Miuncheno universiteto Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų instituto profesorius Davidas Arnas, vadovaujantis tyrimų grupei „Moderni arabų masinė žiniasklaida“, aiškina, jog IS teroro organizacijos koncepciją kūrė buvę Saddamo Husseino režimo kariškiai bei saugumiečiai, dabar sudarantys dalį IS elito ir neblogai išmanantys psichologinio karo metodus.
Panašios nuomonės ir vokiečių kultūrologas Thomas Palzeris, analizavęs moderniose medijose IS pateikiamą savivaizdį. Pasak jo, IS „firmos tapatybė“ formuojama taip nuosekliai ir profesionaliai, kad galima būtų pagalvoti, jog IS užsakymu ją kūrė reklamos agentūra. Teroro organizacija IS pristatoma kaip „jaunas, dinamiškas produktas“, – „kietesnis“ už viską, kas buvo iki jo.
IS ideologija sudurstyta iš islamo elementų, kairuoliškų antikapitalizmo bei pasaulinės revoliucijos idėjų ir fašistinio kovos draugų bei paklusnumo kulto. Tai ideologinis paketas, leidžiantis ugdyti balso neturinčius, bet mirti pasiruošusius eilinius – kaip tik tai, ko ir reikia kiekvienai totalitarinei organizacijai, – nurodo Th.Palzeris.
Jaunimo popkultūros estetika – jaukas naujiems kovotojams vilioti
Teroro grupė patraukia pirmiausia naujo gyvenimo pažadu, vilioja galimybe pradėti visiškai naują, tariamai „švarų gyvenimą“ su nauju vardu, nauja šeima, nauja likimo bendrija, kuriai skirta kilni misija: išganyti visą pasaulį. IS propagandos strategai, verbuodami kovotojus iš Vakarų, pasak Th.Palzerio, vykusiai pasinaudoja jaunimui būdinga protesto kultūra, noru patirti nepakartojamų įspūdžių: „Kaip ir kitos jaunimo kultūros, jie tobulai provokuoja. Jų tabu laužymas yra gerai apgalvotas.“
Holivudiškomis, aukštos techninės kokybės inscenizacijomis IS kuria mitologizuotą kovotojo tipą, savyje vienijantį viduramžius ir modernius laikus, pasiaukojančiai kovojantį prieš visą sugedusio pasaulio blogį. IS herojus yra sultono Saladino, Mad Maxo ir Neo iš filmo „Matrica“ mišinys, – apibendrina sociologas Alfredas Hackensbergeris.
Teroro organizacijos propagandinis skyrius tiesiog užtvindė internetą savo video, nuotraukomis ir tekstais. Tyrinėtojai pastebi, kaip lanksčiai IS įvaizdžio kūrėjai atsiliepia į internetines madas. Tarkime, jau kuris laikas socialiniuose tinkluose tarsi kokia epidemija plinta asmenukės ir vaizdo klipai su katėmis. Pasigavo ją ir barzdoti džihadistai, tiesa, pagrįsdami šią madą istoriškai: esą, katės buvusios mylimiausias pranašo Mahometo gyvūnas.
Nuotraukos su katėmis netruko tapti neatsiejama IS propagandinio repertuaro dalimi. Mahometo pasekėjai netgi sukūrė savo numylėtiniams skirtas „Twitter'io“ paskyras su pavadinimais „Islamic State of Cat“ arba „@ISILCats“. Tačiau jas atsidariusiems netrukus atsivers kiti puslapiai su kitokiu, kraupios prievartos, pasauliu, su galvų kapojimo ir nukryžiavimo scenomis.
Vis dėlto fotografuodamiesi ar filmuodamiesi su meiliomis katytėmis, džihadistai signalizuoja: mes, kieti kovotojai, drauge esam ir simpatiški vyrukai. IS strategija nėra grindžiama ne vien smurtu, bet ir patrauklios IS kovotojų kasdienybės inscenizacija. Pasak profesoriaus D.Arno, tai ypač svarbu pritraukiant naujus kovotojus, pasiunčiant jiems žinią, jog „Islamo valstybėje“ jų lauks ir normalių piliečių normalus gyvenimas.
Neva teisingumo ir lygybės principais grindžiamo „švaraus gyvenimo“ „Islamo valstybėje“ utopiją IS propagandos mašina kuria kaip antipodą sugedusiems Vakarams. „AIDS užkrėsta, iš pašaknų amorali visuomenė, kurioje vaikų prievartautojai turi daugiau teisių nei dori musulmonai“, – šiais iš Vokietijos kilusio džihadisto žodžiais galima būtų trumpai nusakyti neapykanta persunktą Vakarų „kultūros kritiką“.
