S.Banderą prisimena ir gerbia ne tik ukrainiečiai, bet ir politiniai oponentai. Gi atviri priešai taip pat negali jo pamiršti – bijo, nekenčia, jo vardu gąsdina vaikus. Ukrainiečiai jam stato paminklus, jo vardu pavadina gatves, apie jį rašo knygas, kuria filmus. Kai kas jį vadina priešu, teroristu, žudiku. Kiti – revoliucionieriumi, tautos didvyriu, kovos už nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimą fanatiku.
S.Banderą 1959 m. tuometinėje Vakarų Vokietijoje šaltakraujiškai nužudė KGB agentas Bogdanas Stašinskij. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 60 metų, o S.Banderos vardas, charakterio savitumas, veikla ir tikslai vis dar intriguoja, kelia aštrias diskusijas.
Vienus jo vardas traukia ir vilioja, kitus – erzina, net kelia baimę. Paslapčių šydu apgobtas S. Banderos gyvenimas, viena vertus, apaugo gerokai perdėtais, patoso kupinais mitais, kita vertus, perdėtai demonizuojamas. O tikra tiesa veikiausiai būtų laikantis vidurio. Tai kas gi buvo S.Bandera?
Būsimasis Ukrainos nacionalistų organizacijos (ukr. OUN) vadovas, vienas iš ukrainiečių išsivadavimo judėjimo vedlių S.Bandera gimė 1909 m. sausio 1 d. Vakarų Ukrainoje, nedideliame Priekarpatės kaimelyje Starij Ugriniv.
Jo tėvas Andrij Bandera buvo graikų katalikų šventikas, aktyvus visuomenininkas, mama Miroslava rūpinosi namais ir juose augančiu gausiu būriu vaikų. Vyriausioji buvo Marta Marija (g. 1907 m.), paskui gimė Stepanas, Aleksandras (1911 m.), Volodymyra (1913 m.), Vasylis (1915 m.), Oksana (1917 m.) ir Bogdanas (1919 m.).
Brolių ir seserų likimai buvo skirtingi, bet visų tragiški. 1921 m., kai Stepanui tebuvo dvylika, susirgusi tuberkulioze mirė motina. Tėvas 1941 m. buvo suimtas NKVD ir skubiai sušaudytas tik dėl vienos priežasties (kaip suformuluota nuosprendyje) – dėl to, kad buvo ukrainiečių nacionalistų vadovo tėvas. Seserys Marta Marija ir Oksana 1941 m. taip pat buvo NKVD suimtos ir išsiųstos į tremtį Sibire.
Į gimtinę grįžo tik 1960 metais ir vis tiek sovietinių represinių organų visą gyvenimą buvo persekiojamos. Marta Marija mirė 1982 m. Krasnojarsko krašte. Stepano broliai Aleksandras ir Vasylis 1942 m. liepą buvo negyvai nukankinti nacių koncentracijos stovykloje Osvencime. Brolis Bogdanas taip pat žuvo – jį 1943 m. Ukrainos pietuose, Chersone, užmušė gestapininkai. Už tai, kad priklausė Ukrainos nacionalistų organizacijai.
Sesuo Volodymyra 1946 m. buvo areštuota sovietų saugumo (MGB) ir nuteista 10 m. priverstinio darbo lagerių atimant pilietines teises dar penkeriems metams po sovietų skirtos bausmės atlikimo. Ji, kaip ir kitos dvi seserys, visą likusį gyvenimą buvo įkyriai stebima ir persekiojama KGB.
Tik Volodymyra ir Oksana sulaukė Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991 metais. Volodymyra mirė 2001 m. rugpjūčio 11 dieną. Oksana Bandera buvo aktyvi visuomenės veikėja, nusipelniusi pedagogė, apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji mirė 2008 m. gruodžio 24 dieną.
Ar S.Bandera žinojo apie savo šeimos narių areštus? Savaime suprantama! Bet detales apie tragišką jų likimą sužinojo tik pasibaigus II pasauliniam karui. Ir negalima paneigti, kad tai turėjo įtakos jo nusistatymams bei veiklai. Jis, ko gero, kaip ir bet kuris kitas žmogus, nukentėjęs tiek nuo sovietų valdžios, tiek nuo nacių, negalėjo pamiršti ir susitaikyti su tuo. S.Bandera puikiai suvokė nusikalstamą totalitarinių režimų esmę ir jų įtaką tiek jo šeimos, tiek visos ukrainiečių tautos likimui.
Pirmasis areštas S.Banderos neišgąsdino. Jis ir toliau tęsė savo veiklą. 1929 m. tapo OUN nariu ir jam sekėsi puikiai.
