G.Th.Johannessonas – naujas veidas Islandijos politikoje. Šalies žmonės jau buvo pripratę prie jo pirmtako Olafuro Ragnaro Grimssono, kuris prezidentu buvo išrinktas dar 1996-aisiais ir pareigas ėjo net penkias ketverių metų kadencijas iš eilės.
Dabar jie nuo 2016 metų rugpjūčio, kai G.Th.Johannessonas buvo inauguruotas, pratinasi jau prie jo. Viskas, regis, gerai – naujojo prezidento populiarumas tiesiog neįtikėtinas.
Antai tų pačių 2016-ųjų gruodį prezidentą teigiamai vertino net 97 proc. islandų – tokie rodikliai šioje šalyje neturi precendento.
Interviu su 15min Islandijos, kuri pirmoji 1991 metais pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, prezidentas sveikino mūsų šalį su 100-mečiu ir kalbėjo ne tik apie tai, kaip sekasi Reikjavike, bet ir apie futbolą – G.Th.Johannessonas tikrai vyks „bent į pora mačų“ pasaulio čempionate Rusijoje.
Panašūs judėjimai už laisvę
– Prezidente, į Lietuvą atvykote dalyvauti atkurtos valstybės 100-mečio jubiliejaus renginiuose. Islandija labai svarbi Lietuvai, nes pirmoji pripažino mūsų laisvę griūvant Sovietų Sąjungai. Kokią žinią čia atsivežėte?
– Nuo Islandijos žmonių atvežu sveikinimus ir nuoširdžius linkėjimus ateityje dar labiau suklestėti. Abiem mūsų šalims 1918-ieji labai svarbūs, nes būtent tada žengti konkretūs žingsniai laisvės link.
Lietuva tapo nepriklausoma, o Islandija – suverenia šalimi Danijos karalystės sudėtyje. Nepriklausomi tapome viskuo, išskyrus tuo, kad Danijos karalius toliau buvo mūsų suverenas, o Kopenhaga rūpinosi ir mūsų užsienio politika.
Vėliau XX amžiuje mūsų keliai išsiskyrė, ir dramatiškai. Islandijoje išliko demokratinė sistema, o Lietuvoje iš pradžių tarpukariu stojo diktatūra.
Tiesa, iš tikrųjų buvome atsakingi už savo diplomatiją – pavyzdžiui, Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1922 metais.
1918-ieji mums – bendras atramos taškas. Tačiau vėliau XX amžiuje mūsų keliai išsiskyrė, ir dramatiškai. Islandijoje išliko demokratinė sistema, o Lietuvoje iš pradžių tarpukariu stojo diktatūra.
Tuomet – Antrasis pasaulinis karas, ir likimai išsiskyrė dar labiau. Islandija per karą ekonomine prasme suklestėjo ir tapo nepriklausoma, o Lietuva prarado laisvę ir buvo nuniokota karo. Mes virtome klestinčia gerovės valstybe, o jūs ištisus dešimtmečius kentėte sovietines represijas.
Galima sakyti, kad mums, Islandijai, padėjo geografija. Mes esame sala Atlanto vandenyno šiaurėje, o Lietuva įsikūrusi šiame Europos kampe, kur apstu visokių iššūkių.
Mes, islandai, po karo visą laiką jautėme dideles simpatijas Baltijos šalims. Vaikystėje mane žavėdavo atlasai ir vėliavos. Atsimenu, kaip žiūrėdavau į žemėlapius ir matydavau senas šalis, kurios buvo pradingusios, vėliavas, kurios neplevėsavo. Mane tai labai intrigavo.
Islandijoje visada buvo galima jausti simpatijas Baltijos šalių žmonėms. Tiesa, kalbant apie valstybinius reikalus, Islandija, kaip ir kitos šalys, užsiėmė realpolitik – su sovietais vyko aktyvi prekyba, islandų laivai plaukė į uostus, kuriuos laikė sovietiniais, – Klaipėdą, Rygą, Taliną.
Islandijos parlamentarai lankydavosi sovietinėse Baltijos respublikose. Mūsų ambasadorius Maskvoje 1978 metais vyko būtent į sovietines Baltijos respublikas.
Bet vėliau, kai įsibėgėjo Baltijos šalių kova už nepriklausomybę – dainuojančios revoliucijos, Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimas, Baltijos kelias, mes Islandijoje pamatėme, kad jūsų šalys lenda iš tamsos, ir supratome turintys pareigą kažką daryti.
– Esate istorikas, ir nors daugiau rašote apie šiuolaikiškesnes temas – Menkių karus, Islandijos finansinę krizę. Kaip jau minėjote, mūsų šalių istorija iš dalies panaši – XIX-XX amžiuje vyko aktyvūs nacionaliniai sąjūdžiai. Ar įmanoma juos palyginti?
– Na, jeigu reikėtų rinktis „kolonijinę šeimininkę“, turbūt rinktumėtės Daniją. Islandijos kova už nepriklausomybę nebuvo kruvina – kovėmės rašikliais, o ne kalavijais, be smurto.