Jaunas ispanų mokslininkas Javieras Lesaca, šiuo metu George'o Washingtono universitete dirbantis pagal unikalų IS propagandinių filmų tyrimų projektą, konstatuoja, jog IS videoklipai vaidina lemiamą vaidmenį verbuojant naujus kovotojus į IS.
Pastaraisiais metais iš įvairių pasaulio šalių į „Islamo valstybę“ jų atvyko apie 20000. Didžioji dalis jų prieš tai peržiūrėjo bent vieną iš 1005 propagandinių video. Suprantama, tai dar nėra pakankamas pagrindas tapti džihadistu. Bet nuo to laiko, kai praėjusiais metais pradėta propagandinių vaizdo įrašų kampanija, prie IS prisijungusių užsienio kovotojų skaičius smarkiai išaugo, – konstatuoja mokslininkas.
IS propagandininkai mokosi iš Holivudo filmų ir kompiuterinių žaidimų kūrėjų
Javieras Lesaca randa stulbinančių paralelių tarp kompiuterinių smurto žaidimų ir IS propagandinių vaizdo klipų, tik pastaruosiuose iš persekiotojo perspektyvos vienas po kito nušaunami persekiojamieji yra realūs žmonės, o ne kompiuterinių žaidimų animacinės figūros.
Propagandinį vaizdo klipą IS kūrė pagal kompiuterinio žaidimo „Grand Theft Auto“ modelį.
Tarkime, viename iš propagandinių klipų veiksmas vyksta Sirijoje, „Islamo valstybės“ sostinėje Rakoje. Filmuojama iš važiuojančio automobilio, operatorius sėdi ant užpakalinės sėdynės. Filmavimo perspektyva – pistoletas, kurį laiko šalia vairuotojo sėdintis asmuo. Šaligatviu eina du vyrai. Asmuo su pistoletu nusitaiko ir dukart iššauna, vyrai vienas po kito susmunka.
Automobilis suka dešinėn, išvažiuoja į lauką, kuriuo eina žmogus. Vėl pokšteli šūvis, nušautojo kūnas krinta aukštielninkas. Ir taip toliau. Tai – šaudančiojo perspektyva, paaugliams ir jaunimui žinoma iš kompiuterinių žaidimų žanro „Pirmojo asmens šaudyklė“. Aukščiau aprašytąjį propagandinį vaizdo klipą IS kūrė pagal kompiuterinio žaidimo „Grand Theft Auto“ modelį“, – nustatė J.Lesaca.
IS vizuali kalba – tai kalba tų, kurie Prancūzijos priemiesčiuose dienų dienomis žaidžia karą: „Call of Duty“, „GTA“ arba „Mortal Combat X“. Realus teroras propagandiniuose vaizdo klipuose pateikiamas kaip nuotykinis žaidimas, kaip produktas nusivylusiems, nusinuobodžiavusiems arba fanatizuotiems jauniems Vakarų pasaulio žmonėms, – šią J.Lesacos tezę sunku užginčyti.
Taip „Call of Duty“ tampa „Call of Dschihad“, kuriame „žaidėjas“ turi šaudyti „netikėlius“. „Ameriką mes nugalėsim jos pačios ginklais – filmais ir vaizdo klipais“, – skelbia Reda Seyamas, medijų džihado veteranas, anksčiau gyvenęs Berlyne.
Ir išties, netrūksta pavyzdžių, įrodančių, jog IS propagandininkai stropiai mokosi iš Vakarų filmų kūrėjų. Tarkime, brutalią „šventojo karo“ subkultūrą tyrinėjęs egiptiečių ir vokiečių politologas Asiemas El Difraoui įžvelgia paralelių tarp Sotloffo ir Foley nukirsdinimą vaizduojančių vaizdo klipų ir baigiamosios scenos su Bradu Pittu Holivudo trileryje „Septyni“.
Naujausio, 1005-ojo IS propagandinio filmuko herojai – grupė dvylikamečių ar trylikamečių berniukų. Vilkėdami tamsiais marškiniais, jie sėdi dykumoje eilėmis vienas už kito, prieš kiekvieną jų padėtas Koranas. Jų uždavinys – vienam po kito bėgti per tvirtovės griuvėsius su pistoletu rankoje, ten rasti IS paslėptus surištomis rankomis ir kojomis belaisvius ir nušauti juos.
