M.Pustovoitas leidiniui NV papasakojo apie Rusijos smurto šaknis ir mechanizmus, Rusijos visuomenės būklę ir jos imperinių siekių psichologinį pagrindą.
Konfliktas tarp imperijos vykdyto smurto ir asmeninės patirties
Paklaustas, kas yra Rusijos imperinė tapatybė ir kaip ją apibūdintų, psichiatras įvardijo labai išsklaidytą tapatybę, kuri remiasi tuo, kad Rusija, kaip imperija, nuolat asimiliavo įvairias tautas.
„Kas yra rusai? Jie kartu yra ir tam tikros „didžiosios imperijos“ atstovai, tačiau jiems sunku kalbėti apie giliai įsišaknijusią etnokultūrinę tapatybę. Tapatinimasis su imperija dažnai reikalauja, kad žmogus atsisakytų kitų svarbių savo tapatybės dalių, pavyzdžiui, savo tautos istorijos ar šeimos istorijos. Taip yra todėl, kad dažnai asmeninė imperijos gyventojų istorija yra pagrįsta pačios imperijos vykdytu smurtu. Asmens tėvai ar seneliai galėjo būti laikomi „liaudies priešais“ arba „imperijos priešais“, kuriuos buvo draudžiama net prisiminti. Tokiame kontekste asmuo priverstas tapti asmeniu be giminės ir genties, asmeniu be atminties ir asmeninės istorijos, kuris gyvena tik dabartimi ir tiki propagandine „laiminga ateitimi“, – sakė medicinos mokslų daktaras.
Iš kur kyla noras grobti naujas teritorijas
Pasak jo, gilių šaknų trūkumas konkrečioje kultūroje, savo šeimos istorijoje sustiprina norą asimiliuoti naujas teritorijas ir įtraukti „broliškas tautas“.
„Šis troškimas atsispindi supaprastintame savo didybės apibrėžime, kuris redukuojamas tik į priklausymą imperijai. Sovietinės dainos žodžiai „Mano adresas – ne namas ar gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga“ įkūnija būtent šį asmeninio ir kultūrinio tapatumo praradimą, nurodydami į tikrų „namų“ nebuvimą savo vidiniame pasaulyje“, – pastebėjo ekspertas.
Pasak jo, rusai turi daug mitų, kuriais grindžiamas jų identitetas, tačiau tai yra dirbtinai sukurti imperiniai mitai.
„Pavyzdžiui, „Didžiojo Tėvynės karo“, kuris iš tikrųjų buvo bendra visų SSRS tautų tragedija, didvyriškumas. Tiesą sakant, Rusijos visuomenėje draudžiama kalbėti apie tragišką karo kontekstą, nes mite tai išimtinai pergalingas veiksmas.
Rusų tapatybė formuojama aplink dirbtinai suformuotas traumas ir įvykius, o tikrosios Rusijos teritorijoje gyvenančių žmonių traumos yra tabu ir neprieinamos mentaliniam apdorojimui“, – pastebėjo mokslininkas.
Smurtas kare – ne tik karių saviveikla, bet ir sąmoninga strategija
Paklaustas, kaip vertina Rusijos kariuomenės smurto atvejus, kurie net netelpa į karo logiką, psichiatras sakė:
„Pirma, tai gali būti sąmoninga bauginimo strategija, kurią Rusija praktikuoja savo karuose, t. y. tai ne pačių rusų karių saviveikla, o technologija, kuria siekiama palaužti pasipriešinimą ir įbauginti civilius gyventojus. Tai visų pirma pasakytina, kai kalbame apie brutalius okupacijos veiksmus arba raketų atakas prieš civilius taikinius. Tačiau šis smurtas gali turėti ir subjektyviąją pusę. Nesu Rusijos kaimo ekspertas, bet, sprendžiant iš to, ką skaičiau ir stebėjau, Rusijos kaime egzistuoja atvirai leistino smurto kultas. Tikriausiai „smurto kultūrą“ totalitarinės valstybės sistemos naudoja kaip įrankį savo valdžiai išlaikyti. Tokiuose režimuose smurtas ne tik laikomas normaliu, bet ir aktyviai skatinamas, nes padeda išlaikyti valdžią ir nuslopinti bet kokias opozicijos ar nesutikimo apraiškas.“
Pasak mediko, kai žmogus nuo pat vaikystės nuolat patiria smurtą šeimoje, gatvėje ar mokykloje, tai labai paveikia jo psichiką. Žmogaus psichika nėra sukurta taip, kad smurtas būtų sveika tapatybės dalis.
Smurtas kaip vizitinė kortelė
„Situacijose, kai smurtas dominuoja ir nėra veiksmingos gynybos nuo jo, dažnai vienintelis būdas išgyventi yra susitapatinti su agresoriumi. Dėl to gali kartotis smurtinis elgesys, nes jis suvokiamas kaip veiksmingas būdas išgyventi. Smurto draudimo nebuvimas kartu su poreikio jį naudoti kaip savigynos priemonę jausmu tik sustiprina agresijos ir smurto kultūrą visuomenėje“, – aiškino NV pašnekovas.
Todėl, pasak jo, Rusijos kariuomenės smurtas Ukrainoje yra jų įprastas elgesio modelis, savotiška jų „vizitinė kortelė“, kuri yra valdžios užgrobtose teritorijose įtvirtinimo ir konsolidavimo technologija.
„Yra dar viena ypatybė: smurtaujantys žmonės, kurie į savo vidinį pasaulį nėra integravę smurto įstatymų ar moralinių draudimų, gali jausti neribotą veiksmų laisvę – jie gali daryti, ką nori, nebijodami pasekmių, nes vidinių pasekmių dėl gailesčio, kaltės ar gėdos nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Viskas pateisinama „stipresniojo teise“. Mano nuomone, Rusija, kaip politinis subjektas, taip elgiasi kitų valstybių atžvilgiu“, – apibendrino ekspertas.
