Irūno miesto, kurį dalija Prancūzijos ir Ispanijos siena, pavadinimas 2018 metais atsidurdavo pasaulio žiniasklaidos antraštėse dėl čia įstrigusių migrantų. To priežastis – sustiprinta sienų kontrolė Prancūzijoje išaugus terorizmo grėsmei. Suėmę nelegalius sieną kertančius migrantus, prancūzų pasieniečiai juos perduodavo Ispanijos policijai. Ši, patvirtinusi jų tapatybę, atvykėlius paleisdavo.
Kasmet Prancūzija Ispanijai grąžina tūkstančius migrantų. Pavyzdžiui, 2018-ųjų sausio-spalio mėnesiais šis skaičius siekė 9 038 asmenų – 26 proc. daugiau nei 2017 metais.
Tiesa, 2019-ųjų kovą Europos Teisingumo Teismas (ETT) nusprendė, kad Prancūzija, net ir saugodamasi nuo terorizmo, negali tokiu būdu grąžinti nelegalių migrantų Ispanijai: vidinė Šengeno zonos siena negali būti prilyginta išorinei.
Šiandien Prancūzijos–Ispanijos sienos kirtimas primena loteriją. Vieni iš karto pasiekia tikslą, kitiems tenka grįžti į Ispaniją ir kitą dieną bandyti iš naujo ar ieškoti žmonių kontrabanda užsiimančių asmenų.
Kasdien į Irūną atvyksta vienos labdaros organizacijos aktyvistas, kuris duoda migrantams instrukcijas, kaip lengviau kirsti sieną išvengiant atsitiktinių patikrinimų. Pavyzdžiui, pataria eiti ne su grupe žmonių, o po du, neavėti labdaros organizacijos dalijamų batų, išduodančių, kad per sieną einantis asmuo – nelegalus migrantas. Kadangi tokie aktyvisto veiksmai prieštarauja oficialiai Ispanijos politikai pabėgėlių atžvilgiu, organizacijos pavadinimo neatskleisime.
Balandžio 13 dieną pačios apsilankome Irūne. Priešingai nei sufleruoja internete matytos nuotraukos, migrantai vietos stotyse nemiega ir greta Prancūzijos sienos nesibūriuoja. Tiesą sakant, šiame mieste praleidusios pusdienį nesutikome nė vieno migranto.
Prancūzų pasieniečių taip pat nė kvapo. Šalis skiriantį tiltą mes, kaip ir saulėtu šeštadieniu besidžiaugiantys vietiniai, į abi puses kertame niekieno nesustabdytos. Prieiname prie tolėliau esančio Prancūzijos pasienio patikros punkto – nepanašu, kad jame yra gyvybės ženklų.
Vis dėlto, mieste veikiančio „Raudonojo Kryžiaus“ padalinio atstovas ir vietos gyventojai 15min tikino, kad Irūnas vis dar tampa tarpine į Prancūziją keliaujančių migrantų stotele.
Vietinių nuomonės išsiskiria
„Raudonasis Kryžius“ veiklą vykdo ne tik Irūne, bet ir dar trijose Baskijos provincijose. „Turime resursų ir Bilbao, Vitoria-Gasteiz bei San Sebastiane“, – paaiškino Alvaro Garcia, atsakingas už „Raudonojo Kryžiaus“ komunikaciją baskų krašte.
Jo teigimu, vietos gyventojų požiūris į migrantus yra teigiamas. „Mes niekuomet dėl to neturėjome problemų. Migrantų srautus miestiečiai laiko įprastais, mano, kad juos sureguliuoti turi tam tikros institucijos“, – teigia A.Garcia.
