Mariupolis yra tarsi izoliuotas nuo pasaulio, o informaciją apie tai, kas ten vyksta, sunku patvirtinti.
Tačiau šie ir kiti žmonės pasakoja kraupias istorijas apie gyvenimą Rusijos vadinamosiose filtravimo stovyklose, įkurtose už Mariupolio, kur buvo apgyvendinti civiliai prieš evakuaciją.
Dabar Oleksandras ir Olena yra gana saugiame Lvive. Anot jų, viename filtravimo centrų jie atsidūrė bandydami pabėgti iš Mariupolio. Evakuacijos vietą jie pasiekė pėsčiomis, o iš ten buvo nugabenti į rusų pabėgėlių apgyvendinimo centrą buvusioje mokykloje Nikolskės kaime, į šiaurės vakarus nuo Mariupolio.
„Tai buvo it tikra koncentracijos stovykla“, – sakė 49 metų Oleksandras.
Ukrainos valdžia tokius centrus lygina su tais, kurie veikė per Rusijos ir Čečėnijos karą, kur buvo žiauriai tardomi tūkstančiai čečėnų, daugelis kurių dingo.
Iš Oleksandro ir Olenos buvo paimti pirštų atspaudai, jie nufotografuoti iš visų pusių ir keletą valandų buvo tardomi Rusijos saugumo pajėgų „kaip kalėjime“.
Jie bijojo, kad rusai nepažiūrėtų į jų telefonus, todėl iš savo prietaisų išėmė visus ryšių su Ukraina įrodymus, įskaitant ir dukters nuotrauką priešais Ukrainos vėliavą.
Kaip paaiškėjo, jų baimės nebuvo be pagrindo. Oleksandras pasakoja, kad per apklausą Rusijos saugumiečiai savo įrenginiuose ištyrė nuotraukas, telefonų skambučių istoriją ir kontaktinius numerius, skirtus bendrauti su žurnalistais ar vyriausybės bei kariuomenės pareigūnais.
„Jei asmuo buvo įtariamas kaip „Ukrainos nacis“, jis buvo vežamas į Donecką tolesniam tyrimui ar nužudymui“, – sakė Oleksandras.
Pasak jo, tai buvo labai pavojinga ir rizikinga.
„Bet kokia abejonė, mažiausias pasipriešinimas – ir jus galėjo įmesti į rūsį tardymui ir kankinimui. Visi bijojo, kad bus išvežti į Donecką“, – kalbėjo vyras.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra sakęs, kad vienas iš jo invazijos tikslų yra išvalyti Ukrainą nuo nacizmo, o Rusijos propaganda pateikė daugybę nepagrįstų kaltinimų, kad Ukraina kažkaip susijusi su nacizmu.
Galiausiai pora buvo įtraukta į evakuojamų asmenų sąrašą. Tačiau jų išbandymai tuo nesibaigė.
Pabėgimas
Pagyvenę žmonės miegojo koridoriuose be čiužinių ir antklodžių, – pasakojo Olena. Tūkstančiams žmonių buvo tik vienas tualetas ir viena kriauklė. Netrukus prasidėjo dizenterija.
„Nebuvo kaip nusiprausti. Smarvė buvo baisi“, – sako ji.
Muilas ir dezinfekavimo priemonės baigėsi antrąją dieną. Netrukus tas pats nutiko su tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais.
Olenai ir Oleksandrui buvo pasakyta, kad jie turi leidimą išvykti 148-uoju evakuacijos autobusu. Tačiau per savaitę iš centro išvažiavo tik 20 autobusų.
Vietoje to buvo suorganizuota daug autobusų važiuoti į Rusiją. Pasak poros, rusai netgi bandė priversti juos įsėsti į autobusą, važiuojantį rytų kryptimi. Galų gale Olena ir Oleksandras buvo priversti kreiptis į privačius vairuotojus, kurie, baiminosi, gali būti rusai ar su jais bendradarbiaujantys žmonės.
„Neturėjome pasirinkimo – arba priverstinis deportavimas į Rusiją, arba rizikuoti su šiais privačiais vairuotojais“, – teigia Olena.
Tai patvirtina Mariupolio meras Vadymas Boičenka.
„Daugelis civilių autobusų važiuoja į Rusiją, o ne į Ukrainą. Nuo karo pradžios rusai neleidžia evakuoti civilių gyventojų“, – per pokalbį telefonu BBC tvirtino jis.
Oleksandro ir Olenos vairuotojui pavyko juos iš filtravimo stovyklos išvežti į rusų okupuotą Berdianską – „laukais, gruntiniais keliais, siaurais takais, aplenkiant patikros punktus“, pasakoja Olena.
Valentyna: filtravimo stovyklos primena getus. Donecke žmonės kankinami.
Tada jie tris dienas ieškojo kito vairuotojo, kuris norėjo rizikuoti ir nuvežė juos į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Jam pavyko apeiti 12 Rusijos kontrolės punktų ir pristatyti juos į Zaporižią. Paskui pora naktiniu traukiniu išvyko į Lvivą.
„Iš filtravimo stovyklų gali pabėgti tik šie vietiniai privatūs vairuotojai. Laimei, tarp jų yra gerų žmonių“, – tvirtino Oleksandras.
Getas
Tą pačią dieną ukrainiečiai Valentyna su vyru Jevhenu atvyko į Lvivą. Praėjusią savaitę jiems taip pat pavyko pabėgti iš Mariupolio. Jie buvo pakeliui į mažą Vakarų Ukrainos miestelį, beviltiškai ieškodami saugumo.
Jų teigimu, padėtis Mariupolyje tapo baisi. Jie išgyveno pasislėpę rūsyje, turėjo konservų ir saują bulvių iš nuosavo daržo, vandenį ėmė iš katilo.
Pora greitai perėjo „filtravimą“, sakė 58 metų Valentyna, galbūt dėl jų amžiaus ir Jevheno negalios. Tačiau jauniems žmonėms, pasak jos, buvo daug blogiau.
„Filtravimo stovyklos primena getus. Donecke žmonės kankinami“, – sakė ji.
Valentyna ir Jvhenas taip pat pasakojo, kad daugelis buvo išsiųsti iš filtravimo stovyklų į Rusiją. Žmonėms kartais būdavo sakoma, kad jie vyksta į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, tačiau autobusas važiavo į Rusijos valdomą teritoriją.
Kaip ir Oleksandras bei Olena, Valentyna sakė, kad jiems pavyko pabėgti tik padedant privačiam vairuotojui.
„Kai pagaliau pamatėme Ukrainos kariuomenę ir vėliavą, kai išgirdome ukrainiečių kalbą, visi autobuse ėmė verkti. Tiesiog neįtikėtina, kad išgyvenome ir pagaliau išvengėme pragaro, – sakė ji.
Abi poros paliko Mariupolį – miestą, kuris tapo Ukrainos pasipriešinimo ir kančių dėl Rusijos invazijos simboliu. Dabar jų ateitis yra neaiški, kaip ir 11 milijonų ukrainiečių, kurie buvo priversti dėl karo palikti savo namus.
