Volodymyro miesto A.J.Krymskio pedagoginis koledžas kol kas dirba be studentų klasėse. Jie mokosi per nuotolį.
Mokymo įstaigos bendrabutis tapo prieglauda nuo karo pabėgusiems žmonėms.
Mokyklos patalpos tapo savanorių, siuvančių liemenes, neriančių maskuojančius tinklus Ukrainos kariuomenei, susibūrimo vieta.
Išmoko patys nerti tinklus
Koledžo psichologas Ihoris Pališčiukas pasakojo, kad dar 2014 metais, kai prasidėjo karas – įvyko Krymo aneksija, o Rusija įžengė į Donecką ir Luhanską, Voluinės srityje dislokuota 51 brigada dalyvavo kovos veiksmuose.
„Mes iš labai arti matėme mūsų karių skausmą. Pirmąsias mirtis išgyvenome kaip asmenines. Dėl to pas mus buvo sukurta bendruomeninė organizacija „Motinos sparnai“.
Jana Serhyjivna, kaip žuvusio sūnaus motina, našlėms, žuvusių karių artimiesiems įkūrė organizaciją, kad jie galėtų palaikyti vienas kitą. Jie pradėjo savanoriauti ir pagrindinė jų veikla buvo maskuojančių tinklų, kaip apsaugos mūsų pačių kariams, nėrimas“, – sakė jis.
Pasak I.Pališčiuko, moterims buvo sunku nerti tinklus, todėl ieškojo pagalbos.
Tada prisijungė ir koledžo dėstytojai, studentai.
Vasario 24 dieną Rusijai užpuolus Ukrainą visi vėl susitelkė draugėn.
„Beveik visi miestiečiai ieškojo, kaip būti naudingiems, kaip padėti mūsų kariams. Daug jų atėjo čia – nebe studentai čia buvo, nes jie išvažinėjo namo, čia dirbo pedagogai ir miestelėnai. Po 50, 100 žmonių ateidavo čia. Dirbtuvėse karpėme audinį, prikarpėme daugybę juostelių, kurias įpynėme į tinklą“, – aiškino vyras.
I.Pališčiuko teigimu, prisijungė ir kitos miesto mokyklos – visi mieste ėmė nerti maskuojamuosius tinklus kariams.
Ir tada Volodymyras susidūrė su bėda – pritrūko pačių tinklų, į kuriuos būtų įneriamos kamufliažinio audinio juostelės.
Bet ar tai problema ukrainiečiams? „Pradėjome patys mokytis nerti tinklus“, – sakė koledžo psichologas.
Jis aiškino, kad nerti tinklą galima dviem būdais. Vienas jų – kai tinklą neria vienas žmogus.
„Žvejai mus išmokė. Mūsų koledžo direktorius – žvejys, jis kažkada, dar būdamas vaikas, su tėvu nerdavo tokius tinklus, tad išmokė ir mus, kaip tai daryti. Tai ilgas procesas. Todėl galvojome, kaip nerti tinklus kolektyviai.
Pasinaudojome makramė technika – ištempiame ant pagrindo, nuleidžiame siūlus ir įneriame vieną į kitą. Išeina tinklas“, – aiškino I.Pališčiukas.
Volodymyre pasigirdus sirenų garsams, pranešantiems apie galimą raketų pavojų, reikia eiti į slėptuvę. Mokykloje buvę žmonės nusileidžia į rūsį.
Čia I.Pališčiuko sutuoktinė išsitraukia ir imasi nerti tinklą, į kurį vėliau bus įpintos kamufliažinės juostelės, jis taps maskuojamuoju ir keliaus į frontą.
I.Pališčiukas pasakojo, kad Volodymyre nuausti tinklai keliauja į priešakines kariuomenės linijas. Nemažai tinklų prašė ir teritorinės gynybos vienetai.
Pirmosiomis karo savaitėmis volodymyriečiai – po 20–25 žmones – kasdien nunerdavo po keturis didžiulius maskuojamuosius tinklus.
„Tačiau tai tik maskuotė. Jeigu reikia visiškai nunerti tinklą, pagrindą, vien tai užima apie savaitę“, – sakė vienas savanorių.
Maskuojamųjų tinklų nėrimas – ir savotiška terapija karo apimtos šalies žmonėms.
„Aš kaip psichologas supratau, kad žmonėms norisi padėti. Todėl jų antplūdis buvo labai didelis. Tiesiog visi norintieji negalėjome tilpti prie tinklo.