Vis tik S.Banderos pasaulėžiūra formavosi nuo mažumės. Jam, kaip ir bet kuriam kitam tų laikų vaikui, veikiausiai į atmintį giliai įsirėžė, charakterį formavo sudėtingas ir labai neramus laikmetis: I pasaulinis karas, Ukrainos Galicijos armijos nepriklausomybės kovos, 1918 m. lapkričio 13 d. ant Austrijos-Vengrijos imperijos griuvėsių atkuriama Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika; ir vėl karas: 1919–1920 m., jaunos ukrainiečių valstybės pralaimėjimai lenkų agresoriams ir nepriklausomybės netekimas. Visa tai neabejotinai turėjo įtakos besiformuojančiam S. Banderos pasaulio realijų suvokimui.
Bet vis tik daugiausiai lėmė auklėjimas ir puoselėjamos vertybės šeimoje. Stepano tėvas buvo vienos Ukrainos Galicijos armijos brigados kapelionas, pats dalyvavo kariniuose veiksmuose. Jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, autoritetingas ir gerbiamas kulto tarnas, itin daug dirbo ir stengėsi dėl Ukrainos valstybingumo įtvirtinimo. Iš čia ir atitinkamas patriotinis šeimos nusiteikimas bei vaikų auklėjimas. Kitaip būti tiesiog negalėjo.
1919 m. S.Bandera įstojo į Strijsko ukrainietišką gimnaziją Lvivo krašte. Tuo metu lenkų okupuotame krašte buvo kelios tokios mokymo įstaigos.
Besimokydamas gimnazijoje Stepanas aktyviai dalyvavo daugelio jaunimo organizacijų veikloje. Tų, kurių veiklos dar nebuvo spėjusi uždrausti lenkų okupacinė valdžia. Jis buvo aktyvus ukrainiečių skautų organizacijos Plast, sportinių-patriotinių organizacijų Lug, Sokil ir Osnova narys, dalyvavo švietėjiškos bendrijos Prosvita veikloje. Gimnaziją S.Bandera baigė 1927 metais.
Žvelgiant iš mūsų laikų perspektyvos, tokia aktyvi veikla jaunimo organizacijose neturėtų kelti nuostabos. Tai buvo tos jaunų ukrainiečių kartos, netekusios savo valstybės, gyvenimo būdas. Dalyvavimas tokių organizacijų veikloje leido jaunimui puoselėti patriotizmą, ukrainietišką savastį, saviraišką ir išsaugoti identitetą.
Tokioje aplinkoje S.Bandera formavosi kaip visapusiška asmenybė. Jis giedojo bažnytiniame chore, grojo gitara ir mandolina, gerai žaidė šachmatais, daug skaitė, sportavo – kultivavo bėgimą, plaukimą, žaidė krepšinį, slidinėjo. Buvo charizmatiškas, turėjo gerą humoro jausmą, mėgo nepiktai pasijuokti, patraukti per dantį gausybę savo draugų.
Kita vertus, buvo kategoriškas ir bekompromisis pasaulėžiūros ir politiniu požiūriais. Į svyruojančius neapsisprendėlius jis žiūrėjo paniekinamai. Ukrainos ateitis ir nepriklausomybė S.Banderai buvo iš viso nediskutuotinas klausimas.
Kartu formavosi ir nacionalistinė revoliucinė S.Banderos pasaulėžiūra. Didžiausią įtaką darė Ukrainos karinė organizacija (UKO), įkurta 1920 m. buvusių Ukrainos armijos kariškių. Ši organizacija pogrindžio sąlygomis kovojo dėl Ukrainos nepriklausomybės. Į UKO S.Bandera įstojo 1928 metais.
Čia jam buvo patikėta rinkti pogrindžiui reikalingą žvalgybinę informaciją, rūpintis propaganda, platinti uždraustą pogrindinę literatūrą, plėsti organizacinį tinklą, taip pat jis buvo atsakingas už mokomąją pogrindinės veiklos dalį.
S.Bandera užsiėmė ne vien tik pogrindine veikla. Jaunuolis aktyviai siekė mokslo žinių. 1927 m. įstoti į Ukrainos ūkio akademiją Podebraduose, Čekijoje, jam sutrukdė tik tai, kad neturėjo galiojančio užsienio paso. 1928 m. jis pradėjo mokytis agronomijos Lvivo politechnikos institute.
Nors buvo labai gabus ir imlus, bet mokėsi gana vidutiniškai. Dėl vienos paprastos priežasties – vis tik didžiąją dalį laiko jis skyrė pogrindinei politinei veiklai. Būtent dėl šios veiklos 1928 m. gruodį S.Bandera pirmą kartą buvo areštuotas lenkų policijos. Tiesa, tuo metu policija dar neturėjo pakankamai įrodymų, kad jį galėtų nuteisti, todėl areštas buvo trumpalaikis.
