oniščenka pareiškė, kad atėjo metas informuoti rusų jaunimą apie tariamus masturbacijos pavojus.
Apžvalgininkas aiškina, kad tipiškoje informacinio triukšmo istorijoje visuomet yra įvardijamas politikas ar pareigūnas ir aprašoma, ką jis ar ji pasakė. Kitaip sakant, naujienoje nėra jokio realaus įvykio (kaip šiuo atveju, nėra net įstatymo projekto), tik pareiškimas: „[senatorius Aleksejus] Puškovas [ką nors] išjuokė“, „[užsienio reikalų ministerijos atstovė žiniasklaidai] Marija Zacharova [kam nors] papriekaištavo“ ir t. t.
„M.Zacharova išjuokė CNN dėl reportažo, kad Rusija daro įtaką JAV, pasitelkusi pokemonus“, – skelbia naujienų agentūros „Interfax“ antraštė. Paieškos sistemoje „Google“ rusų kalba ieškant žodžių derinio „Zacharova išjuokė” randame net 30 tūkst. rezultatų.
Paprasta ir efektyvu
O.Kašinas kaip infotriukšmo pavyzdį pateikia neseną atvejį, kuomet žiniasklaidoje pasirodė daugybė istorijų apie tai, kaip apžvalgininkai esą „išjuokė [Ukrainos prezidento] Petro Porošenkos kaklaraištį“, su kuriuo šis pozavo nuotraukai po susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Apžvalgininkas atkreipia dėmesį, kad nemažai žiniaskaidos priemonių šį pranešimą pateikė kaip svarbią naujieną.
O.Kašino teigimu, per tokių reportažų kuriamą informacinį triukšmą „beveik neįmanoma išsiaiškinti, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis prezidentai buvo nufotografuoti, ar susitikimas buvo asmeninis, ir apie ką jie kalbėjosi“.
Apžvalgininkas atkreipia dėmesį, kad rašyti tokius straipsnius labai lengva ir beveik nereikia tikrinti faktų: nėra realaus įvykio, kurį reikėtų tirti, tik teiginys, o šaltiniai tik džiaugiasi cituojami naujienų cikle.
„EUvsDisinfo“ priduria, kad ir patys yra rašę apie panašius atvejus, kuriuos galima pavadinti informaciniu triukšmu. Ko gero, šis terminas tiktų „RIA Novosti“ pranešimams apie tai, kad eilinė užsieniečių delegacija, pavyzdžiui, iš Norvegijos arba JAV, apsilankė Kryme ir teigiamai atsiliepė apie pusiasalį. Ekspertai pastebi, kad Rusijos žiniasklaida tokius teiginius, neturinčius jokios politinės ar diplomatinės svarbos, išpučia iki naujienų lygio.
„Antižurnalistika“
O.Kašino nuomone, informacinio triukšmo sklaidoje pirmaujančias pozicijas užima radijo stotis „Govorit Moskva“ („Kalba Maskva“). Anksčiau šį vaidmenį atlikdavo dienraštis „Izvestija“. „Galima manyti, kad [„Govorit Moskva“ vyriausiasis redaktorius] Sergejus Dorenka kažkaip gavo infotriukšmo licenciją ir tapo „įgaliotu“ pseudonaujienų leidėju“, – rašo O.Kašinas.
Apžvalgininkas informacinį triukšmą vadina tam tikra „antižurnalistikos“ forma. O.Kašino nuomone, triukšmas kuriamas siekiant pateikti akivaizdžiai beprasmį turinį ir populiarinamas tik dėl paties populiarumo.
„EUvsDisinfo“ rašo, kad infotriukšmo sąvoką, rusų kalba skambančią kaip „infošum“, galime įrašyti tarp kitų net nebeverčiamų, bet ir už Rusijos ribų suprantamų ir vartojamų sąvokų, tokių kaip „kompromat“ (kompromituojanti informacija), „agitprop“ (agitacinė propaganda), ir, žinoma, „dezinformacija“.
Primenama, kad žurnalistas O.Kašinas buvo žiauriai sumuštas 2010 m. Šis užpuolimas vertintas kaip bausmė už jo kritiškus straipsnius žiniasklaidoje apie asmenis ir grupuotes, artimai susijusias su Kremliumi.
