Paprastai apie sudėtingą konfliktą
Vienas „Facebook“ vartotojas pasidalijo penkių žemėlapių rinkiniu, kuris neva atskleidžia, kaip keitėsi palestiniečių žemės plotas nuo 1917 m. iki šių dienų.
„Kai įsileidi nelegalius migrantus, suteiki jiems prieglobstį“, – žemėlapį komentavo vyras.
Šiais žemėlapiais internete buvo dalijamasi ir anksčiau. Kai kurie jų vaizduoja, jog Palestinos žemės sumažėjo, nes buvo pavergtos Izraelio.
Lietuvio dabar paskelbtame žemėlapių koliaže tai konkrečiai nenurodoma, tačiau iš konteksto ir cituotų žodžių akivaizdu, jog kalbama apie arabų ir žydų konflikto pokyčius bėgant metams.
Suklydo ne vienas
2015 m. JAV televizijos kanalas MSNBC atsiprašė, kad šie žemėlapiai buvo panaudoti siekiant iliustruoti žydų ir arabų istorinį konfliktą. Laidos vedėja pripažino, kad žemėlapiai sudarė klaidingą įspūdį apie regioną ir neatspindėjo demografinės tikrovės.
Žemėlapiai sudarė įspūdį, kad Palestinos valstybė egzistavo 1946 m., nors iš tikrųjų iki 1948 m. teritorija priklausė britų mandatinei valdžiai. Artimųjų Rytų ekspertas Martinas Fletcheris pabrėžė, kad žemėlapiai taip pat neatspindėjo ir demografinės tikrovės, nes tuo metu teritorijoje gyveno apie pusė milijono žydų ir apie milijonas arabų.
Tikslesnį žemėlapį su paaiškinimais dar 1980 m. publikavo dienraštis „The Time“.
Klaidinantys terminai
Istoriškai pavadinimas „Palestina“ reiškė ne regione gyvenančius arabus, o patį regioną. Maždaug prieš šimtmetį, kuomet šį kraštą prižiūrėjo britai, čia gyveno žydai, krikščionys ir musulmonai – visi buvo vadinami palestiniečiais.
Daugumos jų pagrindinė tapatybė buvo ne tautybė, o religija. Daugelis arabų piktinosi, kad jie buvo vadinami palestiniečiais. Jie save pirmiausiai laikė arabais arba musulmonais. Tik XX a. šeštajame dešimtmetyje šis žodis pradėtas vartoti, turint omenyje arabus.
1948 m. teritorijos gyventojai buvo suskirstyti į dvi pagrindines grupes – žydus ir arabus.
Tuomet suvereni Palestinos valstybė neegzistavo. Todėl nebuvo ir palestiniečių žemių. Žemė priklausė Palestinos mandatui – geografinei teritorijai, kurią po Osmanų imperijos žlugimo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kontroliavo britai.
1917 m. žemėlapis
Jame nepavaizduota daug didesnė teritorija, maždaug 70 proc. mandatinės Palestinos, kuri anksčiau priklausė Didžiosios Britanijos valdžiai, bet apie 1920 m. buvo perduota arabų kontrolei.
Neįtraukus šio regiono, grafike matoma tik nedidelė dalis žemės, kuri iš pradžių priklausė Mandatinei Palestinai. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad didžioji šios teritorijos dalis buvo atiduota arabams maždaug dvidešimt metų iki Jungtinės Tautos (JT) nubalsavo už tai, kad teritorija vėl būtų padalinta į dvi dalis.
1946 m. žemėlapis
Šiame žemėlapyje matoma daug žalios spalvos, kuri žymi tariamą Palestinos teritoriją. Tai lyg ir leidžia suprasti, kad Palestina šiuo laikotarpiu buvo beveik vientisa ir savarankiška valstybė.
Tačiau prieš britų valdymą regionas buvo administruojamas Turkijos ir apėmė dabartinį Libaną bei Siriją. Iki tų laikų teritorija niekada nebuvo savarankiškas suverenus vienetas. Žemėlapyje pavaizduotos ribos neatspindi nei Osmanų imperijos administruoto regiono ribų, nei ankstesnių teritorijos valdytojų.
Šiame žemėlapyje matomos baltai nuspalvintos vietovės, atsižvelgiant į kontekstą, turėtų reikšti Izraelio užimtas teritorijas. Tačiau žydų valstybė buvo įkurta tik 1948 m.