Pirmasis areštas S.Banderos neišgąsdino. Jis ir toliau tęsė savo veiklą. 1929 m. tapo OUN nariu ir jam sekėsi puikiai – S.Banderai buvo patikimos vis sudėtingesnės užduotys, jas jis sėkmingai įvykdydavo.
Iš pradžių šioje organizacijoje jis dirbo su studentų kuopelėmis ir kuravo pogrindinį tinklą gimtojoje Kalušo apylinkėje. Nuo 1930 m. S.Banderai buvo pavesti propagandos sklaidos darbai visoje Vakarų Ukrainoje ir vadovavimas techniniam-leidybiniam propagandos sklaidos padaliniui.
Veikiausiai S.Bandera itin gerai susitvarkydavo su užduotimis, nes netrukus jam buvo patikėtos užsienyje spausdintų propagandinių leidinių aprūpinimo ir sklaidos skyriaus vadovo pareigos. 1931 m., būdamas vos 22 m. amžiaus, S. Bandera paskirtas visos OUN Propagandos skyriaus viršininku, 1932 m. – šios organizacijos vadovo pavaduotoju Vakarų Ukrainoje.
Per ketverius metus S.Bandera buvo penkis kartus areštuotas, apkaltintas antilenkiška veikla, pagalba nelegaliai pereinant sieną ir pasikėsinimu nužudyti šiltų jausmų ukrainiečiams nepuoselėjusį Lvivo policijos komisarą Čechovskį.
Pagrindinis tikslas
Pradėjus aktyviau veikti OUN, daug aktyviau ėmė veikti ir lenkų policija, todėl S.Bandera kartu su bendražygiais privalėjo peržiūrėti ir gerokai patobulinti OUN kovos metodus ir būdus. Buvo pasiūlyta permanentinės (nuolatinės) revoliucijos taktika.
1933 m. birželį S.Bandera tapo OUN vadovu Vakarų Ukrainos teritorijoje ir ėmėsi įgyvendinti minėtą idėją. Pagrindine užduotimi tapo morališkai ir psichologiškai parengti ukrainiečių visuomenę, kad ji, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėtų organizuoti visuotinį ukrainiečių sukilimą ir šitaip atkurti nepriklausomą valstybę. Būtent moralinis ir psichologinis visuomenės parengimas sukilimui buvo S.Banderos vadovaujamos OUN pagrindinis tikslas.
Ukrainos karinės organizacijos veikla, paremta daugiausia diversiniais-teroristiniais metodais, tapo ne tokia svarbi, nors, teisybės dėlei, dera pasakyti, kad S.Bandera ir tokios veiklos visiškai neatsisakė.
Tačiau dabar pagrindines jėgas metė politiniam visuomenės švietimui. Tai savo ruožtu reikalavo dar didesnio OUN pogrindinio tinklo išplėtimo ir propagandinės veiklos stiprinimo. Diversijoms ir teroristinei veiklai teko nebe pagrindinis, o antraplanis, veikiau pagalbinis vaidmuo.
Tokie pasikeitimai turėjo tiek visuomenei, tiek okupacinei Lenkijos valdžiai aiškiai ir kryptingai parodyti OUN poziciją ir tikslus, pakurstyti bei sustiprinti revoliucines visuomenės nuotaikas, ugdyti pilietiškumą ir platesnį politinį mąstymą.
Gi Europai, taip pat visam pasauliui tokia OUN veikla turėjo demonstruoti, kad Ukraina yra okupuota, kad okupuota tauta siekia nepriklausomybės ir kovoja dėl jos.
Organizacijos veikla iš tiesų buvo visapusiška. 1933 m. S. \Banderos vadovaujama OUN įvykdė plačią „mokyklinę akciją“, nukreiptą prieš ukrainietiškų mokyklų polonizavimą. Tuo pačiu metu buvo vykdoma ir „antimonopolinė akcija“, raginanti boikotuoti lenkų gamybos alkoholinius gėrimus bei rūkalus ir šitaip nesudaryti sąlygų papildomoms ir tuo metu nemažoms finansinėms įplaukoms į Lenkijos biudžetą. Abi šios akcijos turėjo aiškią politinę potekstę, į jas įsitraukė praktiškai visi Galicijos gyventojai.
Bet gi, kaip minėta, nebuvo visiškai atsisakyta ir diversinės bei teroristinės veiklos. Derėtų prisiminti Sovietų Sąjungos konsulato Lvive darbuotojo (iš tikrųjų aukšto NKVD pareigūno) Aleksejaus Moilovo nužudymą 1933 metais. Tai buvo padaryta protestuojant prieš sovietų vykdomą Holodomorą okupuotose Ukrainos teritorijose ir norint atkreipti pasaulio dėmesį į šią ukrainiečių tautos tragediją.
