Karas sumažino stabilumą Artimuosiuose Rytuose ir nesustiprino Amerikos karinės galios. Irakiečiai sako, kad, nors gavo daugiau laisvių, šalyje gerokai sumažėjo saugumas, o apklausos rodo, kad dabartinė situacija daugeliui gyventojų atrodo blogesnė nei prieš karą.
Kaip pasikeitė Irako gyvenimas pasibaigus karui ir kaip, praėjus dešimtmečiui nuo karo pradžios, Irake karinį konfliktą vertina ekspertai?
Huseino valdymo laikotarpis prilygo Stalino režimui
„Amerikos kariai atėjo čia ir sunaikino mūsų miestus, mūsų visuomenę. Dabar mes kenčiame nuo skurdo.“
„JAV invazija į Iraką buvo neteisinga. Mes turbūt būtume sugebėję nuversti režimą be jų pagalbos.“
„Nuo tada, kai Amerikos daliniai įsiveržė į Iraką, visose gyvenimo srityse žengėme žingsnį atgal, nematome progreso.“
„Mes turime daugiau laisvių, laisvus rinkimus, bet išaugo terorizmo grėsmė, po karo atsirado ginkluotų grupuočių.“
Taip kalba Irako sostinėje Bagdade CNN žurnalistų pakalbinti gyventojai. JAV ir jos sąjungininkų invazija į Iraką iki šiol sulaukia nemažai tiek šalies gyventojų, tiek amerikiečių ar šio konflikto analitikų kritikos. Ekspertų teigimu, praėjus dešimtmečiui nuo operacijos „Irako laisvė“, nuvertusios brutalų diktatorių S.Husseiną, karas nepagerino JAV pozicijų Artimuosiuose Rytuose ir Irakui neatnešė žadėtosios laisvės. Vis dėlto, pasak Laisvosios Europos radijo Irako skyriaus vadovo Sergejaus Daniločkino, irakiečiai buvo daug labiau varžomi šalį valdant Sadamui Huseinui.
 |
| Irako prezidentas Saddamas Husseinas šauna į orą (2000 m.) |
„Jei palygintume, koks buvo Irakas valdant S.Husseinui ir dabar, didžiausias skirtumas, kad vyriausybė, kad ir kaip sunkiai funkcionuojanti, yra pranašesnė už S.Husseino valdžią, kuri vykdė tik jo nurodymus ir norus. Situaciją, buvusią valdant S.Huseinui, būtų galima prilyginti Sovietų Sąjungai, kai ją valdė Stalinas: žmonės bijojo garsiai išreikšti savo nuomonę, panašiai buvo ir Irake, valdant S.Huseinui“, – teigia S.Daniločkinas. Anot jo, dabar irakiečiai daug drąsiau gali išsakyti savo mintis, bet saugumo situacija juos riboja kalbėti visiškai atvirai. Ir tai esą ne tokia didelė baimė ir ribojimai, kokie buvo valdant S.Husseinui.
Kaip elgtis laimėjus karą, apgalvota nebuvo
Politologų vertinimu, nors žaibiškas Irako puolimas buvo sėkmingas, tačiau po jo sąjungininkams teko spręsti rimtas šalies problemas. JAV siekė vietoj nuversto S.Husseino režimo Irake sukurti demokratiją, tačiau tai, pasak karo istorijos specialisto Valdo Rakučio, šalyje sukėlė chaosą, nes Irakas nebuvo pasiruošęs priimti naujų, demokratiniam pasauliui būdingų vertybių.
V.Rakučio manymu, ką daryti, kai pavyks laimėti žaibiškąjį karą, nebuvo aiškios vizijos ir tam nebuvo pasirengta. Žmonės nežinojo, kaip organizuoti civilinę valdžią, kokia vietine partija remtis. Kai tie klausimai visu aštrumu iškilo po sėkmingo žaibiško karo, prasidėjo nesėkmės.
„Man teko matyti keletą interviu ir žmonės sakė, kad tikrai nemylėjo S.Husseino ir labai džiaugėsi, kai jį nuvertė, bet, pamatę visą chaosą, natūraliai jie tapo priešais. Valstybės santvarka yra tiesiogiai susijusi su kultūra, – tvirtina V.Rakutis. – Demokratinė santvarka būdinga Europai ir iš Europos atsiradusiems kraštams, bet Rytų kraštuose šitokio pagrindo nėra: ten kitas modelis, paremtas žmonių hierarchija, ten viskas griežtai reglamentuota, ir bandymas vienos kultūrinės aplinkos pasiekimus perkelti į kitą kultūrinę aplinką nepavyksta.“
JAV siekiai buvo idealistiniai ar pragmatiški?