Vaikai įvykdo teroristų įsakymą – ir tas žiaurus vaizdo įrašas J.Lesacai primena epizodą iš populiarios kino juostos „Bado žaidimai“ (Hunger Games).
Pasak mokslininko, pagal naujų JAV filmų scenas IS propagandininkai labai operatyviai sukuria savus filmukus – tik su realiomis, o ne inscenizuotomis žudynėmis, nufilmuotus beveik identiška technika, iš identiškos perspektyvos. Taip antai tą pačią dieną, kai pasirodė filmas „American Sniper“, IS paskelbė savąją versiją – „ISIS Sniper“. „Tarsi norėtų pasakyti: su didžiuoju šėtonu Amerika mes kalbamės kaip lygus su lygiais“, – komentuoja J.Lesaca.
Pagal naujų JAV filmų scenas IS propagandininkai labai operatyviai sukuria savus filmukus – tik su realiomis, o ne inscenizuotomis žudynėmis.
Propagandinė IS produkcijos analizė leidžia profesoriui D.Arnui daryti išvadą, jog kai kuriomis smurto inscenizacijomis IS netgi pranoksta populiarius Holivudo filmus, tarkim, rodant mirti pasmerktųjų veidus emociškai sunkiai pakeliamu stambiu planu.
Brutalių prievartos scenų emocinį poveikį sustiprina muzikinis fonas – akapela atliekamos džihado dainos, taip sukuriant žiūrovą pribloškiantį įspūdį. Pasak D.Arno, sunku žodžiais nusakyti transcenduojantį tų dainų poveikį. Harmoningas dainavimas prislopina prievartos brutalumą, veikia tarsi nuskausminanti priemonė, hipnotinis efektas.
„Smurto orgiją paprastai jie inscenizuoja ne prasčiau, nei tai daro Stevenas Spielbergas savo veiksmo filmuose“, – sako kultūrologas Th.Palzeris. „Tai – tarptautino kino kalba, šiandien suprantama visur. IS veikia globaliai, tad nėra ko stebėtis, jei pas juos važiuoja kovotojai iš viso pasaulio.“
IS propaganda – žiaurumo ir prievartos banalizavimo Vakarų kultūroje aidas?
Prancūzų žurnalistas Nicolas Héninas, ilgą laiką buvęs IS nelaisvėje ir turėjęs progą pažvelgti į šią teroro organizaciją iš vidaus, spėja, jog nemaža dalis iš Vakarų kilusių džihadistų yra matę daugiau siaubo ir katastrofų filmų, nei perskaitę Korano puslapių: „Kankintojai ir žmogžudžiai savo tapatybės paieškų kelyje jau anksčiau jautė polinkį smurtui. Ir štai, pagaliau jie rado galimybę jam nevaržomai atsiduoti.“
Septintadalis propagandinių videoįrašų vaizduoja egzekucijas. „Egzekucijos neatrodo realios, veikiau jau – kaip kompiuteriniame žaidime. Bet galimas daiktas, kad dėl žiaurumus rodančių filmų ir videožaidimų išplitimo tikrovė ima mums atrodyti netikra“, – sako J.Lesaca.
Jis sunerimęs, kad IS teroro grupė perprato Vakarų kultūros mechanizmus ir pateikia smurtą kaip kultūrinį produktą. „Prievartos banalizavimas ir išplitimas jaunosios kartos gyvenime yra tapęs vienu didžiausių mūsų visuomenės iššūkių“, – sako mokslininkas.
Piktadarystės, žvėriškumas – neatsiejama IS įvaizdžio dalis. Žinodami smurto išplitimo mastus dabarties kultūroje, IS propagandininkai klausia savęs: kuo dar galėtume nustebinti žmones? Nebent žinojimu, kad tai, kas rodoma, yra realybė, o ne fikcija.
Veikiausiai dėl to jie eksperimentuoja žudymo metodų srityje: belaisviai sudeginami gyvi arba uždaryti į narvą skandinami plaukymo baseine, kitiems galvos nusprogdinamos nuo kūno, – IS propagandininkų tiražuojamą smurtą bei žiaurumą su prievartos banalizavimu Vakarų kultūroje sieja kultūrologas Th.Palzeris.
Profesorius D.Arnas tokias vakarocentriškas kultūrines interpretacijas praplečia į Artimųjų Rytų erdvę, kur pastaraisiais metais žmonėms teko apsiprasti su kasdiene prievarta. Be to, arabų medijose prievarta kur kas mažiau cenzūruojama nei Vakaruose.