Taip pat didelį rezonansą sukėlė Lenkijos vidaus reikalų ministro Bronislavo Perackio nužudymas 1934 metais. B.Perackis buvo atsakingas už „pacifikacijos“ organizavimą ir vykdymą. „Pacifikacija“ reiškė visapusišką, dažniausiai lydymą represijų (masinių areštų, kratų ir sumušimų), ukrainiečių slopinimą.
Į šiuos ukrainiečių nacionalistų organizuotus veiksmus okupacinė lenkų valdžia atsakė OUN narių areštais ir parodomaisiais jų teismų procesais.
Pavyzdžiui, 1935 11 18–1936 01 13 Varšuvoje dėl B.Perackio nužudymo ir jo organizavimo buvo teisiami 12 OUN narių. Analogiškas teismų procesas 1936 m. vasarą vyko ir Lvive. Tada buvo teisiami 23 OUN nariai, jiems buvo pateikti analogiški kaltinimai kaip ir Varšuvoje. Šiais teismo procesais lenkai siekė kelių tikslų: norėjo pasauliui save parodyti labai teisingus ir demokratiškus, ukrainiečių nacionalistus gi paryškinti pačiomis bjauriausiomis spalvomis ir kartu visiškai sunaikinti OUN.
O atsitiko visiškai priešingai. Abiejuose procesuose tarp teisiamųjų buvo ir S.Bandera. Teismų procesų metu jis elgėsi išdidžiai ir oriai, kartu ir iššaukiančiai. Teismo posėdžiuose demonstratyviai kalbėjo tik ukrainietiškai, o savo kalbomis ne tik atkreipė pasaulinės žiniasklaidos dėmesį į „Ukrainos klausimą“ Lenkijos valstybėje, bet ir pavertė teismų procesą Ukrainos išsivadavimo judėjimo propagavimo forumu.
Visu smarkumu Europoje įsisukę įvykiai savaip paveikė S.Banderos likimą – 1939 m. rugsėjį, Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, jam pavyko ištrūkti į laisvę.
Tokiu elgesiu per parodomuosius teismo procesus S.Bandera sukėlė platų ir rimtą susidomėjimą juo; tai turėjo įtakos savotiškų mitų ir legendų apie OUN susidarymą plitimui.
Organizacijai tai buvo tik į naudą – ne tik jos pavadinimas, bet ir idėjos nuo lūpų nenuėjo. Vėliau tai buvo pavadinta OUN aukso amžiumi. Ukrainos nacionalistai įgavo politinį svorį ir galimybes sutelkti tokias jėgas, kurios ateityje rimtai pasipriešino ne tik lenkų, bet ir sovietų bei vokiečių okupacijoms.
Kartu lyg ant mielių augo ir S.Banderos autoritetas. Jaunas, drąsus, ryžtingas, į kompromisus nesileidžiantis – visi šie ne iš piršto laužti epitetai liaudies akyse pavertė jį didvyriu-revoliucionieriumi. Juoba kad teismas jam vis tik skyrė aukščiausiąją – mirties – bausmę, o valdžia, išsigandusi dėl to galimai kilsiančių neramumų, šį nuosprendį pakeitė į įkalinimą iki gyvos galvos.
Baiminantis galimo pabėgimo organizavimo, S.Bandera buvo kilnojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Jam teko kalėti lenkų Šventojo Kryžiaus vaivadijos kalėjime netoli Kelcų, Vronkuose netoli Poznanės ir Kartuz-Biarozos koncentracijos stovykloje netoli Bresto.
* * *
Visu smarkumu Europoje įsisukę įvykiai savaip paveikė S.Banderos likimą – 1939 m. rugsėjį, Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, jam pavyko ištrūkti į laisvę.
Prasidėjus Bresto bombardavimui, išsigandusi kalėjimo administracija atidarė kai kurių kamerų duris. Išsilaisvinę kaliniai buvo solidarūs ir jau savo iniciatyva padėjo visiems kitiems, tarp jų ir politiniams kaliniams, išsilaisvinti. Visa grupė ukrainiečių, buvusių politinių kalinių pėsčiomis patraukė į Lvivą.
Jau pakeliui kūrė grandiozinius planus: reikia pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi ir sukelti visuotinį sukilimą, kartu pradėti partizaninį karą. Pagaliau pasiekę Lvivą jie susidūrė su kitokia, nei tikėjosi, labai nemalonia realybe. OUN tvyrojo dezorganizacija ir chaosas.