2003 m. kovo 20 d. rytą JAV ir sąjungininkų pajėgos pradėjo atakuoti strateginius karinius Irako objektus. Taip, anot tuometinio prezidento George'o Busho, siekta nuginkluoti Iraką, išlaisvinti jo žmones ir apginti pasaulį nuo didelio pavojaus.
JAV užsienio politikos kritikai sako, kad Amerikos invaziją į Iraką lėmė ne tiek siekis nuversti S.Husseino valdžią, sunaikinti masinio naikinimo ginklus ir užkirsti kelią terorizmui, bet noras kontroliuoti naftos telkinius. Vis dėlto, pasak politologo Egdūno Račiaus, tuo metu JAV negalėjo nei padaryti didelės įtakos naftos kainoms, nei perimti telkinių kontrolės.
 |
| Buvęs JAV prezidentas G.Bushas |
E.Račius mano, kad tuometinė JAV administracija, vadovaujama G.Busho jaunesniojo, invaziją į Iraką matė per idealistinę demokratijos prizmę arba, kaip buvo pareikšta, didžiųjų Vidurio Rytų pertvarkos vizijos rėmuose. Tai turėjo būti demokratizacija arba Rytų visuomenių (net tik Irako) keitimas į liberalesnes, atviresnes politines sistemas ir visuomenes.
„JAV administracija greičiausiai idealistinių siekių turėjo daugiau nei pragmatinių, kurie galėtų būti redukuojami į norą užgrobti, pigiai įsigyti Irako naftą. Nors Irakas ir yra viena iš svarbiausių naftą eksportuojančių valstybių, tai ne vienintelė valstybė ir naftos kainos nepriklausė nuo Irako ar S.Husseino užsispyrimo“, – pabrėžia E.Račius.
Konfliktą buvo galima išspręsti ne karo veiksmais
JAV į karinius veiksmus Artimuosiuose Rytuose įsitraukia ne pirmą kartą. Amerikiečių žurnalas „Time“ 2003-iųjų karo pradžią prilygina de javu: dar prieš 12 metų JAV atakavo S.Husseino pajėgas puolančias Kuveitą. Tuomet JAV prezidentui G.Bushui vyresniajam, pasiuntus karines pajėgas į Artimuosius Rytus, užteko vos 100 valandų užgniaužti karinį konfliktą. Jo sūnui, G.Bushui jaunesniajam, karas Irake nesusiklostė taip sėkmingai – jis šioje pietvakarių Azijos valstybėje oficialiai truko aštuonerius metus.
„1991 m. karu buvo siekiama atkurti Kuveito valstybę, kurią Irakas užgrobė be jokio rimto pagrindo, ir jis galėjo būti vertinama kaip teisingas karas. Kadangi Irako agresija buvo akivaizdi, valstybės, susijusios su Kuveitu (Kuveitas kontroliavo ketvirtąją dalį Europos finansų), natūraliai nebuvo patenkintos tokiu pasikeitimu, juo labiau kad Irako kariuomenė pasaulyje buvo ketvirta pagal dydį, ir jis galėjo tapti supervalstybe, kuri keltų tiesioginį pavojų Izraeliui, o netiesiogiai – ir Europai bei JAV“, – sako karo istorijos specialistas V.Rakutis.
Ekspertai sutaria, kad, nors JAV nepavyko, kaip tikėtasi, į Artimųjų Rytų regioną atnešti taikos, tačiau manoma, kad būtent Irako demokratizavimas paskatino reformų keliu žengti ir kitas Arabų valstybes.
Pasak V.Rakučio, 2003 m. situacija buvo gerokai pasikeitusi. Kadangi Irako pavojus nebuvo toks akivaizdus, buvo akcentuojamos cheminio ginklo atsargos, kurių šalis turėjo (ar buvo galvojama, kad turi ir dirba prie jų), bet įrodymų nebuvo. Todėl 2003 m. karo motyvacija buvo gerokai silpnesnė, ne visi sąjungininkai palaikė JAV ir, kaip jau galima sakyti praėjus dešimčiai metų, jie buvo teisūs – taip karai nepradedami.
Irake vis dar bijomasi galimos diktatūros
Oficialiai karas Irake baigėsi 2011-ųjų gruodį, tačiau, politologų teigimu, sąjungininkų pajėgos nesugebėjo Irake įtvirtinti taikos. Šalyje prasidėjo pilietinis karas tarp Irako islamo religinių grupuočių sunitų ir šiitų. Susirėmimai tebevyksta iki šiol. Žmogaus teisių stebėjimo organizacijų duomenimis, išaugus smurtui ir sumažėjus saugumui šalyje, iki šiol Irake kasmet žūva 4–5 tūkst. žmonių. Tiek sąjungininkų karių aukų pareikalavo beveik dešimtmetį trukęs karas.
