„Esu iš tiesų dėkinga gydytojams, kurie iki šiol išsaugojo mano koją, tačiau vis dėlto man teko pripažinti tikrovę, kad ją kažkada teks amputuoti“, – sako mergina, sėdinti pasidėjusi šalia ramentus ir krūvą skausmą malšinančių vaistų. „Bet privalai išlaikyti gerą nuotaiką ir toliau gyventi visavertį gyvenimą dėl tų, kurie tą vakarą žuvo. Negali pasiduoti, turi gyventi dėl jų, aš apie juos galvoju visada“, – tarsi save tikina Audrey.
Praėjo vieneri metai po to, kai teroristai Paryžiuje per išpuolius nacionaliniame stadione, kavinėse ir koncertų salėje „Bataclan“ nužudė 130 žmonių. Devyni išgyvenusieji dar ir šiandien tebėra ligoninėje. 11 išgyvenusiųjų, kaip Audrey, – ambulatoriniai ligoniai, laukiantys operacijų, ir daugiau kaip 600 žmonių gydosi psichologines pasekmes, kurios dažnam kasdienius iššūkius paverčia pernelyg sudėtingais. Dar daugybė žmonių, po kruvinų išpuolių likusių gyvų, bando susitaikyti su sužeidimais, kurie negrįžtamai pakeitė jų gyvenimą.
Maždaug 21.30 val., galvodama, kad tai – vienas iš geriausių koncertų jos gyvenime, Audrey paėmė telefoną. Ji norėjo įamžinti tą laimingą akimirką, tačiau telefone pamatė žiniasklaidos pranešimą apie tai, kad netoliese esančiame restorane yra šaudoma. „Parodžiau ją savo draugei“, prisimena ji, o draugė numojo į tai ranka: „Mes esame koncerte, nieko mums čia nenutiks“. Po penkių minučių „Bataclan“ koncertų salėje pasigirdo šūviai. „Mes žinojome, kas vyksta ir staigiai sugulėme ant grindų“, – prisimena mergina.
Ginkluoti automatiniais ginklais trys teroristai tą vakarą „Bataclan“ koncertų salėje nužudė 90 žmonių. Audrey ir grupelė žmonių aplink ją bandė keltis ir bėgti, tačiau vienas šaulys vėl užtaisė ginklą ir ėmė šaudyti. Vienas vyras krito ant jos. Tuo metu būsima medicinos seselė Audrey jautėsi pernelyg daug suvokianti apie mirtį.
Ji jautėsi pernelyg puikiai suvokianti tai, kas vyksta su žmonėmis, gulinčiais ant grindų. Audrey pajuto vyro, kuris krito ant jos, pulsą. „Bet žinojau, kad jam viskas jau baigta“, – skausmingai pasakoja ji. Vis dėlto moteris suvokė, kad, norėdama likti gyva, ji turi gulėti, užsidengusi tuo vyriškiu:
„Tai buvo labai paprasta. Vyras, gulintis ant mano dešinės pusės, turėjo telefoną – jis skambėjo, skambino jo žmona. Mes parodėme jam, kad jis neatsilieptų... Tačiau jis mūsų nepaklausė – atsiliepė ir buvo nušautas. Žinojome, kad jeigu pajudėsime, ir mūsų laukia tas pats“.
Adrenalinas, kurį tuomet patyrė, numalšino jos pačios skausmą. Tačiau jos draugė matė, kad Audrey buvo išblyškusi ir sužeista. Į ją pataikė dvi kulkos. Po 30 minučių, kai šaulys nubėgo laiptais aukštyn, ji ir grupelė šalia buvusių žmonių suprato – dabar arba niekada. Jie turėjo vos penkias sekundes pabėgti. Audrey draugai išnešė ją į gatvę, kur ji apalpo.
Moteris pabudo ligoninėje, kurioje turėjo praleisti kelis mėnesius. Ten teko sėsti į invalido vežimėlį. Ten ji sužinojo ir dar vieną liūdną žinią, kad kita draugė, nebuvusi šalia jos, žuvo „Bataclan“ koncertų salėje. „Pasaulis man sugriuvo“, – sako mergina.
Turiu sugrįžti į salę, kurioje netekau savo gyvenimo, kur įvyko skerdynės, ir parodyti, kad mes vis dar čia, kad mes nebijome grįžti, – tvirtai sako ji.
Praėjus vieneriems metams po kruvino išpuolio ji jaučiasi nusiteikusi ryžtingai, palaikoma tų, kurie išgyveno išpuolį kaip ir ji. Vis dėlto pirmaisiais mėnesiais po išpuolio ji negalėjo miegoti dėl skausmo, naktimis kankino košmarai, ji nebegalėjo nei vairuoti, nei savarankiškai, niekieno nepadedama vaikščioti, juolab, keliauti „Metro“ – ji paniškai bijojo išpuolių.
Kartais moteris išsikviečia taksi automobilį tiesiog vidurnaktį. Važiuoja prie „Bataclan“ koncertų salės tiesiog pasėdėti ir pamąstyti. Ten kartais praleidžia ir visas savaitgalio naktis.