Daugelis šios organizacijos narių buvo pasitraukę į užsienį, jos vidaus ryšiai buvo apleisti, niekas nežinojo ir per daug nesuko galvos, kaip elgtis susiklosčius tokiai padėčiai 1939 m. rudenį. S.Bandera į visa tai reagavo labai asmeniškai ir skaudžiai.
Jis kiek įmanydamas bandė taisyti padėtį, bet situaciją dar labiau sujaukė sovietų valdžios ir sovietų armijos atėjimas į Vakarų Ukrainą. S.Banderai vėl grėsė areštas, šį kartą sovietinis. Nelaukdamas, kol į jo duris pasibels NKVD, 1939 m. spalio gale pasitraukė į Krokuvą.
Ten ramiai išanalizavęs naujai susiklosčiusią situaciją S.Bandera nusprendė, kad tokiomis sąlygomis OUN strategiją ir taktiką, organizacijos valdymo principus būtina kardinaliai ir skubiai keisti. Jis pasiryžo veikti greitai ir radikaliai: pirmiausia suburti naują OUN vadovybę ir prisiimti sau visą atsakomybę dėl organizacijos veiklos ir su ja susijusių padarinių.
Nesutarė dėl Vokietijos
Šie sprendimai užprogramavo konfliktą su kitu OUN vadovu plk. Andrijum Melniku – tipišku vyresniosios kartos atstovu, konservatyviu, bet toli gražu ne tokiu beatodairiškai radikaliu kaip S.Banderos atstovaujamas jaunasis OUN sparnas.
Todėl nenuostabu, kad visos pastangos rasti bendrą kalbą su plk. A.Melniku jokių rezultatų nedavė. 1940 m. vasario 10 d. S.Bandera įkūrė OUN revoliucionierių vadovybę, tai lėmė atvirą jo ir plk. A.Melniko konfliktą, taigi, vieninga buvusi OUN skilo į dvi dalis.
S.Bandera ir plk. A.Melnikas dėl daug ko nesutarė, bet esminis nesutarimas kilo dėl požiūrio į santykius su Vokietija. Plk. A.Melnikas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimo, pasinaudojant išoriniais faktoriais, konkrečiai Vokietija, idėjos šalininkas. S.Bandera siekė to paties tikslo – nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimo, bet kliovėsi vidiniais resursais ir krypo į savų ukrainietiškų ginkluotųjų pajėgų sukūrimą.
Jo nuomone, siekiant savų tikslų, Vokietija reikėjo pasinaudoti, bet negalima buvo ja pasitikėti ir pasikliauti kaip sąjungininke. Šią savo nuomonę S.Bandera grindė tuo, kad Vokietija ir didžiausias OUN priešas Sovietų Sąjunga (SSRS) yra pasirašę Molotovo–Ribbentropo paktą. Visiems suvokiant, kad SSRS ir Vokietijos karas neišvengiamas, buvo nuspręsta, kad santykius su pastarąja reikia grįsti pragmatiškai, atsižvelgiant tik į jau įvykusius faktus.
1941 m. balandį S.Bandera išrenkamas pirmuoju OUN vadovybės asmeniu – nominaliu ir faktiniu vadovu. Nieko nelaukiant buvo pradėtos kurti sukarintos grupės, kurios karo atveju įvestų ukrainiečių valdžią ir pradėtų kontroliuoti visuomeninį bei politinį gyvenimą Ukrainoje, kurti vietos administraciją, kad ir kokia tais klausimais būtų vokiečių pozicija. Kartu S.Bandera inicijavo Ukrainos nacionalinio komiteto steigimą. Komitetas turėjo konsoliduoti visas skirtingas politines jėgas vienam tikslui – nepriklausomos valstybės sukūrimui.
Nepatiko nepriklausomybės paskelbimas
Tolesni įvykiai klostėsi taip, kaip buvo numatyta. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas. 1941 m. birželio 30 d. Lvive buvo paskelbtas Ukrainos valstybingumo atkūrimo aktas. Premjeru tapo Jaroslavas Stecko. Valstybės valdyboje (Ministrų Kabinetas) dirbti pradėjo tiek OUN, tiek kitų politinių jėgų atstovai.
Ukrainos nepriklausomybės paskelbimas Vokietijai gal ir nebuvo visiškai netikėtas, bet vis tiek sukėlė šoką. Bet koks OUN ir vokiečių bendradarbiavimas tapo nebeįmanomas. Dar vienų okupantų – šį kartą vokiečių – planuose nepriklausomai Ukrainos valstybei vietos nebuvo. Aukšti nacionalsocialistų partijos funkcionieriai bandė ukrainiečius visais įmanomais būdais įtikinti, kad Nepriklausomybės paskelbimo aktas būtų atšauktas, tačiau tam pasipriešino S.Bandera – jis liko ištikimas savo nuostatai.