Arba baltai pažymėtos teritorijos galėtų reikšti, jog jose jau buvo apsigyvenę žydai. Vadovaujantis tokia logika, žemėlapiuose taip pat turėtų būti pavaizduotos žalios teritorijos baltoje žemėje, kurios reikštų Izraelyje apsigyvenusius palestiniečius.
Be to, dalyje šios teritorijos tais laikais negyveno niekas, pavyzdžiui, Negevo dykumoje. Jei žemėlapyje žymimos teritorijos, kuriose gyveno viena ar kita tauta, jame taip pat turėtų būti pažymėti ir neapgyvendinti plotai.
1947 m. žemėlapis
Šis žemėlapis vaizduoja planą, kuris liko teoriniu. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, JT iškilo klausimas, ką daryti su pretenduojančiomis jėgomis į Šventąją Žemę, kurią tuo metu valdė Didžioji Britanija.
1947 m. buvo sudarytas specialus komitetas, kuris bandė išspręsti dviejų grupių, kovojančių dėl šios teritorijos, konfliktą. Buvo pateiktas planas padalyti teritoriją į dvi valstybes – arabų ir žydų. Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas.
Nors JT pritarė šiam planui, jis taip ir liko nerealizuotas. Vietos arabai nedelsdami griebėsi ginklų, siekdami užkirsti kelią Izraelio gimimui.
Britų valdžia, negalėdama sustabdyti nesantaikos, pasitraukė, o žydų lyderiai gegužės 14 d. paskelbė Izraelio įkūrimą. Tai sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą, mat daugelis palestiniečių tam paprieštaravo. Kaimyninės arabų šalys įsikišo su karinėmis pajėgomis. Šimtai tūkstančių palestiniečių pabėgo arba buvo išvaryti iš savo namų.
1967 m. žemėlapis
Šis žemėlapis rodo ne oficialias sienas, o paliaubų linijas, dėl kurių sutarė Izraelis su Jordanija ir Egiptu 1949 m. po Nepriklausomybės karo. Pagal tarptautinę teisę šios linijos žymi teritorijas, dėl kurių abi pusės susitarė pasibaigus kovoms.
Nors Izraelio teritorija žemėlapyje pavaizduota teisingai, tariamos Palestinos žemės buvo valdomos kitų valstybių. Žemėlapyje nenurodoma, kad Jordanija kontroliavo Vakarų Krantą, o Egiptas – Gazos Ruožą.
1967 m. prie Izraelio sienų vėl susitelkė arabų armijos. Kai Egiptas uždarė kelią Izraelio laivybai, šis surengė ataką Egipte, po kurios kilo karas su Egiptu ir Sirija. Į šį karą galiausiai įsiliejo ir Jordanija.
Laimėjo Izraelis. Jordanijos kariuomenė pasitraukė į rytinį Jordano upės krantą. Egiptas prarado ne tik Gazos, bet ir viso Sinajaus pusiasalio kontrolę. 1967 m. Izraelis pasisavino visą istorinę Palestiną ir papildomą Egipto bei Sirijos teritoriją.
Šių laikų žemėlapis
Jame nurodytos teritorijos yra daugiau ar mažiau teisingos, jei kalbama apie tarptautinį pripažinimą. Nors žydų valstybė yra atsakinga už 82 proc. teritorijos civilinę kontrolę, tai nereiškia, kad Izraelio pėdsakai matomi kiekvienoje jos vietovėje. Šiose teritorijose esančios žydų gyvenvietės sudaro nedidelę žemės dalį. Pavyzdžiui, pasak Ješos tarybos duomenų, gyvenvietės užima tik 1 proc. Vakarų Kranto teritorijos, nors jurisdikcijai priklauso apie 40 proc. regiono.
Šiame žemėlapyje taip pat neatspindėti keli kiti karai, kuriuos prieš Izraelį pradėjo jo arabų kaimynai. Neminimi Izraelio pasitraukimai iš kai kurių karuose įgytų teritorijų, ypač Sinajaus pusiasalio. Taip pat nematyti, kad 2000 m. Izraelis mainais į taiką palestiniečiams pasiūlė daugiau žemės (o pastarieji pasiūlymą atmetė) ir kiti istoriniai įvykiai, kurie galbūt kiek pakeistų požiūrį į šį konfliktą.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Šie žemėlapiai iš esmės yra klaidingi. Kai kuriuose jų yra vaizduojamos tik teorinės sienos, kurios iš tiesų neatspindėjo tikrovės, kiti neteisingai nurodo Palestinos egzistavimo laikotarpį. Apskritai, jie daugiausia atspindi palestiniečių naratyvui patrauklius faktus ir nutyli palankius Izraeliui.
