Kas tie geltonliemeniai? Kokios tikrosios jų nepasitenkinimo šaknys? Ir ko jie nori? Laiko praėjo išties nemažai, o vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus kol kas, atrodo, nėra.
Ir gerai matomi, ir didžiai mįslingi
Geltonliemeniai ir gerai matomi, ir didžiai mįslingi, rašo straipsnio autorius. Jie pradėjo maištą nuo žiedinių sankryžų blokavimo visoje šalyje, o į žiniasklaidos antraštes pateko pradėję rengti aršias demonstracijas Paryžiaus gatvėse. Juos palaiko apie 70 proc. Prancūzijos gyventojų, o „Facebook“ grupėje, pavadintoje oficialiu geltonųjų liemenių registratoriumi (pranc. compteur officiel de gilets jaunes), skelbiama, kad užsiregistravę jau beveik trys milijonai žmonių.
Tačiau, pažymi J.Pisani-Ferry, nė viename iš protestų dalyvių skaičius niekada taip ir neperkopė 300 tūkstančių – ir tai kur kas mažiau negu anksčiau profesinių sąjungų organizuotose demonstracijose, nukreiptose prieš socialines reformas.
Geltonliemenius rodo visi naujienų kanalai, tačiau jie neturi to, ką mes pratę vadinti atstovais spaudai. Kai krizei įsismarkavus Prancūzijos ministras pirmininkas juos pakvietė užmegzti dialogą ir plačiai atvėrė savo kabineto duris, niekas pro jas neįėjo, atkreipia dėmesį rašinio autorius.
Pasak jo, suprasti, ko iš tikrųjų nori geltonliemeniai, nėra paprasta. Jie jau dukart mutavo. Iš pradžių skelbta, kad protesto bangą sukėlė žinia apie būsimą degalų brangimą, kuriuo siekta visų pirma mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį. Tačiau, vyriausybei šį planą atšaukus, protestų dėmesio centre atsidūrė stagnuojanti perkamoji galia.
Ir vėl – vyriausybė padarė nuolaidų: gruodžio 10 d. prezidentas Emmanuelis Macronas pranešė apie sprendimą atšaukti mokesčių padidinimą pensininkams ir skirti didesnes lengvatas dirbantiesiems – taip minimalią algą gaunančių asmenų pajamos būtų padidintos maždaug 8,5 proc. Protestuotojai į tai atsakė ganėtinai vangiai ir pabrėžė politinius reikalavimus, įskaitant reikalavimą išplėsti tiesioginės demokratijos galimybes, ypač – rengiant visuotinius referendumus.
Pasijuto esantys blogojoje nelygybės pusėje
Kas motyvavo pirminius protestus, yra aišku. Energetikos srities mokesčiai yra regresyvūs: namams šildyti ir degalų bakams užpildyti mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės išleidžia didelę dalį to, ką uždirba. Per pastaruosius dešimtmečius nemažai vidurinės klasės namų ūkių persikėlė ten, kur pragyvenimas pigesnis, – į priemiesčius, nors važinėti į darbą iš jų ir toli.
Tokiomis sąlygomis dabar gyvenantiems žmonėms reikalavimas už išmetamą anglies dioksidą mokėti didesnius mokesčius atrodo nesąžiningas: turtingieji, keliaudami oru, jų nemoka, o iš metropolinių zonų neišlendantys hipsteriai mėgaujasi subsidijuojamu viešuoju transportu.
Norint, kad visuomenė tokius mokesčius priimtų, iš jų gautas pajamas reikėjo arba nukreipti į ekologiško transporto infrastruktūros vystymą, arba perskirstyti taip, kad mažiau mokesčių reikėtų mokėti visiems be išimties, įsitikinęs ekonomistas. Dėl priežasčių, susijusių su biudžeto galimybėmis, paramos priemonės pagal sumanytą tvarką siekė tik apatinius 10 proc. visuomenės. Tie, kurie vos aukščiau, pasijuto apleisti ir pernelyg spaudžiami. Būtent jie protestuodami ir išėjo blokuoti kelių.
Anot J.Pisani-Ferry, sunkiau suprasti, kodėl šitiek daug žemesnės vidurinės klasės prancūzų taip sunkiai suduria galą su galu. Antai JAV ir Vokietijoje namų ūkio pajamų mediana praktiškai nepasikeitė nuo tūkstantmečių sandūros, o apie Prancūziją to nepasakysi. Nepaisant finansų krizės, realios namų ūkio pajamos per 2007–2017 m. laikotarpį čia padidėjo net 8 proc., t. y. labiau nei daugelyje kitų Europos šalių. Negana to, nemažų pokyčių įvyko ir pajamų pasiskirstymo kreivėje. Pokyčiai mokesčių ir pervedimų srityje 5 procentais sumažino pajamas dešimčiai procentų uždirbančiųjų daugiausiai ir 5 proc. padidino pajamas dvidešimčiai procentų skurdžiausiai gyvenančiųjų.