Vokiečiai, įvertinę OUN kaip vieningą ir realią, vokiečių okupacijai galinčią pasipriešinti jėgą, 1941 m. liepos 7 d. S.Banderą, J.Steckį ir kitus Valstybės valdybos narius suėmė. Be to, nuo 1941 m. rugsėjo prasidėjo represijos ir prieš eilinius OUN narius. Jie buvo suimami, tardomi, kankinami, šaudomi.
S.Bandera praktiškai visą karo laiką praleido kalėjimuose Berlyne, vėliau Zaksenhauseno koncentracijos stovykloje, iš kur 1944 m. rugsėjo 24 d. buvo išlaisvintas.
Vokiečiai nusprendė S.Banderos nelikviduoti, o pabandyti išnaudoti savo tikslams. Taip kolegialiai nusprendė Trečiojo Reicho rytinių teritorijų reichsministras Alfredas Rosenbergas ir Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (vok. RSHA) viršininkas Ernstas Kaltenbrunneris.
S.Bandera iš Zaksenhauszeno buvo pervežtas į Berlyną ir jam skirtas namų areštas. Jis buvo akylai prižiūrimas gestapo agentų. Su juo bandė derėtis tiek SS generolai, tiek aukšti Reicho pareigūnai. Buvo bandoma primygtinai įtikinti S.Banderą, kaip faktinį OUN vadovą, bendradarbiauti su generolu Andrejumi Vlasovu ir Rusijos išlaisvinimo armija (Russkaja osvoboditelnaja armija, ROA).
S.Bandera buvo kategoriškai prieš tokį bendradarbiavimą. Vienas iš derybininkų gen. Gottlobas Bergeris vėliau savo prisiminimuose rašė: „Bandera – užsispyręs ir fanatiškai savo idėjomis tikintis slavas. Tuo metu jis mums būtų buvęs labai naudingas, o vėliau – pavojingas. Nekenčia rusų taip pat kaip ir vokiečių.“
Nežinia, kaip ši istorija būtų pasibaigusi, bet 1945 m. vasario 1 d., pasinaudojęs Berlyno bombardavimo metu kilusia sumaištimi, S. Bandera pabėgo. Iš pradžių draugų padedamas pasiekė Tirolį, o vėliau – Insbruką Austrijoje.
* * *
Karo metu, kol S.Bandera buvo įkalintas vokiečių, OUN užėmė atvirai antivokiškas pozicijas ir pradėjo prieš juos atvirą ginkluotąją kovą. 1942 m. buvo įkurta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. Українська повстанська армія, UPA). 1943 m. vasarą įvyko neeilinis ukrainiečių nacionalistų suvažiavimas. Tada buvo nuspręsta organizacijoje tvarkytis labiau demokratiniais nei anksčiau principais. Tam darė įtaką autoritetingi OUN nariai iš centrinės ir rytinės Ukrainos.
1944 m. OUN viduje demokratiniai procesai dar labiau įsigalėjo. Visa tai rodė neabejotiną politinę organizacijos brandą. 1944 m. rugpjūtį įkurta Vyriausioji Ukrainos išlaisvinimo taryba (ukr. Українська Головна Визвольна Рада). Tai buvo lyg pogrindinis parlamentas, vadovavęs išsivadavimo judėjimui ir reprezentavęs jį Vakarų politiniame pasaulyje. Ši taryba vienijo visas Ukrainos partijas, palaikančias ginkluotosios kovos dėl valstybingumo idėją.
Būdamas vokiečių nelaisvėje S.Bandera niekaip negalėjo paveikti ginkluoto išsivadavimo judėjimo raidos ar pogrindžio politinių procesų, tačiau jis buvo to judėjimo simbolis.
Tiesa, kaip jau minėta, vokiečiai S.Banderai siūlė laisvę mainais į bendradarbiavimą. Jie norėjo ir tikėjosi OUN ir UPA panaudoti savo tikslams. Bet S.Bandera, puikiai tuos tikslus suprasdamas, nuo bet kokio bendradarbiavimo atsisakė, nes tai būtų smarkiai sukompromitavęs Ukrainos išsilaisvinimo judėjimą viso pasaulio akyse.
1945 m. vasarį OUN vadovybė sudarė naują valdymo vienetą – Valdybos biurą. Į jo sudėtį buvo įtrauktas ir S.Bandera. Jis ir vėl galėjo turėti įtakos ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupantams strategijai bei taktikai. Tiesa, S.Bandera fiziškai grįžti į Ukrainą daugiau niekada nebegalėjo, visa jo veikla vyko Vakaruose. 1945 m. vasario–kovo mėnesiais S.Bandera kartu su iš Vokietijos konclagerių išlaisvintais bendražygiais (OUN nariais) Vienoje įkūrė OUN užsienio centrą. S.Bandera buvo išrinktas ne tik šio centro, bet ir visos OUN vadovu.
