Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas yra talentingas politikas, niekada nepraleidžiantis progos pasinaudoti krize ar net ją išprovokuoti, rašo Turkijos politikos ekspertas. Po kiekvienos krizės – didelio korupcijos skandalo, Gezi parko protestų, atsinaujinusio konflikto su kurdų grupuotėmis ar nepavykusio perversmo – jis tik sustiprindavo savo įtaką valstybėje ir visuomenėje.
Dabar, eskaluodamas diplomatinį skandalą su keliomis Europos šalimis, jis mėgina pakurstyti nacionalistinius ir religinius jausmus tiek pačioje Turkijoje, tiek tarp turkų išeivių prieš balandžio 16 d. referendumą dėl didelio prezidento galių išplėtimo.
Kilus krizei santykiuose su Nyderlandais ir panašiam konfliktui su Vokietija, Turkijos valdžios pompastiška retorika yra skirta pavaizduoti Turkiją kaip auką, kurią puola priešiška Europa.
Jau daugelį metų Turkijos valdžia taiko tą pačią taktiką – mėgina į išorę perkelti vidaus problemas, apkaltindama įvairiausius tarptautinius subjektus dėl sąmokslo prieš ją. Tai išbandytas ir veiksmingas būdas manipuliuoti turkų jausmais. Kaip teigiama vienoje turkiškoje patarlėje, turkas neturi kitų draugų, išskyrus kitą turką.
R.T.Erdoganui referendumas yra labai svarbus. Apklausų duomenimis, balsavimo rezultatą sunku nuspėti, nes tikėtina, kad net kai kurie valdžios rėmėjai neparems konstitucinių pokyčių. Valdžiai palankių apklausų duomenimis, daugiau gyventojų ketina balsuoti už siūlomas reformas, o opozicijos apklausos rodo, kad daugiau ketina pasisakyti prieš prezidento įgaliojimų išplėtimą.
Tikėtina, kad referendumo baigtį nulems nacionalistų balsai; būtent todėl dirbtinai išprovokuotos krizės su Europos šalimis dėl referendumo agitacijos gali būti naudingos Turkijos valdžiai, mano „Deutche Welle“ leidiniui rašantis Ch.Winteris.
Ultranacionalistinė Nacionalinio judėjimo partija (MHP) netikėtai sausio mėnesį parėmė valdančiuosius, kad konstitucinės pataisos būtų priimtos parlamente. Tačiau dėl tokio sprendimo MHP suskilo, kai kurie tokiam sprendimui nepaklusę iškilūs įstatymų leidėjai buvo pašalinti iš partijos. Todėl greičiausiai referendumo rezultatai priklausys nuo to, kaip balsuos eiliniai partijos nariai.
Dėl R.T.Erdogano politikos ir asmeninių ambicijų nestabilumas Turkijoje išaugo, o valstybė susilpnėjo.
Valdžios teigimu, prezidentinė sistema padėtų užtikrinti, kad Turkija taptų „stipria, vieninga ir nepriklausoma“ valstybe įvairių realių ir įsivaizduojamų vidaus ir išorės grėsmių akivaizdoje. Kad ir kaip tai ironiška, tokie argumentai pateikiami nepaisant to, kad dėl R.T.Erdogano politikos ir asmeninių ambicijų nestabilumas Turkijoje išaugo, o valstybė susilpnėjo.
Visi, kas pasisako prieš referendumą, įvardijami kaip teroristai arba pučo rėmėjai, kurie siekia pakenkti Turkijai. Kaltinimų sulaukė ir Europos valstybės, kurias Turkijos valdžia apkaltino remiant kurdų grupuotes bei pučistus ir agituojant prieš referendume siūlomas reformas.
Europa turi pagrindo nerimauti dėl Turkijos krypties. Jei per referendumą R.T.Erdoganas pasieks pergalę, demokratijos likučiai šalyje bus nušluoti, dar padidės susiskaidymas ir įsigalės vienvaldystė, mano Ch.Winteris.
Kad ir kaip būtų sunerimę dėl agitacijos savo šalių teritorijoje, Europos lyderiai artėjant referendumui turėtų vengti provokuoti žodžių karą su Turkijos valdžia.
Nyderlandai pasielgė teisingai neleidę Turkijos ministrams atvykti į šalį agituoti likus vos kelioms dienoms iki rinkimų pačiuose Nyderlanduose, rašo Turkijos politikos ekspertas. Tačiau gali būti, kad, drausdamos Turkijos ministrams pasisakyti diplomatinėse atstovybėse ar nedideliuose susibūrimuose, kai kurios Europos valstybės daro daugiau žalos, nes R.T.Erdoganui tai leidžia gauti papildomų taškų propagandiniame kare ir pritraukti nacionalistų balsų. O tai mažina prieš siūlomas valdymo reformas pasisakančios stovyklos galimybes pasiekti pergalę referendume.
Be to, tokie sprendimai gali paskatinti patį R.T.Erdoganą asmeniškai atvykti į Europą susitikti su savo šalininkais, o tai padėtų jam toliau kurti stipraus lyderio, kuris pasipriešino žemyno galingųjų valiai, įvaizdį.