Mes sukūrėme mitinę istorijos versiją, pagal kurią laisvi vyrai įkūrė parlamentą, taikiai priėmė krikščionybę, sukūrė daug sagų, atrado naujų žemių į vakarus nuo Islandijos, bet tuomet buvo pavergti iš šalies.
Bet jei nacionalizmo suaktyvėjimą Islandijoje vertintume bendrame europiniame kontekste, reiktų pripažinti, kad čia istorija bendra. Pavyzdžiui, galima pažvelgti į Islandijoje buvusį vadinamąjį Pabudimą, kai intelektualai ragino siekti platesnės nepriklausomybės, ir rasti panašumų su judėjimais Vidurio ir Rytų Europoje.
Islandija niekada neturėjo problemų dėl teisės kalbėti savo kalba, bet taip pat atradome šlovingą praeitį.
Pirmieji Islandijos apgyvendinimo amžiai vadinami Aukso amžiumi – mes sukūrėme mitinę istorijos versiją, pagal kurią laisvi vyrai įkūrė parlamentą, taikiai priėmė krikščionybę, sukūrė daug sagų, atrado naujų žemių į vakarus nuo Islandijos, bet tuomet buvo pavergti iš šalies.
Tokia linija buvo vystoma visoje Europoje. Bet mums pasisekė, kad mus valdė Danija, o jums nepasisakė, nes jūs esate ten, kur esate.
Darbo jėgos iš užsienio nesibaido – atvirkščiai
– Pereikime prie Islandijos vidaus reikalų. Jūs buvote išrinktas kaip nepriklausomas kandidatas ir Islandijoje esate labai populiarus. Ar manote, kad politinė nepriklausomybė ir buvo jūsų sėkmės priežastis?
– Na, reikia įvertinti mūsų politinę sistemą. Skirtingai nei Prancūzijoje ar JAV, kur prezidentas turi daug galių, Islandiją galbūt palyginti su Vokietija ar Airija.
Tiesa, įtakos prezidentas gali turėti tam tikrose situacijoje: pavyzdžiui, atsisakyti ratifikuoti parlamente priimtus įstatymus, o tuomet prireikia referendumo. Mano pirmtakas taip pasielgė tris kartus, tad toks įrankis gana aktyviai naudojamas.
Be to, prezidentas gali vaidinti svarbų vaidmenį formuojant vyriausybę. Aš ir pats tai patyriau, nes man užimant pareigas jau vyko dveji rinkimai.
Vis dėlto Islandijoje prezidentas labiau vertinamas kaip nacionalinės vienybės simbolis, kaip žmogus, kuris padeda visuomenei jaustis bendresne, kuris sako kalbas svarbiomis progomis. Prezidentai populiarūs būtent dėl to, kad nedalyvauja kasdienėje politikoje.
Mums pasisekė, kad Islandijoje įvyksta kampanija, prezidentai yra išrenkami – netgi mažuma balsų, ir tuomet žmonės ramiai pasako, kad rems tą kandidatą, kuris laimėjo, Tokia bendra taisyklė – nepatenkintų nėra.
– Kokie jūsų pagrindiniai tikslai? Dažnai kalbate apie vienybę ir apie teisingą nacionalizmą – atvirą, tolerantišką. Ką tikitės pasiekti?
– Tai, nors mano pareigos labiau simbolinės, netiesioginė įtaka irgi svarbi, tad stengiuosi, kad mane išgirstų – juk prezidentas iš esmės visuomet turi megafoną.
Aš noriu, kad islandai pajaustų, jog jie visi yra visuomenės dalis. Visi mes turime teisę į orumą, į laisvę, į klestėjimą, į svajonių siekimą.
Noriu, kad tie, kurie gali padėti kitiems, taip ir elgtųsi. Kad tie, kurie savo darbu ką nors pasiekė – menuose , versle ar sporte, irgi galėtų tai daryti.
Galime žvelgti į visuomenę kaip į asmenybių, turinčių skirtingus tikslus, sambūrį. Vieni nori materialistinių gėrybių, kiti galbūt idealistiški. Vieniems nereikia jokios pagalbos, o kitiems reikia padėti.
Aš noriu padėti įdiegti šį bendrumo jausmą. Noriu, kad tie, kurie gali padėti kitiems, taip ir elgtųsi. Kad tie, kurie savo darbu ką nors pasiekė – menuose , versle ar sporte, irgi galėtų tai daryti.
Efektyvi gerovės valstybė – asmeninė laisvė ir visuomeninė atsakomybė. Toks ir šiandien yra Islandijos įvaizdis – aš noriu ateityje jį išlaikyti.
– Ar Islandijoje pastebima tai, kas vyksta kitur Vakaruose – kraštutinių dešiniųjų, natyvistinių judėjmų stiprėjimas?
– Visos valstybės turi unikalių bruožų, kuriuos nulemia ir istorija. Islandijoje populistinių, radikalios dešinės partijų, kurios neigiamai žvelgia į užsieniečius ir imigrantus, neatsiranda.
