Greitosios pagalbos automobilis lekia į sužeistų Ukrainos karių pristatymo centrą prie Bachmuto. Prie šio miesto verda ilgiausias mūšis per beveik metus trunkančią Rusijos invaziją.
Vyrai, kurių galūnes nusinešė minos ir artilerijos žaizdos, traukiami iš mūšio lauko, išraižyto tranšėjomis ir išvagoto sviedinių, o ši kova ekspertų tarpe dažnai lyginama su liūdnai pagarsėjusiais Pirmojo pasaulinio karo mūšiais.
-
D.Kuleba mįslingai papasakojo, kas V.Putino laukia vasario 24 d.
-
Šaltiniai: Ukrainoje per sprogimą sužeistas lietuvis, vyras gydomas Dnipre, ruošiamasi parvežti į Lietuvą
-
Ukraina įsako pagalbos organizacijoms palikti Bachmutą: tai gali būti pasitraukimo preliudija
-
Po S.Berlusconi išsišokimo Italija pabrėžia „tvirtai“ remianti Kyjivą
-
JAV ragina savo piliečius nedelsiant palikti Rusiją
-
Socialiniuose tinkluose išplitusiame vaizdo įraše – rusų samdinio egzekucija
„Ten kaip Verdene“, – sakė greitosios pagalbos automobilio vairuotojas Ivanas, laukiantis automobilio pakelėje už sugriauto pramoninio miesto rytinėje Donecko srities dalyje.
Kaip ir 1916 m. kova vakarų fronte Prancūzijoje, jau septintą mėnesį vykstantis mūšis dėl Bachmuto buvo ir tebėra ilgas, kruvinas ir bevaisis, rašo naujienų agentūra AFP.
Artėjant invazijos metinėms suprantama, kad rusų pergalė prieš sugriautą miestą būtų tik simbolinė.
Tačiau abi pusės stiprina savo įtvirtinimus ir siunčia į Bachmutą vis daugiau karių, kad išeitų iš aklavietės.
Pasak AFP, Maskva deda itin daug pastangų, kad po kelis mėnesius trukusių nesėkmių fronte pasiektų pirmąją reikšmingą pergalę, o tuo tarpu Kyjivas pasiryžęs išlaikyti pozicijas.
Daug simbolikos
„Tai klasikinė Pirmojo pasaulinio karo problema“, – sakė JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresnysis patarėjas saugumo programos klausimais Markas Cancianas.
Kai pirmasis Maskvos bandymas apsupti Ukrainos pajėgas nepavyko, Rusija „tęsė puolimą“, teigė jis.
Ekspertas pridūrė, kad, net jei jiems ir pavyks, „tai nieko nereiškia nei operatyviniu, nei strateginiu požiūriu“.
„Tai turi daug simbolikos, todėl, jei jie užimtų Bachmutą, tai skambėtų taip, tarsi tai būtų svarbu, bet taip nebus“.
Seržantas iš Soledaro: „Mes šaudome, šaudome ir šaudome, bet po penkių minučių mūsų link artėja kiti 20 žmonių“.
Tačiau, jo nuomone, Ukrainos galimybės yra ribotos: „Jei ten puola rusai, ukrainiečiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik gintis“.
Britų žvalgyba įvertino, kad Rusijos pažanga stabdoma, tačiau tai nesumažino Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, kuris paragino Vakarų partnerius suteikti daugiau ginklų, patiriamo spaudimo.
„Jei ginklų (tiekimas) bus paspartintas – būtent tolimojo nuotolio ginklų – mes ne tik nesitrauksime iš Bachmuto, bet ir pradėsime deokupuoti Donbasą“, – anksčiau šį mėnesį Kyjive vykusiame Europos Sąjungos viršūnių susitikime pareiškė šalies lyderis.
Tačiau tam, kad sulaikytų Rusiją, Ukrainos pajėgoms taip pat reikia daugiau standartinės artilerijos ir amunicijos, komentavo Ukrainos karybos analitikas Oleksandras Kovalenka.
„Jei to nebus, Bachmute turėsime rimtų problemų“, – teigė jis AFP.
Rusijos „pranašumas“
Pasak ukrainiečių karininko J.Kryžberskio, ugnies jėgos trūkumas fronte labai jaučiamas.
„Priešas turi didžiulį artilerijos pranašumą“, – sausio pabaigoje netoli fronto AFP sakė 37 metų ukrainiečių karininkas.
„Vasiukivkos kaime (į šiaurę nuo Bachmuto) galima pusvalandį sėdėti rūsyje ir išgirsti 40 krintančių sviedinių.“
Bachmuto gyventoja: „Dabar gyvenu rūsyje. Kai išeinu į lauką, būnu kaip kurmis – mano akys turi priprasti prie šviesos“.
Rusijos kiekybinė jėga taip pat gąsdina, sakė netoli Soledaro dislokuotas seržantas, šaukiniu „Alkor“.
„Mes šaudome, šaudome ir šaudome, bet po penkių minučių mūsų link artėja kiti 20 žmonių“, – pasakojo jis.
Maskva ir liūdnai pagarsėjusi „Wagner“ samdinių grupuotė buvo ne kartą kaltinama, kad blogai pasirengusius ir prastai aprūpintus naujokus naudoja kaip „patrankų mėsą“ – šį teiginį Rusijos karo analitikas Aleksandras Chramčichinas atmetė kaip „Vakarų propagandą“.