Medijomis skleisdami terorą, žiaurumą, siaubą, IS propagandininkai siekia įbauginti priešininką: tiek Vakarus, tiek ir vietinius savo priešus.
Jis atkreipia dėmesį dar į vieną aspektą: prievartą IS įjungia į bendrą naratyvą ir vaizduoja ją dažniausiai kaip reakciją į vietinės valdžios (šiitų Irake, alavitų vyriausybės Sirijoje) smurtinius veiksmus arba kaip kerštą už amerikiečių antskrydžius. Savo žiaurumams pateisinti jie pasitelkia vaizdus su tikromis šios prievartos aukomis.
Be to, medijomis skleisdami terorą, žiaurumą, siaubą, IS propagandininkai siekia įbauginti priešininką: tiek Vakarus, tiek ir vietinius savo priešus. Prieš 2014 metų birželį puldami Mosulo miestą, IS prieš tai žiauriomis egzekucijos scenomis kryptingai įbaugino civilius ir gynėjus, pasiųsdami jiems SMS žinutes su siaubą įvarančiais video.
15 000 Irako armijos karių pasipustę padus pabėgo iš Mosulo nuo vos 1500 IS džihadistų. Tai veikiausiai pirmas toks atvejas, kad kibernetinė fantasmagorija tokiu mastu būtų paveikusi realų karą.
Panašus scenarijus vėliau kartojosi ir kituose miestuose. IS skelbė Tikrite nužudžiusi 1700 į nelaisvę pasidavusių Irako kariuomenės karių. Tarptautinė žiniasklaida tuoj pat priėmė tą žinią už gryną pinigą, esą, tai dokumentuota filmuota medžiaga. Tačiau joje matyti tik keli šimtai žvėriškai nužudytų Irako karių. Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ tyrimai tokio didelio nužudytųjų skaičiaus nepatvirtino ir daro prielaidą, kad IS taip reklamuodamasi įgyvendino savo baimės skleidimo filosofiją.
Kaip funkcionuoja „globalus medijų džihadas“?
„Esama kaip ir kokios medijų ministerijos, kuri vadovauja keturioms propagandinių videofilmų gamybos firmoms ir nurodo joms bendriausius naratyvus“, – aiškina profesorius D.Arnas.
Tos firmos disponuoja moderniausiomis techninėmis priemonėmis: HDV filmavimo kameromis, bepiločiais orlaiviais, moderniausiais kompiuteriais ir programine įranga. Be to, skirtingi medijų biurai specializuojasi skirtingose srityse. Tarkime, medijų biuras „al-Hayat“ kuria filmus tarptautinei internetinei publikai įvairiomis kalbomis: anglų, prancūzų, rusų, turkų, vokiečių.
IS medijų strategijos tyrinėtojai stebisi, kaip profesionaliai ir operatyviai jie naudojasi įvairiais socialiniais tinklais: „youtube“, „twitter“, „facebook“, – tuo būdu savo propagandos kampanijomis pasiekdami kiekvieną išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį.
Jų siaubo estetiką platinti padeda po visą pasaulį pasklidę IS remiantys ar jiems simpatizuojantys asmenys, taip vadinami „siuntų (uploads) riteriai“ arba „fanboys“. Jie palaiko ryšį su džihadistais ir platina įvairiuose socialiniuose tinkluose jų propagandinę medžiagą. Tuo tikslu sukurta dešimtys tūkstančių internetinių paskyrų ir adresų. Tarptautinės bendruomenės pastangos sukontroliuoti juos nueina vėjais, kadangi uždarytųjų vietoje tuoj pat atsidaro daugybė naujų.
Deja, „globaliam medijų džihadui“ pati to nesuvokdama pasitarnauja ir Vakarų žiniasklaida. Sunku būtų rasti dienraštį, tinklaraštį ar televizijos kanalą, kuris nebūtų skleidęs „Islamo valstybės“ sukurtų vaizdų: neturėdami iliustracinės medžiagos informacijai apie įvykius IS kontroliuojamuose regionuose, jie neretai naudoja IS sukurtus vaizdus, nenurodydami jų propagandinio pobūdžio.
IS medijų strategiją analizavęs Felixas Koltermannas reikalauja iš Vakarų žurnalistų, besivadovaujančių vien aktualumo logika, atsakingesnio požiūrio į šį vaizdų karą, kad prieš savo norą netaptų nekritiškais tų vaizdų ir jų retorikos tiražuotojais.
