Islandams „laurų vainikas už šalies bankrotą“ buvo uždėtas lygiai po metų. Keturių Islandijos bankų – „Kaupthing“, „Landsbanki“, „Glitniro“ ir Centrinio Islandijos banko – vadovai buvo „pagerbti“ už tai, kad „pademonstravo, kaip greitai nedideli bankai gali virsti stambiais, ir atvirkščiai“ ir už tai, jog parodė, kad „panašūs dalykai įmanomi ir su visa nacionaline ekonomika“. Taip Harvardo universitetas apibūdimo Islandijos bankus, paskirdamas jiems satyrinę „Ignobelio“ ekonomikos premiją. Na, o finansinių institucijų pavadinimai, kurių niekas nieko nežinojo prieš metus, valstybei bankrutavus tapo kasdien kartojamais žodžiais kiekvienuose namuose.
Išseko audringi protestai
Pradedant šio dešimtmečio viduriu, smulkieji Islandijos bankai ėmė smarkiai plėstis. Šimtai tūkstančių indėlininkų buvo gundomi kaupti pinigus elektroninėse bankų („Icesave“ arba „Kaupthing Edge“) sąskaitose. Milijardai eurų ir svarų plaukė iš Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės. Tuo pat metu islandai labai aktyviai dalyvavo tarptautiniame spekuliacijų versle. Visa tai baigėsi katastrofa.
2008 metų rugsėjį žlugus Jungtinių Amerikos Valstijų investicijų bankui „Lehman Brothers“, „Kaupthing“, „Glitner and Landsbanki“ skolos išaugo penkis kartus. Vos per keletą dienų Islandijos ūkis patyrė šoką, bankai tapo nemokūs ir jų kontrolę perėmė valstybė. Paskiau sekė agonija, ir vos per keletą dienų maža šalis tapo pasaulinės finansų krizės užgaidų auka. Islandijos centrinis bankas ir vyriausybė, perimdami atsakomybę iš bankų ir žadėdami klientams apsaugoti jų indėlius, darė ką galėjo.
Vis dėlto Islandijos valdžia turėjo nusileisti išoriniam spaudimui, ypač Jungtinės Karalystės. Londonas pirmasis draugiškai šaliai pritaikė antiteroristinius įstatymus, išleisdamas vadinamąjį „Landsbanki aktą“ ir taip užšaldydamas šio banko aktyvus Jungtinėje Karalystėje.
Islandai netikėtai suvokė, kad jų šalis prilyginta Libijai arba Šiaurės Korėjai ir ėmė aistringai protestuoti. Vis dėlto Reikjavikui teko pasiduoti. Jis patvirtino planą nurašyti bankų skolas už Tarptautinio valiutos fondo, Europos Sąjungos ir Šiaurės šalių paskolas. Aršūs gatvės protestai, išvertę vyriausybę, išsikvėpė. Tačiau islandai toliau reiškė pasipiktinimą filmuodami pikantiškus savo gyvenimo vaizdelius, kurie buvo mielai žiūrimi viso pasaulio internautų populiarioje svetainėje „You Tube“.
Krizė be pėdsakų
Stebina tai, kad praėjus vieniems metams po šalies bankroto ne taip lengva pastebėti krizės, ištikusios ugnies ir ledo šalį, pėdsakus, ir ypač prisiminus siaubo scenas, kurios buvo rodomos kelias savaites po „Kaupthing“ žlugimo. Be abejo, šalyje užfiksuotas 9 proc. nedarbas, kuris prieš krizę tesiekė 3 procentus. Nedarbo rodikliai labai nepadidėjo, nes dauguma menkai apmokamų svetimšalių darbuotojų iš buvusios Jugoslavijos bei kitų valstybių buvo paprasčiausiai išsiųsti namo. Todėl palyginti su kitomis šalimis, tarkime, Ispanija ar Airija, kur maždaug kas penktas gyventojas nebeturi darbo, Islandijos nedarbo rodiklis nėra didelis.
Pabrango importinės prekės
Vis dėlto kasdieniame gyvenime islandai jaučia krizę: importas iš Europos tapo ypač brangus, taip pat ir prekės, kurias siūlo šalies prekybos centrai. Dideli prekybos tinklai, tokie kaip „Bonus and Hagkaup“ padvigubino daugelio plačiai vartojamų produktų kainas. „Laimei“, dėl finansinės krizės nukentėjus kai kurių šalių valiutoms, islandų kompanijos ten ėmė pirkti produktus, todėl islandai dabar smaližiauja ne šveicarišku šokoladu, o lenkiškais saldainiais.
Krizės ženklai pastebimi ir pagrindiniame Reikjaviko prekybos bulvare Laugav �gur gatvėje ir miesto aikštėse: ši rudenį mažiau matyti automobilių su islandų taip mėgstamais groteskiškais lėktuvų ratais. Gal dėl to, kad išaugo degalų ir automobilių detalių kainos, bet gal madoms imlūs islandai įgavo aplinkosauginio sąmoningumo. Šalis ėmė gręžtis į paprastesnį gyvenimą. Laikraščių priedai reklamuoja senuosius vikingų plaukų dažus, pagamintus iš šaknų bei samanų. Tai pateikiama kaip „prašmatni mada“.
Islandai nepražuvo
Islandai laikosi geriau, nei norėtųsi kitoms vikingų bankų aukoms. Neseniai Jungtinėms Tautoms paskelbus, kad šiais metais aukščiausia pasaulyje gyvenimo kokybė yra Norvegijoje, Islandija netikėtai atsidūrė puikioje trečiojoje vietoje. Tuo tarpu Vokietija, kurios indėlininkai taip pat nukentėjo dėl „Kaupthing“ bankroto, atsidūrė 22 vietoje. Ir tai nepaisant to, kad Europos ekonominės kooperacijos ir plėtros organizacija paskelbė, jog Islandijos ekonominė bei finansinė sistema vis dar nepakilo iš griuvėsių, konstatavo, kad mokesčiai joje turėtų būti didinami, o viešojo sektoriaus išlaidos radikaliai apkarpytos. Be to, pridūrė, kad vyriausybės parengta ekonomikos skatinimo programa tik pagilino krizę.
Bet ir tai, regis, nejaudina islandų, kurie pripratę derinti kraštutinumus. Paskutiniame „Pasaulio laimės indekse“ islandai užima pirmąją vietą, lenkdami netgi „chroniškai“ laimingais vadinamus danus. Rašytojas bei leidėjas Ericas Weineris šias keistenybes aiškina taip: „Islandai nėra perfekcionistai. Be to, jie nesiklausys, jei jiems bandys išaiškinti, kad jie atitrūkę nuo tikrovės. Jie griebsis darbo nežiūrėdami, kas bus toliau.“
