„Džiunglių“ problema
2015-aisiais Kalė kaip migrantų „karštasis taškas“ išgarsėjo dėl itin prastų sąlygų ir pasikartojančių migrantų susirėmimų su policija. Bet ši vieta prieglobsčio ieškotojus traukia jau ne pirmą dešimtmetį – savo pavadinimą nelegali migrantų gyvenvietė užsitarnavo dar 2002-aisiais, uždarius oficialų pabėgėlių priėmimo centrą Sangato miestelyje.
Kur migrantai turėtų apsistoti, jei ne stovykloje?
Nuo tada grupės prieglobsčių ieškotojų glaudėsi miškeliuose aplink Kalė, tačiau didesnio galvos skausmo vietiniams pareigūnams nekėlė, kol migrantai buvo skaičiuojami šimtais.
Su tikra problema prancūzai susidūrė 2015-aisiais, kai mažiau nei per pusmetį migrantų skaičius „džiunglėse“ šoktelėjo nuo kelių iki 6 tūkst. ir šis skaičius nusistovėjo iki pat 2016-ųjų lapkričio.
Pasklido po Prancūziją
Ši vieta traukė nelegalus, pasiryžusius keliauti Eurotuneliu iš Prancūzijos į Jungtinę Karalystę. Sustabdę pravažiuojančius vilkikus ar nutaikę progą ant jų užsiropšti, nelegalai iš Kalė bandydavo pasiekti išsvajotą Doverį.
Kai kuriems migrantams šis bandymas buvo mirtinas – aktyvistų skaičiavimais, 2016-aisiais po vilkikų ratais žuvo bent šeši migrantai, o šiemet – viena jauna etiopė.
Teismo sprendimu, 2016 m. lapkritį „džiunglės“ buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus. Tiesa, prie to prisidėjo ne tik prancūzų pareigūnai, bet ir patys prieglobsčio ieškotojai, kurie protestuodami padegė savo lūšnas.
Per chaosą kai kurie migrantai tiesiog išsilakstė ir atsidūrė, pavyzdžiui, Paryžiuje, kur kalbama apie gatvėse miegančius dešimtis migrantų iš „džiunglių“, praneša „The New York Times“.
Kiti pabėgėliai iš Kalė buvo išvežioti po visą Prancūziją. Jie buvo apgyvendinti improvizuotuose priėmimo centruose, kuriuos atstojo apleistos ligoninės ar vasaros vaikų stovyklos. Iš viso tokių centrų šalyje buvo įsteigta 450, praneša „the Guardian“.
Lygiuojasi į „džiungles“
Ne visi migrantai pasitraukė iš Kalė apylinkių ir atsisakė savo rizikingų planų. Nemaža dalis jų iškart apsigyveno visai šalia, Diunkerko pakraštyje, įkurtoje Grand Sinto stovykloje
Ji yra nutolusi nuo Kalė kiek daugiau nei per 30 kilometrų, o savo sąlygomis kone lygiuojasi į „džiungles“.
Migrantai netelpa į suręstus mažus medinius namelius, todėl dešimtys jų miega ant virtuvės ir valgyklos grindų. Gyvenantys trobelėse skundžiasi, kad lovose pilna blakių ir blusų, praneša „Le Parisien“. O „The Guardian“ praneša apie vaikų ir moterų seksualinį išnaudojimą šalia Diunkerko įkurtoje stovykloje.
Išvyti iš Kalė prieglobsčio ieškotojai nė negali būti tikri, kiek ilgai galės būti apsistoję Diunkerke.
Pasigirsta svarstymų mažinti 1,5 tūkstančio gyventojų skaičių stovykloje ir, apskritai, ją uždaryti dar 2017-aisiais. Prieš tokį sprendimą kovoja nevyriausybininkai, tarp kurių ir organizacija „Medikai be sienų“ (MSF).
„Sprendimas uždrausti naujiems atvykėliams įsikurti Grand Sinto stovykloje yra stebinantis, turint omenyje sugriautas Kalė „džiungles“, – MSF pranešime cituojamas Franckas Esnee, organizacijos vadovas Prancūzijoje. – Kur migrantai turėtų apsistoti, jei ne stovykloje?“
Be tų, kurie persikėlė į Grand Sinto stovyklą, dalis „džiunglių“ gyventojų, ypač – nepilnamečiai, apsistojo netoliese greitkelio, vedančio į Doverį.
Kaip praneša „The Guardian“, keli šimtai nepilnamečių „džiunglių“ gyventojų pasislėpė neturėdami palapinių. Jie taip pat nekūrė laužų, kad galėtų sušilti, nes baiminosi būti rasti policijos pareigūnų.
Kur Kalė „džiunglėse“ gyvenę vaikai yra dabar, belieka tik spėlioti.
Neatbaidė migrantų
Galbūt nepilnamečiai pabėgėliai atsidūrė Diunkerke, kuris prieglobsčio ieškotojus, apskritai, labiausiai traukia ne dėl gerų gyvenimo sąlygų.