Irakas – naftos išteklių turtinga valstybė, tačiau po Persijos įlankos karo, kai buvo puolamas Kuveitas, tiek karinė, tiek ekonominė Irako galia buvo sunaikinta ir jam iki šiol sunku įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje. Nuvertus S.Husseino režimą, šalyje įkurta parlamentinė respublika, priimta Konstitucija, vis dėlto pirmuosiuos demokratinius žingsnius žengiančiam Irakui nuolat kyla grėsmė, kad stiprus politikas ims koncentruoti valdžią vienose rankose ir vėl bus grįžta prie diktatūros.
Irako ateitis – irakiečių rankose
Pasak S.Daniločkino, nors JAV sulaukia daug kritikos dėl karo Irake, ji šalyje padėjo demokratijos pamatus, o tolesnius žingsnius turi žengti patys irakiečiai ir sakyti, kad JAV visiškai nepavyko įgyvendinti savo tikslų, būtų neteisinga.
„Sakyčiau, kad dabar viskas irakiečių rankose. Irake senoji valdžia ir jos valdymo struktūra panaikinta, tačiau nauja sistema ne visai veikia. Kalbant teoriškai, sistema labai demokratiška, pvz., irakiečiai jau trečią kartą balsuos vietos rinkimuose, vis dėlto, kuriant naują santvarką, padaryta klaidų“, – mano S.Daniločkinas.
Jo įsitikinimu, daug dalykų negalime žinoti, todėl galima tik spekuliuoti. Viena didžiausių spekuliacijų – JAV lyderiai tikėjosi, kad, jei S.Husseino režimas bus nuverstas, užsienyje gyvenę irakiečiai padės sukurti naują vyriausybę, kuri bus daug demokratiškesnė, teisingesnė žmonėms, ir bus galima kurti naują sistemą, paremtą irakiečių noru. „Manau, buvo labai apsiskaičiuota, nes žmonės, gyvenantys už šalies ribų, nebuvo taip gerai organizuoti, kaip buvo tikimasi“, – teigia S.Daniločkinas.
Susirūpinimą kelia Šiaurės Korėja
Ekspertų vertinimu, karui Irake išleidusi trilijoną dolerių, JAV administracija vis dėlto galutinai padarė Iraką nekenksmingą. Tačiau šiandien užsienio žiniasklaida klausia, ar tokios pat grėsmės, kaip prieš dešimtmetį Irakas, dabar pasauliui nekelia Iranas ir Šiaurės Korėja, kurie, įtariama, kuria masinio naikinimo ginklą. Politologo E.Račiaus teigimu, nors Irano veiksmai kol kas neturėtų kelti rimto susirūpinimo, to negalima pasakyti apie Šiaurės Korėją.
„Pats faktas, kad viena ar kita valstybė, ypač jei ji nedemokratinė, jei gamina ar rengiasi gaminti masinio poveikio, pvz., branduolinius, ginklus, savaime nenulemia būtinybės stoti į ginkluotą kovą su tuo režimu“, – tvirtina E.Račius. – S.Husseinas akivaizdžiai grasino aplinkiniams, inicijavo karą su Iranu ir netgi invaziją į Kuveito aneksiją, grasino Saudo Arabijai, todėl jo režimas buvo mažų mažiausia retorinė grėsmė.“
Iranas, politologo nuomone, niekada niekam (net ir Izraeliui) tiesiogiai negrasino, nors šalies prezidentas yra išreiškęs pageidavimą, kad tokios valstybės, kaip Izraelis, neliktų. Kitaip elgiasi Šiaurės Korėja.
„Šiaurės Korėja, atrodo, pradeda grasinti tiek Pietų Korėjai, tiek JAV. JAV, matyt, artimiausiu metu priims vienokius ar kitokius aiškius sprendimus. Ar tai bus tiesiog savo interesų, saugumo stiprinimas tokiomis formomis, kurių galbūt plika akimi nesimato, sunku pasakyti“, – svarsto E.Račius. Ar galima lyginti Šiaurės Korėją ir Iraną, politologas nėra tikras, tačiau kad Šiaurės Korėja kelia pagrįstą susirūpinimą, yra faktas.
Ekspertai sutaria, kad, nors JAV nepavyko, kaip tikėtasi, į Artimųjų Rytų regioną atnešti taikos, tačiau manoma, kad būtent Irako demokratizavimas paskatino reformų keliu žengti ir kitas Arabų valstybes.