A.Garcia: „Mes niekuomet dėl to neturėjome problemų. Migrantų srautus miestiečiai laiko įprastais, mano, kad juos sureguliuoti turi tam tikros institucijos.“
15min žurnalistės, pakalbinusios vietos gyventojus, išgirdo įvairių nuomonių. Štai degalinės darbuotoja patvirtino, kad į Irūną vis dar atvyksta migrantai, tačiau ne kasdien, kartais jie šioje degalinėje perka kavos ir užkandžių. Pasak moters, labiausiai jiems padeda „Raudonasis Kryžius“. „Jie pasirūpina šiais žmonėmis, pamaitina, daro didelį darbą“, – teigė ji.
Tačiau vienos iš kavinių padavėjas migrantų atžvilgiu nebuvo nusiteikęs itin palankiai. „Aš vakarėliuose nebeužsibūnu iki vėlumos, kad eidamas namo išvengčiau incidentų su čia atvykstančiais migrantais“, – prisipažino jis ir pridūrė, kad nors tarp atvykėlių pasitaiko „provokatorių“, jų negalima piešti vien balta ar juoda spalvomis.
Kas nutinka, jei migrantams reikalinga pagalba, kurios „Raudonasis Kryžius“ negali suteikti?
„Mes visuomet stengiamės padėti, siekdami pagerinti jų situaciją. Niekuomet nė vieno nepaliekame gatvėje. Jeigu mūsų turimų resursų nepakanka ir/arba vykusiai intervencijai, mes palydime į kitas socialines tarnybas“, – sako A.Garcia.
85 proc. į Irūną atvykstančių migrantų – vyrai, 13 proc. – moterys, 2 proc. – vaikai. 40 proc. migrantų atvyksta Konakrio (Gvinėjos sostinės), 20 proc. iš Malio, 12 proc. iš Dramblio Kaulo Kranto ir 28 proc. iš Kamerūno, Nigerijos, Senegalo bei Burkina Faso.
Įsijungia ir ministerijos
Koks skirtumas tarp pabėgėlių ir migrantų? A.Garcia paaiškina, kad pabėgėliai gimtinę palieka ir prieglobsčio kitoje šalyje prašo dėl persekiojimo, kurį patiria dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kitos politinės nuomonės turėjimo, taip pat dėl karo ar gamtinių katastrofų. Migrantas, pasak A.Garcios, yra žmogus, savanoriškai nusprendęs palikti savo kilmės šalį.
A.Garcia: „Skirtumas slypi žmogaus sprendime palikti gimtinę – migrantas tai daro savarankiškai, pabėgėlis – priverstinai.“
„Skirtumas slypi žmogaus sprendime palikti gimtinę – migrantas tai daro savarankiškai, pabėgėlis – priverstinai“, – aiškina jis.
Kaip gi užmezgamas pirmasis kontaktas su į naują šalį patekusiu migrantu? Anot A.Garcios, žmonės, kurie prašo tarptautinės pagalbos, ir kurie neturi pinigų net patenkinti pagrindinius poreikius, yra nukreipiami į priėmimo ir integracijos programą.
„Ispanijos Darbo, migracijos ir socialinės apsaugos ministerija atrenka žmones, kurie buvo pateikę prašymus dėl dalyvavimo programoje. Jie paskirstomi į teritorijoje esančias skirtingas integracines priemones, atsižvelgiant į to žmogaus profilį (vyras, moteris, šeima) ir tai, kur tuo metu yra vietos“, – tęsia jis.
Pasiekę šias vietas žmonės dažnai būna nervingi. Naujas miestas, nauji kolegos, kambario draugai... Nauja pradžia gyvenime.
„Mums svarbiausia įgyvendinti draugiško priėmimo procesą, kurio metu žmogus pasijustų išgirstas ir palaikomas. Komanda, kuri su jais dirbs kelis mėnesius, prisistato, paaiškina, kas sudaro (integracijos) programą.
Taip pat rengiami susitikimai su žmonėmis, gyvenančiais tame pačiame name – kad jie susipažintų. Be to, vykdomas registracijos procesas: jie pildo prašymus dėl sveikatos apsaugos, jei šeimoje yra mokyklinio amžiaus vaikų – dėl jų priėmimo į mokyklas“, – 15min pasakojo A.Garcia.