Gyvendami stovykloje Grand Sinte, migrantai turi puikią tarpinę stotelę beatodairiškiems bandymams patekti į Jungtinę Karalystę. Iš Diunkerko į Kalė migrantai gali nukeliauti kasdien kursuojančiu viešuoju transportu.
Neretai į 30-ies vietų autobusą sulipa daugiau nei 60 migrantų, kad žūtbūt pasiektų Kalė ir bandytų patekti į vilkikus, kurie keliauja pro Doverį. Kiekvieną savaitę pareigūnai sulaiko apie 200 tokių nelegalų, praneša BBC.
Nepavykus bandymams, jie gali grįžti į Diunkerko pakraštyje esančią stovyklą, persvarstyti savo planus ar sulaukti kontrabandininkų signalo ir bandyti dar kartą.
O britų valdžia pasipiktinusi tokiais bandymais ir vasario mėnesį jau reikalavo „sustabdyti šiuos autobusus“.
Tiesa, nugriovus lūšnas „džiunglėse“ rizikingų bandymų patekti į Jungtinę Karalystę per Eurotunelį sumažėjo nuo 2 tūkst. iki kelių šimtų per savaitę. Kaip praneša BBC, panašus skaičius nelegalų bandydavo patekti iš Kalė į Doverį ir iki migrantų krizės pradžios 2015-aisiais.
Salose įstrigo 15 tūkst. migrantų
2016-ųjų kovo mėnesį buvo priimtas dar vienas sprendimas, turėjęs atbaidyti pabėgėlius nuo pražūtingų planų persikelti per Viduržemio jūrą. Visi nuo kovo 20 d. iš Turkijos atplaukę prieglobsčio ieškotojai įstrigo salose, kol buvo svarstoma, ar suteikti jiems prieglobstį, ar grąžinti juos į Turkiją.
Taip iki metų pabaigos penkiose turistų pamėgtose Graikijos salose susikaupė apie 15 tūkst. migrantų, o daugiausia – Lesbo saloje, kurioje esančioje Moira stovykloje įstrigo apie 5800 migrantų.
Nepaisant to, jog Moira gali talpinti tik 3600 migrantų, skaičiuoja BBC.
Kaip praneša Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (UNHCR), toks didelis migrantų skaičius lėmė, kad dvivietėse palapinėse gyveno keturi ar penki pabėgėliai, vyrai ir moterys buvo priversti gyventi kartu, nepaisant jų tradicinio konservatyvumo.
Taip pat nebuvo išvengta rimtų incidentų – rugsėjo mėnesį Moira stovykloje įsiplieskė gaisras.
Ugniagesiams nepavyko išgelbėti apie 30 proc. stovykloje esančių palapinių ir lūšnų, tačiau bent jau pavyko išvengti pabėgėlių žūčių. Naujienų agentūra ANA praneša, kad stovykla galėjo būti padegta dėl gandų apie masinę deportaciją.
Siaubo įvarė sniegas
Nevyriausybininkai taip pat skambino pavojaus varpais salose iškritus sniegui, kadangi nepakako kuro apšildyti stovyklas, o migrantai nežinojo, kaip apsisaugoti nuo netikėtai užklupusio ir galbūt pirmąkart regėto sniego.
Laimė, šaltis nepareikalavo nė vienos gyvybės, tačiau kelios dešimtys pabėgėlių vieną naktį praleido tanklaivyje, kurį šalia Lesbo salos krantų atsiuntė Graikijos laivynas.
Kelioms dienoms 235 migrantus teko perkelti iš stovyklų į viešbučius Lesbo saloje.
O kelios dienos iki internete paplintant snieguotų palapinių nuotraukoms iš Lesbo salos, Graikijos migracijos ministras Yiannnis Mouzalas teigė, jog šalyje nėra nė vieno migranto, kuris gyventų šaltyje, praneša „Reuters“.
Tuomet UNHCR atstovai ragino tūkstančius migrantų perkelti į žemyninę Graikijos dalį, tačiau jų pasiūlymai nebuvo išgirsti.
2016-ųjų kovo mėnesį priimtas ES sprendimas galėjo lemti tai, jog drastiškai sumažėjo pabėgėlių bandymų persikelti per Viduržemio jūrą.
UNHCR skaičiuoja, kad šis skaičius sumažėjo beveik trigubai – nuo jūros kelią 2015-aisiais išbandžiusių 1 015 078 pabėgėlių iki 2016-aisiais persikėlusių 327 800. Verta pažymėti, kad skaičiuojami visi per Viduržemio jūrą perplaukę pabėgėliai, o ne tik įveikę sąsiaurį tarp Turkijos ir Graikijos salų.
Tačiau 2016-ieji buvo daugiausia prieglobsčio ieškotojų gyvybių pareikalavę metai – vidutiniškai kasdien Viduržemio jūroje nuskęsdavo 14 pabėgėlių, o iš viso praėjusiais metais suskaičiuota daugiau nei 5 tūkst. skenduolių.