„Vidurnaktį, arba 2 ar 4 nakties, aš galiu parašyti žinutę „Facebook“ grupėje, kad ketinu ten važiuoti , ir toje grupėje atsiliepia norintys važiuoti drauge – tiesiog pažiūrėti į „Bataclan“ koncertų salę“, – sako ji. Po patirtų sužeidimų Audrey nebegalės dirbti medicinos seserimi. Ji visuomet vengė darbų prie darbo stalo, tačiau suvokia, kad dabar – tai jos ateitis.
„Niekada neatsisakysiu roko muzikos“, – tvirtai sako ji. Kitą savaitę moteris žada eiti į atlikėjo Pete Doherty koncertą. Su ramentais, tačiau pasiruošusi pasilinksminti. „Žinau, kad bus sunku, tačiau turiu sugrįžti į koncertų salę visko užbaigti. Turiu sugrįžti į salę, kurioje netekau savo gyvenimo, kur įvyko skerdynės, ir parodyti, kad mes vis dar čia, kad mes nebijome grįžti. Tai būdas pasakyti, kad mes vis dar linksminamės, tuo pat metu galvodami apie tuos, kurie žuvo. Mes tai padarysime dėl jų“, – tvirtai sako ji.
Dar viena moteris, išgyvenusi košmarą Paryžiuje – 42-ejų Dominique. Ji – viena iš daugelio žmonių, kurie iki šiol gydosi nuo potrauminio streso sutrikimų. Jai prireikė kelių mėnesių, kad suvoktų save kaip auką, kaip ligonę. Nors ji grįžo dirbti į viešąjį sektorių, moteris vis dar pastebi psichologines pasekmes, kurias atnešė kruvini Paryžiaus įvykiai. Į koncertą „Bataclan“ salėje ji ėjo viena. Dominique prisimena kilusią paniką ir kaip ji bandė pabėgti. Vis dėlto, kokiu būdu galiausiai jai pavyko iš ten pasprukti, ji nebepamena. Jos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Kaip ir daugelis išgyvenusių, naudotis „Metro“ tapo misija neįmanoma. „Per išpuolį, žmonės krito aplink mane ir ant manęs, taigi fizinis kontaktas su nepažįstamaisiais tapo nepakeliamas. Bet kokia spūstis arba stovėjimas tunelyje, mane dusina“, – sako ji.
Per išpuolį, žmonės krito aplink mane ir ant manęs, taigi fizinis kontaktas su nepažįstamaisiais tapo nepakeliamas. Bet kokia spūstis arba stovėjimas tunelyje, mane dusina, – sako ji.
Kasdienis jos gyvenimas pažymėtas nemigos, prisiminimų, fizinio skausmo, kankinančių klausimų ir kaltės. Ji kruopščiai įvertina kiekvienos viešos vietos saugumą. Autobusuose ji visuomet sėda prie vairuotojo, manydama, kad, jei kas nors šaudys, tai ji būtų pirmoji žuvusi ir nebetektų pamatyti kitų žūstančių žmonių.
„Be to, mano santykis su erdve ir laiku pasikeitė. Nejaučiu tokių dalykų kaip karštis ar šaltis. Mano smegenys suvokia tik tai, kad, jeigu saulėta ir žmonės vilki marškinėlius trumpomis rankovėmis, tuomet turėtų būti vasara“, – paaiškina ji. Moters teigimu, kartais būna taip, kad ji savęs nė neatpažįsta veidrodyje.
Vis dėlto ji jaučia begalinį dėkingumą gyvenimui. „Aš kur kas šviesiau matau gyvenimą, daugiau gyvenu dabartyje. Nebebijau mirti – kalbu ne apie pačią mirtį, o apie tai, kaip miršti. Tą vakarą aš nenorėjau žūti nuo kulkų“, – prisipažįsta moteris.
Pirmą kartą ji po kruvino išpuolio Paryžiuje vėl verkė šį birželį, kai naktiniame gėjų klube Orlande šaulys nužudė 49 žmones. „Vienas išgyvenęs žmogus pasakojo, kad su kiekviena kulka jis mąstė, kad mirs. Taip ir aš jaučiausi. Kaskart, kai iššaudavo, aš girdėdavau tą garsą, kai kulka palieka ginklą ir galvojau, kad mirsiu. O tuomet stodavo tyla ir aš būdavau gyva. Su kiekvienu nauju šūviu, kildavo tos pačios mintys, kad mirsiu, kad mirsiu, kad mirsiu“, – kalbėjo moteris.
Ji jaučia, kad prireiks dar mažiausiai metų darbo, kad įveiktų jai padarytą psichologinę žalą. Dominique per šį laiką jau lankėsi keliuose koncertuose, tarp jų ir „Eagles of Death Metal“, kurių koncertas buvo ir lemtingąjį vakarą. „Aš privalau pakeisti tuos prisiminimus naujais“, – sako ji. Vis dėlto vieno dalyko moteris negali prisiversti – tai pasakyti žodį „Bataclan“. Ji nesiartina ir prie tos gatvės, kurioje yra koncertų salė, o važiuodama autobusu pro šalį, nusuka galvą. Ji supranta, kai kai kurie išgyvenusieji ir jų šeimos nori sugrįžti atgal, tačiau ne ji. „Tai vieta, kurioje buvo pernelyg daug kančių“, – užbaigia Dominique.