Iš pradžių buvo vienas rėmas, ant kurio audėme, po to atsirado antras, trečias. Tada nėrėme kikimoras – tai asmeniniai maskuojamieji chalatai. Buvo visko, kur galima pasireikšti“, – nurodė I.Pališčiukas.
Kai priešas ateina, negali rinktis
Ką mano apie karą? Anot I.Pališčiuko, kiekvienas karas – tai skausmas, netektys, mirtys, todėl reikia daryti viską, kad jo nebūtų.
„Tačiau kada priešas ateina į tavo šalį, negali rinktis. Diplomatija nesuveikė, vadinasi, turime gintis. Dėl to šiandien pas mus, manau, kiekvienas – tiek jaunimas, tiek moterys, be abejo, vyrai – pasirengę prisijungti prie gynybos“, – tikino I.Pališčiukas.
– Labai daug žmonių pasirengę prisijungti prie teritorinės gynybos vienetų. Mūsų pedagoginio kolektyvo vyrai irgi pasijungė. Mes nuolat, pasidalinę pagal grafiką, saugome mūsų mokyklą, budime, savanoriaujame, organizuojame darbą su pabėgėliais. Bet širdyje visi pasirengę – kai tik iš karinio komisariato paskambins ir pasakys, jog reikia atvykti, mes pasirengę. Mes pasirengę, nes tai kiekvieno vyro pareiga. Net mūsų moterys eina, ką jau čia mes. Tai mūsų žemė ir mes už ją kovosime.“
Mes pasirengę, nes tai kiekvieno vyro pareiga. Net mūsų moterys eina, ką jau čia mes. Tai mūsų žemė ir mes už ją kovosime.
Jungiasi į savanorių batalioną
Kitame Voluinės srities mieste Novovolynske veikia teritorinės gynybos štabas.
Pastatas, kuriame jis įsikūręs, kaip ir nemažai kitų viešųjų pastatų Ukrainoje, apdėliotas maišais su smėliu.
Štabui vadovauja 2014–2015 metais mūšiuose dalyvavęs buvęs „Azovo“ pulko, šiuo metu ginančio Mariupolį, narys Serhijus Smalirukas.
Anot jo, kovoti fronte gerai, bet lygiai taip pat svarbu prireikus mokėti gintis vietoje, suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir gelbėti gyvybes.
Iš savo karinės patirties S.Smalirukas pasakojo, kad labai svarbu turėti pakankamai medicinos priemonių, medikamentų, pirmosios pagalbos vaistinėlių.
„Be to, svarbu, kad žmonės žinotų, jog jų, neduokdie, nesušaudytų, kas ką daro, kas už ką atsako, kas kur eina, kur bėga, ką su savimi pasiima. Kokių atsargų reikia, kiek dienų reikia turėti maisto atsargų“, – kalbėjo jis.
S.Smaliruko teigimu, nuo karo pradžios pirmosios medicinos pagalbos, šaudymo kursuose Novovolynsko mieste dalyvavo jau per tūkstantį žmonių.
Į vietos savanorių batalioną papildomai prisijungė per šimtą žmonių.
Įvažiavimus saugo blokpostai
Nors karo pradžioje Voluinės srityje, besiribojančioje su Baltarusija, iš kurios prieš Ukrainą vykdomi karo veiksmai, būta būgštavimų, kad puolimas gali būti ir šia kryptimi, dabar regione ganėtinai ramu.
Esant pranešimams apie galimą pavojų, gaudžia sirenos, prie įvažiavimų į kaimus ir miestus įrengti vadinamieji blokpostai, kuriuose – gelžbetonio luitai, smėlio maišai, „ežiai“, turintys užkirsti kelią tankams.
„Svarbiausi objektai, infrastruktūra – viskas saugoma. Pasigirdus sirenoms, žmonės turi eiti slėptis“, – nurodė S.Smalirukas.
Ar tikisi, kad karo veiksmų nebus šioje Ukrainos dalyje?
„Vienas generolas pasakė: nuo karo nereikia bėgti ir nereikia galvoti, kad karas neateis. Karas vyksta jau seniai, konfliktas reikalauja maksimalios vienybės ir maksimalaus pasirengimo.
Turime padėti persikėlėliams (taip Ukrainoje vadinami karo pabėgėliai – 15min), nes jų irgi labai daug. Lygiai taip pat maksimaliai ruoštis gynybai“, – pabrėžė jis.