Socioekonominiai pokyčiai didina nelygybę
Pasak rašinio autoriaus J.Pisani-Ferry, susiklosčiusią situaciją galima iš dalies paaiškinti demografiniais veiksniais: dėl visuomenės senėjimo ir didėjančio vieno asmens (arba vienišo tėvo ar motinos) namų ūkių skaičiaus atitinkamai išaugo vartojimo vienetų skaičius ir sumažėjo jų individuali perkamoji galia. Taip pat ir sociologiniais: įprasti vidurinės klasės vartojimo standartai, kaip antai mobilieji telefonai, vakarienės restorane ir atostogos šiltuosiuose kraštuose, kilo aukštyn lygiagrečiai su pasiturinčiųjų pajamomis ir ilgainiui vidurinei klasei tapo sunkiai įkandami.
Prisideda ir geografiniai veiksniai: nuo 2000-ųjų metropolinės zonos gyvuoja visai neblogai, o štai mažesniuose miestuose situacija daug sudėtingesnė. Didmiesčiuose būsto kainos kyla, kitur gi – krinta, vadinasi, vienų savininkų turtas didėja, kitų – mažėja. Taigi, ekonomisto nuomone, nėra ko labai stebėtis, kad tuose miestuose, kuriuose gyvena 50 tūkst. gyventojų, protestuotojų gerokai daugiau negu Lione ar Tulūzoje.
Gilesnė problema, pasak autoriaus, yra tai, kad daug vidurinės klasės žmonių mano, jog nerašytas susitarimas tarp valdžios ir visuomenės – sulaužytas. Anksčiau žmonės tikėjo, kad kylantis švietimo lygis užtikrins geresnes darbo vietas, didesnes pajamas, daugiau gerovės ir geresnes jų vaikų perspektyvas kilti socialiniais laiptais.
Tačiau augimas dabar pernelyg menkas, kad nulemtų reikšmingą pajamų didėjimą, vidurinės klasės darbo vietoms grėsmę kelią skaitmeninė revoliucija, o konkurencija dėl galimybės patekti į geriausias mokyklas darosi vis labiau palanki tiems, kurie ir taip jau viršuje. Prancūzai, kuriems pesimizmo ir taip netrūksta, dėl to darosi dar piktesni, aiškina J.Pisani-Ferry.
E.Macronas dėl diagnozės neklydo
E.Macronas kalbėjo apie tai, kad žmonės yra stumiami į paraštes ir kad iš jų atimamos galimybės. Jis norėjo pašalinti ekonomikos augimo kliūtis, paskatinti judumą ir suvienodinti galimybes. Jis teisingai sakė, kad kai viešosios išlaidos daug didesnės negu kitose pažangiose šalyse, didesni mokesčiai ir socialinės išlaidos – ne sprendimas, primena straipsnio autorius.
Tačiau jo nuomone, E.Macronas nepakankamai įvertino pokyčio mastą toje perspektyvoje, kurios pats siekė, ir nesugebėjo pateisinti lūkesčio, kad rengiant ir vykdant reformas būtų visų pirma užtikrintas teisingumas. Pirmaisiais savo veiksmais, t. y. sumažindamas turto ir kapitalo prieaugio mokesčius, E.Macronas pelnė „turtuolių prezidento“ titulą. Visai nesvarbu, kad šie mokesčiai kartais „prarydavo“ visas realiąsias kapitalo pajamas arba kad, atsižvelgiant į biudžeto apribojimus, sprendimas pirmiau sumažinti būtent šiuos mokesčius, o paskui imtis vidurinės klasės mokesčių mažinimo buvo ekonomiškai racionalus. Iš politinės ir socialinės pusės E.Macronas atrodė taip, tarytum tarnautų turtingųjų interesams.
Pasak J.Pisani-Ferry, visa tai ir lėmė Prancūzijos visuomenės troškimą sukilti. Dabar tiek kairė, tiek dešinė geltonliemenių sukilimą begėdiškai išnaudoja savais tikslais, nesiūlydamos jokių konkrečių sprendimų. Tikėtina, kad labiausiai į naudą visa ši suirutė išeis Marine Le Pen vadovaujamam kraštutinės dešinės „Nacionaliniam sambūriui“ (buvusiam „Nacionaliniam frontui“).
Tačiau gali būti ir taip, kad, artėjant Europos Parlamento rinkimams ateinančią gegužę, geltonliemeniai įkurs savo partiją. Tik neaišku, rašo J.Pisani-Ferry, kam tokia partija atstovautų. Nors judėjimo politinė ir socialinė aprėptis pakankamai plati, sprendžiant iš to, kas vyksta, pagrindiniai jo aktyvistai labiau linkę į kraštutinę dešinę – tarp jų pastebima nemažai antisemitiškai ir antimusulmoniškai nusiteikusių veikėjų.
Prancūzijos žiedinėse sankryžose susirinkę įvairaus politinio spektro atstovai pyktį liejo drauge, sutartinai. Ištisas šalies visuomenės segmentas, apimantis tuos, kurie jaučiasi per mažai atstovaujami ir per daug nustumti į šalį, nusidažė vienoda spalva ir ėmėsi formuoti atskirą – savą – tapatybę. Dabar pagrindinis klausimas – ar šis judėjimas prakalbs politiniu balsu, ir jei prakalbs, tai kokiu, rašo J.Pisani-Ferry.