Kuriant minėtą centrą paaiškėjo, kad yra labai daug strateginių, taktinių ir idėjinių prieštaravimų. Tarp užsienyje veikusių OUN vadovybės narių dėl to kildavo dažni konfliktai, kaip dabar žinoma, tam dažniausiai turėjo įtakos MGB, o vėliau KGB agentų veikla.
S.Bandera, atvirkščiai, visą savo laiką ir darbą skyrė į Vakarus pasitraukusiems ukrainiečiams vienyti ir kovai prieš sovietų valdžią Ukrainoje palaikyti. Tai buvo jo gyvenimo prasmė. Asmeninis gyvenimas jam buvo ne tiek svarbu. Būtent šios S.Banderos būdo savybės – tikslo siekimas, atkaklumas ir užsispyrimas, kietumas ir nenuolaidžiavimas – labiausiai erzino jo oponentus ir kritikus.
* * *
Reikia pažymėti, kad visa S.Banderos veikla buvo akylai sekama sovietų specialiųjų tarnybų. Jis su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, visą laiką gyveno prisidengdamas svetimomis pavardėmis ir svetimais dokumentais. Vėliau, kai sovietų specialiosios tarnybos nuo sekimo perėjo prie atviros medžioklės, prieš S.Banderą buvo įvykdyti keli pasikėsinimai.
1947 m. užduotį nužudyti S.Banderą turėjo MGB agentas Jaroslavas Morozas, 1948 m. – MGB agentas Vladimiras Stelmaščiukas, 1952 m. – agentai Horstas Leguda ir Lemanas, 1953 m. – KGB agentas Stepanas Libgolcas. Visus šiuos bandymus nužudyti išaiškino ir kelią jiems užkirto OUN saugumo tarnyba.
Visgi 1959 m. S.Bandera, kaip SSRS priešas ir politinis oponentas, kaip Ukrainos pasipriešinimo judėjimo lyderis ir simbolis, buvo nužudytas KGB agento Bogdano Stašinskij. Ypatingą SSRS ir jos slaptųjų tarnybų požiūrį į šią politinę žmogžudystę rodo tai, kad KGB agentas B.Stašinskij šiai konkrečiai užduočiai buvo rengiamas ketverius metus, o KGB laboratorijose buvo sukurtas specialus prietaisas, išpurškiantis ciano vandenilį. Ciano vandenilio rūgšties srovė, nukreipta į aukos veidą, momentaliai stabdydavo jos kvėpavimą ir paralyžuodavo širdies raumens darbą.
Be to, nelikdavo specifinio, kitiems nuodams būdingo kvapo. Medikai dažniausiai mirties priežastimi įvardindavo infarktą. Taip buvo ir S.Banderos atveju. Tik vėliau, žudiko tardymų metu, paaiškėjo visos šio nužudymo detalės.
Įsakymą nužudyti S.Banderą davęs pats SSRS vadovas Nikita Chruščiovas savo tikslą pasiekė. Tačiau SSRS dėl šio įvykio turėjo daugiau bėdos nei naudos. SSRS galutinai susikompromitavo tarptautinėje erdvėje. Šaltojo karo metu SSRS buvo atvirai įvardyta šalimi, kuri su politiniais oponentais susidoroja juos žudydama.
S.Banderos mirtis tuo metu buvo prikausčiusi viso pasaulio dėmesį. Vakarų žiniasklaida pagaliau prakalbo ne tik apie ukrainiečių, bet ir apie kitų sovietų pavergtų tautų padėtį. Žuvęs charizmatiškasis politikas ir ukrainiečių išsivadavimo judėjimo vadovas Stepanas Bandera tapo tautos didvyriu.
S.Bandera šiandien vertinamas labiau vadovaujantis emocijomis nei faktais.
S.Banderos laidotuvėse dalyvavo apie 2 000 asmenų. Tarp jų buvo ne vien Ukrainos patriotai, bet apstu ir Rytų Vokietijos bei Sovietų Sąjungos šnipų. Nors velionis nebuvo oficialus valstybės vadovas, laidotuvės turėjo valstybinėms laidotuvėms būdingų atributų.
