Kaip iš Mazari Šarifo rašo „The Washington Post“, mokytojai čia praėjusį mėnesį sužinojo, kad Talibano akys ir ausys yra visur.
Viena moteris pakėlė burką ir akimirkai atidengė veidą, – sakė šiaurinėje Balkho provincijoje dirbanti pedagogė Mah Jan.
Netrukus kita kolegė pažvelgė į telefoną.
Tada atėjo žinutė iš Talibano, perduota per seniūną. Jei jos vėl nusižengs, grupuotė perspėjo: „Mes jus išsivesime ir niekas negalės jūsų išgelbėti“. Taip prisiminė Mah Jan, atsisakiusi atskleisti pavardę, nes bijo keršto.
Tapo labai žiaurūs
Talibanas vieną po kito užima Afganistano miestus, o šalies pajėgos masiškai pasiduoda taip didindamos vyriausybės žlugimo galimybę ir palikdamos piliečius susitaikyti su griežta ir žiauria grupuotės valia.
Interviu „The Washington Post“ keliolika afganų iš šiaurinių provincijų – atsidūrusių talibų zonoje, pabėgusių į perkėlimo stovyklas – civiliai jau dabar pasakoja apie uždaromas mergaičių mokyklas, skurdžias šeimas, kurios verčiamos gaminti maistą kovotojams, ir jaunus vyrus, spaudžiamus stoti į grupuotę.
Kai kurie žmonės pranešė sulaukę grasinimų iš žmonių, naujai atvykusių į jų kaimus.
Visi jie piešia slogų vaizdą, kaip pasikeitė gyvenimas nuo tada, kai JAV pajėgos pradėjo baigiamąją pasitraukimo iš Afganistano fazę.
Talibano atstovas į prašymą dėl komentaro „The Washington Post“ neatsakė.
Kai kurie grupuotės įvedami ribojimai – burkos moterims, ilgos barzdos vyrams, priverstinis mečečių lankymas – primena talibų valdymą vėlyvaisiais 90-aisiais.
Nauji ribojimai skirti pažaboti XXI amžiaus technologijas ir pažangą moterų teisių srityje.
Maj Jan, mokiusi ir anksčiau valdant Talibanui, sakė, kad kovotojai stebėjo mokytojus ir jų ryšius su pagalbos grupėmis dar iki tada, kai režimas buvo nuverstas po 2001 metais įvykusios JAV invazijos.
Tačiau dabar, kaip teigė ji, Talibanas tapo labai žiaurus.
Uždraudė išmaniuosius telefonus
Apribojimai įsiveržė į pačius privačiausius momentus, rašoma „The Washington Post“ straipsnyje.
Jauna moteris iš Balkho provincijos Ansari pasakojo, kad išmanieji telefonai buvo visiškai uždrausti, tai gerokai apribojo bendravimą su šeima, esančia už Afganistano ribų, bei galimybes mokiniams susisiekti su mokytojais, kai galioja dar ir pandeminiai suvaržymai.
„Jeigu vienišos merginos sugaunamos naudojant išmaniuosius telefonus, jos yra apklausiamos dėl galimybės turėti santykius su vaikinu, – sakė Ansari. – Jeigu vaikinai klausosi dainų, jų atminties kortelės yra sutraiškomos Talibano.“
Afganistano analitikai teigia, kad Talibano elgesys su gyventojais provincijose ir rajonuose skiriasi, nes autonomiški vietos vadovai pritaiko savo požiūrį pagal etninius ryšius ir vietos politiką.
Kai kuriose bendruomenėse, ypač kaimiškose provincijose, jau gali būti taikomi konservatyvūs ribojimai, atspindintys kai kuriuos Talibano bruožus.
Pavyzdžiui, skatinimas mergaitėms nelankyti mokyklų, sakė žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ asocijuotoji Azijos direktorė Patricia Gossman.
Anot jos, kai kurios bendruomenės sveikina Talibaną, nes bijo, kitos taip elgiasi iš frustracijos dėl korumpuotos policijos ar smurtaujančių buvusių karių.
Dažnai grįžta alkanas
Talibanui užimant vis daugiau Afganistano teritorijos, gilėja šalies humanitarinė katastrofa.
Kaip nurodo Tarptautinė migracijos organizacija, beveik 360 tūkstančių žmonių buvo perkelti šalies viduje.
„The Washington Post“ straipsnyje rašoma, kad daugiau kaip 2 tūkstančiai afganų šeimų rado prieglobstį Mazari Šarife, Balkho provincijos sostinėje ir ketvirtame pagal dydį Afganistano mieste.
Daugelis jų dabar gyvena palapinėse gyvybiškai svarbių ekonominių centrų, kuriuos supa Talibanas, pakraščiuose.
Policijos pareigūnas Naimatas Samadi pasakojo, kad į Mazari Šarifą pabėgo tada, kai Talibanas užėmė jo kaimą. Jis baiminosi keršto dėl savo darbo.
Jis sakė, kad talibai įsakė gyventojams su įrankiais nugriauti policijos ir karinių postų sienas.
„Talibai sugriovė mano namą, nes aš kovojau prieš juos“, – teigė N.Samadi.
65 metų amžiaus Yaras Mohammadas Begas pasakojo, kad vienas jo sūnus pabėgo į Iraną. Antrasis – slapstosi, nes pradėtas vykdyti šaukimas. Jo sūnus turi negalią, kai prieš daugybę metų nukrito nuo stogo, bet tai nesulaikė grupuotės jam į rankas mėginti įduoti šautuvą.
Y.M.Begas, kaip nurodo „Tha Washington Post“, dėl to baiminasi grįžti į kaimą. Bet ir netoli Mazari Šarifo jam nelabai sekasi, nes jis negauna darbo, mat žmonės ieško jaunesnių darbo rankų.
„Rytais einu į turgų ieškoti darbo. Dažnai grįžtu alkanas. Likusią dienos dalį ar tiesiog sėdžiu šešėliuose“, – kalbėjo jis.