Ukrainos kariai taip pat patyrė nuostolių. Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų majoras Volodymyras Leonovas sakė, kad per tris sausio mėnesio dienas sužeista dešimtys žmonių.
Penkių jo kovotojų kūnų nepavyko išgabenti iš mūšio lauko.
„Mūsų žmonės yra motyvuoti. Visi atėjo kovoti“, – sakė jis.
Tačiau, pridūrė jis, „kai nėra ugnies palaikymo ir kai nėra šarvuočių, mus tiesiog šaudo, kaip šaudykloje“.
Agentūra AFP atkreipė dėmesį, kad nei Ukraina, nei Maskva nepateikė tikslaus žuvusiųjų skaičiaus.
Draudžiama trauktis
Abi konflikto pusės mūšį dėl Bachmuto apibūdino kaip kruviniausią per visą karą.
Netoli fronto, į šiaurę nuo Bachmuto – tarp nulaužtų medžių ir išmėtytų granatų – sausio pabaigoje ant įšalusios žemės gulėjo paliktas tuzinas numanomų „Wagner“ grupuotės kovotojų kūnų, pranešė AFP.
„Matyt, jiems buvo uždrausta trauktis“, – sakė ukrainiečių kariškis Vladislavas. Netoliese vyko smarkus apšaudymas.
„Jie net neėmė savo sužeistųjų. Ir jie galiausiai mirė ten, lauke“, – priduria jis.
Organizacijos „Wagner“ įkūrėjas ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas Jevgenijus Prigožinas „įnirtingas“ kovas apibūdino kaip vykstančias „kiekvienoje gatvėje, kiekviename name, kiekvienoje laiptinėje“.
O kovų įrodymų yra visur – nuo degančių pastatų iki sviedinių nuolaužų ir krauju permirkusio sniego, nukloto medicinos įranga.
Kadaise putojančiu vynu ir druskos kasyklomis garsėjusiame mieste, kuriame gyveno 70 tūkst. žmonių, pasak pareigūnų, pusė Bachmuto pastatų yra apgadinti arba sugriauti.
Gyvenimas rūsyje
Sovietmečiu statytų gyvenamųjų blokinių namų eilės yra apanglėjusios ir apgriuvusios, jų langai išdaužyti.
Tiltas per miesto upę virto lentų, padangų ir pramoninių padėklų krūva.
Natalija Ševčenko, kasdien keliaujanti per tiltą švaraus vandens (miestas neteko dujų, elektros ir telefono ryšio), yra pripratusi prie krintančių sviedinių švilpimo: „Dabar gyvenu rūsyje. Kai išeinu į lauką, būnu kaip kurmis – mano akys turi priprasti prie šviesos“.
Ji yra viena iš maždaug 6500 žmonių, besistengiančių išgyventi Bachmute net ir tada, kai gyvybę iš šio miesto bandoma išstumti bet kokia kaina.
Nuo sausio, kai suintensyvėjo kovos, išvyko dar daugiau daugiau civilių gyventojų, sakė humanitarinės pagalbos centro savanorė Tetjana Ščerbak.
Kai kurie iš jų per naktį laukia evakuacijos šiame centre, prisiglaudę prie krosnių su daiktais, kuriuos pavyko išgelbėti.
A.Storožas: „Istorija kartojasi. Kam visa tai?“
Kitus iš jų namų išprašo savanoriai, kurie bando pasiekti žmones nepaisydami apšaudymų.
„Ten viskas priklauso nuo sėkmės“, – sakė 24 metų ukrainiečių savanoris Mykola prie paminklo Kyjive, skirto vienam iš dviejų britų savanorių, sausio mėnesį žuvusių Soledaro mieste.
Vasario pradžioje Bachmute taip pat žuvo vienas amerikietis, atvykęs į Ukrainą su humanitarine misija – Pete'as Reedas.
Istorija kartojasi
38 metų Natalija Jevtušenko jau du kartus bandė palikti Bachmutą.
Pirmą kartą jos 16-metis sūnus žuvo kartu su dar 60 žmonių, kai į netoliese esančią Kramatorsko geležinkelio stotį pataikė Rusijos raketa. Tuomet ji grįžo namo.
Per antrąjį bandymą ji pateko į eismo įvykį.
„Užtenka bandymų“, – sakė ji.
Dabar ji savanoriauja viename iš humanitarinių centrų, kur rūpinasi, kad žmonės būtų pamaitinti ir sušildyti, nes žiema dar labiau didina jų kančias.
Kariai apkasuose tokios pastogės neturi.
Jie ištveria didelį šaltį šildydamiesi savanorių pagamintomis žvakėmis sniege ir purve, žvelgdami į niekieno žemę, kartais kelias paras beveik nemiega.
Ukrainos pajėgos ruošiasi dar vienam rusų puolimui kalvose už Bachmuto, kasdamos apkasus įšalusioje žemėje.
Netoliese esančiame Slovjanske, po pilku sausio dangumi, įšalusioje žemėje ilsisi 28 metų bataliono „Azov“ narys Oleksandras Korovnijus, žuvęs Bachmute.
Jo draugas Oleksijus Storožas gestais parodė į Antrojo pasaulinio karo memorialą netoli tos vietos, kur ką tik palaidojo savo bendražygį.
„Istorija kartojasi, – sakė jis. – Kam visa tai?“