Be kita ko, karsto priekyje ėjo du vyrai, kurie turėjo du pagalbininkus. Ant raudonų pagalvėlių jie nešė nedideles urnas: vienoje buvo saujelė Ukrainos žemės, kitoje – Juodosios jūros vanduo. Dauguma suprato simbolinę jų prasmę: S.Bandera gyveno ir mirė ne tik kovodamas už savo šalies nepriklausomybę, bet ir siekdamas jos vienybės bei teritorinio vientisumo – nuo Banderos gimtųjų Karpatų iki Juodosios jūros.
* * *
Asmenybės vaidmuo istorijos procesuose, ko gero, daugiausiai diskusijų kelianti istorijos mokslo sritis. Būtent tokie lyderiai kaip S.Bandera, kovojantys prieš totalitarinius režimus, visada turi didžiausias galimybes užsitarnauti priešo Nr.1 statusą. S.Bandera tapo žinomiausias, mylimas, o kitų nekenčiamas dėl savo pagrindinio tikslo – nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimo.
Žinoma, galima sakyti, kad ukrainiečių sukilėliai, kaip ir Lietuvos partizanai, pralaimėjo pokario kovas. Bet jų kova ir pralietas kraujas nenuėjo veltui: jau per 30 metų gyvuoja Ukrainos ir Lietuvos valstybės, tautų kalėjimo – SSRS – nebėra. Tačiau ukrainiečiams, skirtingai nei lietuviams, ir vėl reikia įrodyti savo teisę į nepriklausomą valstybę. Vadinasi, S.Banderos idėjos vis dar gyvos, reikalingos ir aktualios. Pasakysiu daugiau – ukrainiečiai šiuo metu gina ne tik savo valstybę, bet ir senąją Europą, jos saugumo sistemą ir vertybes. Labai gaila, kad ne visi pasaulio politikai tai nori suvokti ar pripažinti.
Grįžtant prie pagrindinio šio straipsnio herojaus S.Banderos galima konstatuoti, kad ir šiandien jis vertinamas labiau vadovaujantis emocijomis nei faktais. O faktų nėra daug. Jie visi išdėstyti šiame straipsnyje.
Deja, sovietinės propagandos sistemos sukurtų mitų, ideologinių štampų, kuriuos dabar plačiai ir sėkmingai naudoja antiukrainietiškas nuotaikas skleidžiantys šiuolaikiniai kiseliovai ir paleckiai, dar labai daug. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet Stepanas Bandera vis dar kovoja. Banderovcai, ukropai, kyborgai, azovcai – tai idealistai ukrainiečiai. Laisvi ir nepriklausomi europiečiai, XXI a. Europos viduryje kovojantys prieš amžinuosius agresorius iš Rusijos ir aukojantys savo gyvybes dėl pamatinių vertybių – laisvės, tiesos, orumo, pasirinkimo teisės.
Šeima
Stepanas Bandera vedė 1940 m., gyvendamas Krokuvoje. Žmona Jaroslava Oparivska – jo bendražygė Ukrainos nacionalistų organizacijoje, žinoma visuomenės ir politikos veikėja. Stepanas ir Jaroslava susilaukė trijų vaikų. Vyriausioji Natalija gimė 1941 m.; 1946 m. Miunchene gimė sūnus Andrijus, 1947 m. Regensburge, Vokietijoje, gimė jauniausia duktė Liesia.
Po S.Banderos žūties visa šeima 1960 m. slapčia buvo išvežta į Kanadą. Ten 1977 m. Toronte mirė J.Oparivska-Bandera. Vyriausioji duktė Natalija mokėsi Toronto, Paryžiaus ir Ženevos universitetuose. Buvo aktyvi visuomenės ir politikos veikėja emigracijoje, dirbo Ukrainiečių jaunimo sąjungoje. 1985 m., būdama 44-erių, mirė Miunchene.
Sūnus Andrijus taip pat buvo aktyvus visuomenės ir politikos veikėjas emigracijoje. Priklausė Ukrainos nacionalistų organizacijai. Būtent jis 1973 m. organizavo 17 dienų bado akciją prie SSRS konsulato Otavoje. Ši bado akcija buvo protestas prieš SSRS vykdomas represijas, nukreiptas į politinius kalinius ukrainiečius. 1984 m., būdamas 38-erių, mirė Toronte.
Jauniausioji duktė Liesia mokėsi Toronto universitete – studijavo filosofiją ir sociologijos istoriją. Laisvai kalbėjo anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir rusų kalbomis. Dirbo Toronto universiteto bibliotekoje, ukrainiečių emigrantų archyvuose, buvo įvairių ukrainiečių emigrantų leidinių vertėja. Taip pat priklausė Ukrainiečių jaunimo sąjungai ir ukrainiečių skautų organizacijai Plast. 2011 m., būdama 64-erių, mirė Toronte.
Šis straipsnis skelbiamas Lietuvos kariuomenės žurnale "Karys"