Pirmosiomis dienomis migrantai susitinka su mokymo komanda, su teisininku(-e), psichologu(-e), taip pat užrašomi į ispanų kalbos pamokas, jei jos nemoka. Po pirmųjų pokalbių komanda sukuria asmeninį integracijos planą, skirtą migrantus integruoti socialiai ir į darbo rinką.
Visapusiška pagalba
Pasak A.Garcios, „Raudonasis Kryžius“ padeda patenkinti tokius pagrindinius migrantų poreikius kaip apgyvendinimas, maitinimas, drabužiai. Tačiau tuo organizacijos veikla neapsiriboja – jiems suteikiama ir kitokio tipo pagalba.
1. Teisinė pagalba. Patikrinamas asmens ar šeimos prieglobsčio prašymo statusas, komunikuojama su vietos policijos nuovada. Migrantams paaiškinamos visos tarptautinės apsaugos prašymo proceso procedūros, supažindinama su jų teisėmis, pareigomis ir atsakoma į kitus su prieglobsčio prašymu susijusius klausimus.
2. Psichologinė pagalba. Visi suaugusieji dalyvauja bent viename pokalbyje, kurio metu sudaromas integracijos planas. Tuomet nusprendžiama, ar reikės periodinių patikrinamųjų pokalbių ir psichologinės pagalbos.
3. Socialinė pagalba. Socialiniai darbuotojai, kurie veikia koordinuotai su kitais darbuotojais ir užmezga ryšį su žmogumi, paruošia personalizuotą intervencijos planą ir atsako už tai, kad to plano vykdymas nuolat būtų įvertinamas, kaip sekasi jo laikytis, jį vykdyti.
Be to, su migrantais dirba ir socialiniai pedagogai. Ši komanda atsakinga už kasdienę veiklą su kiekvienu asmeniu, siekiant įgyvendinti integracijos plane numatytus tikslus. Ši komanda, kuri žmonėms padės įgyti pagrindinius įgūdžius, kad jie galėtų atgauti savo autonomiją.
4. Kalbų mokymosi paslauga. Kad žmogus įsilietų į visuomenę, būtina išmokti kalbos. Todėl kiekvienas žmogus kasdien lanko ispanų kalbos pamokas.
Baskų krašte su migrantais iš viso dirba 71 žmogus. Komandą sudaro pedagogai, socialiniai pedagogai, darbuotojai ir socialiniai darbuotojai, psichologai(-ės), teisininkai(-ės), koordinatoriai ir koordinatoriai, atsakingi už kalbų mokymosi paslaugą, administracinės pagalbos personalas, programų vadovai, techninis personalas užimtumo srityje.
Šiandien baskų krašte Raudonasis Kryžius rūpinasi 8800 migrantų. Raudonasis Kryžius koordinuoja darbą su kitomis institucijomis.
„Vyksta darbiniai susitikimai regioniniu ar teritoriniu lygmeniu. Susitikimuose, kurie rengiami periodiškai, dalijamasi informacija apie priėmimo programų progresą, sunkumus, susijusius su integracija, siūloma, kaip tobulinti šiuos procesus“, – teigia A.Garcia.
Tikslas, kurio siekia Raudonasis Kryžius, yra asmenų ir šeimų autonomija. Šiam tikslui, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus autonomijos individualiai, intervencijos veiksmai planuojami atsižvelgiant į kontekstualumą ir žmogaus žinių apie aplinką, po to seka apmokymas, siekiant įdarbinti. Kai žmogus pasiekia bent minimalų ispanų kalbos lygį, kas laikytina tam tikru autonomijos lygiu, tuomet jis jau ima dalyvauti specialiuose užsiėmimuose su tikslu pamažu integruotis į darbo rinką.