Tiesą sakant, kadangi Islandijoje tęsiasi turizmo bumas, mums desperatiškai reikia darbo jėgos iš užsienio. Reikia darbininkų statyboje, žuvininkystėje. Be to, Islandijoje beveik nėra nedarbo, tad mūsų žemė nėra derlinga neapykantai užsieniečiams.
Aišku, puikiai matome situaciją kaimyninėse šalyse ir mokomės. Esu tikras, kad Islandijos politikai atidūs.
Žada vykti į pasaulio futbolo čempionatą
– Kokie, jūsų manymu, gero valstybės veikėjo bruožai? Skaičiau vieną jūsų interviu, kur jūs nelabai norėjote sutikti, kai jus lygino su Bernie Sandersu ar Justinu Trudeau.
– Man visuomet labai sunku apibūdinti patį save, tad stengiuosi to vengti. Aš nesiekiau tapti prezidentu, bet atsiradus progai nusprendžiau pabandyti. Nutariau, kad galėčiau būti geras prezidentas.
Tačiau taip pat supratau, kad tą akimirką, kai pradedu per daug galvoti, kaip elgtis, visada nukrypstu nuo kurso. Nesu impulsyvus, bet nenoriu dienų dienas sukti galvą, kaip man save apibrėžti.
– O kaip Islandijai sekasi dabar? Prieš 8-9 metus šalis mirgėjo antraštėse dėl ekonominių sukrėtimų, o dabar, kaip jau sakėte, ūkis sparčiai auga. Ar manote, kad praeities pamokos išmoktos?
– Politinėje arenoje visada labai daug debatų apie tai, ką būtų galima padaryti, apie tai, kad vyriausybės darbas nepatenkinamas.
Tokia politikos realybė – yra valdžia ir yra opozicija. Diskutuoja ir vyriausybė. Bet aš negaliu būti šių ginčų teisėjas, nes esu prezidentas.
Bet kaip istorikui man buvo labai įdomu stebėti, kaip dar prieš finansų krizę istorija buvo nederamai išnaudojama.
Modernūs verslininkai, daugiausia vyrai, bandė save vaizduoti kaip šiuolaikinius vikingus – drąsius nuotykių ieškotojus, nebijančius nepažįstamų teritorijų. Tokį rožinį įvaizdį kūrė išties daug žmonių versle ir bankuose – jie piršo Islandijai tokį įvaizdį, kad mes geresni už kitus.
– Esate aistringas sporto gerbėjas. Turbūt vyksite į pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje?
– Tikrai taip. Ir tikrai pasistengsiu gyvai pamatyti vieną ar du mačus.
– Prieš 20 metų mes, lietuviai, futbolo stadionuose Islandiją nugalėdavome, bet dabar situacija visiškai kitokia. Kokia Islandijos sėkmės paslaptis – investicijos į jaunimą, į stadionus ir aikštes?
– Nesu ekspertas. Bet reikia kalbėti ir apie sėkmę. Kaip istorikas turiu įvertinti faktą, kad visur, ir sporte, būna atsitiktinumų. Taip, dabartinė futbolininkų karta tikrai gera, bet mums ir sekasi.
Vienas golfo žaidėjas kartą pasakė: „Man sekasi, nes aš gerai treniruojuosi.“ Turėjome ir turime gerą trenerį, treneriai geri ir jaunimo lygyje – tai žinau asmeniškai, nes futbolą žaidžia mano vaikai.
Jie išsilavinę, jie išmano futbolą, turi reikalingas licencijas. Taip pat mes vis statome stadionus – ir lauke, ir viduje. Galiausiai sportui skiriame išties nemažai dėmesio – vaikams treniruotės subsidijuojamos ir daug nekainuoja.
Be to, reikia kalbėti ne tik apie Rusiją ir pasaulio čempionatą – puikiai žaidžia moterų futbolo rinktinė, jau daug dešimtmečių turime gerą rankinio komandą. Beje, vėliau šiemet žaisime su Lietuva.
Tačiau jūs puikiai žaidžiate krepšinį! Galime susitarti: jūs pasakote mums, kodėl taip gerai žaidžiate krepšinį, o mes jums pasakome, kodėl mums viskas taip gerai klostosi futbole.
– Man dar labai įstrigo tai, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje į islandų kalbą išvertėte keturias Stepheno Kingo knygas. Esate šio rašytojo fanas?
– Taip, man tikrai labai patinka jo kūriniai. Jis rašo taip gerai, kad galėtų rašyti ne tik populiarius trilerius, bet ir aukštesnio lygio literatūrą.
Aš labai mėgstu Kingą, deja, nelabai turiu laiko skaityti naujausias jo knygas.
Jo kūrybą skirstyčiau į dvi grupes. Vienose knygose rašoma apie paranormalius reiškinius, o kitose paprasti personažai įstatomi į košmariškas situacijas. Tos istorijos tikrai baisios – nepatarčiau jų skaityti vieniems tamsoje.
