– Kodėl Prancūzija ir jos žmonės vis dažniau tampa išpuolių taikiniu?
– Priklauso nuo to, kieno taikiniu. Informacija, kuri dabar žinoma apie užpuoliką, beveik nieko nesako. Žinome, kad jis Prancūzijos pilietis, kilęs iš Tuniso. Tačiau nėra rasta jokių tiesioginių sąsajų su „Islamo valstybe“ ar kokia nors kita teroristine grupuote. Nėra jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu buvo radikalizuotas.
Šiuolaikinėmis priemonėmis užpuoliko aplinka buvo neabejotinai labai gerai ištirta. Kol kas nebuvo rasta įrodymų, kad jis būtų kontaktavęs su kokia nors ekstremistine grupe, jis netgi nesilankė mečetėje. Mano nuomone, Prancūzijos pareigūnai kiek per greitai nusprendė, kad išpuolis susijęs su islamistiniu judėjimu. Tam dar trūksta įrodymų.
– „Islamo valstybė“ paskelbė, kad išpuolį įvykdė grupuotės pasekėjas. Net ir po šio pareiškimo negalima teigti, kad tai susiję su džihadistais?
– Reikia labai aiškiai atskirti, ką reiškia prisiimti atsakomybę už išpuolį ir ką reiškia šlovinti išpuolį. Panašu, kad tai galėjo būti „vienišo vilko“ ataka. Tai ne tas atvejis, kai „Islamo valstybės“ vadai suplanuoja išpuolį ir jam atlikti paskiria kovotojus Europoje. Maždaug prieš dvejus metus vienas grupuotės atstovas visais kanalais pasiuntė žinią, kuria paragino visus „Islamo valstybei“ simpatizuojančius asmenis, gyvenančius Vakaruose, žudyti kiek įmanoma daugiau vakariečių (kaip tada jis pabrėžė – būtent prancūzus). Savo pranešime jis sakė išnaudoti visus įmanomu būdus, tarp jų – ir suvažinėjimą.
Būtent todėl manoma, kad užpuolikas galėjo būti įkvėptas šios kalbos. Tai gali būti tiesa, tačiau lygiai taip pat gali būti ir tik spėjimas. „Islamo valstybė“ socialiniuose tinkluose tiesiog džiūgauja dėl šio išpuolio. Tačiau tai nereiškia, kad jie kaip nors su tuo susiję. „Islamo valstybė“ neprisiima atsakomybės – jie šlovina išpuolį. Taigi asmuo, įvykdęs išpuolį, tai galėjo padaryti dėl ideologinių ar visai nežinomų priežasčių, o jo veiksmai galėjo atsitiktinai sutapti su tuo, ką prieš dvejus metus daryti paragino „Islamo valstybės“ lyderiai.
– Kaip minėjote, nebuvo rasta jokių įrodymų, kad jis buvo radikalizavęsis, jis nebuvo įrašytas ir potencialių teroristų sąrašą. Atrodo, kad tokiu atveju dar sudėtingiau nuspėti ir užkirsti kelią mirtinoms atakoms?
– Kol kas ką pareigūnams pavyko sužinoti, kad užpuolikas galėjo būti nestabilios psichikos. Įsivaizduokime, kad asmuo – nestabilios psichikos, nusivylęs gyvenimu, nesijaučia prisitaikęs visuomenėje. Be to, dar jis turi polinkį į nusikaltimus, kas dieną stebi naujienas, jaučia įtampą. Ir galiausiai pasinaudoja nuolatine terorizmo tendencija ir tematika – tarkim, nusprendžia tokiu būdu savo gyvenimą padaryti prasmingą.
Išpuolis Nicoje parodė, kad kontrolė ir saugumas neįmanomas, net kai turi įtariamųjų, potencialių teroristų sąrašą. Bet kas gali atsisėsti į vilkiką ir įsirėžti į minią žmonių. Neįmanoma sužiūrėti visų įmanomų užpuolikų, jais gali tapti bet kas. Ir bet kas tai gali padaryti bet kokiomis priemonėmis. Jomis gali tapti net tik ginklai, nes juos sudėtingiau gauti, ginklų savininkai taip pat dažniausiai žinomi.
Nicos tragedija įrodo, kad kontrolė neįmanoma. Standartinės saugumo, kontraterorizmo priemonės tokiais atvejais tampa visiškai bevertės. Deja, tačiau prie atakų mums teks priprasti. Daugelis ekspertų dėl to sutaria, nes pastarieji išpuoliai Europoje buvo įvykdyti čia gimusių ar užaugusių asmenų. Tai daugiau šiuolaikinės Europos visuomenės, o ne grupuočių Sirijoje ir Irake problema. Tokios atakos turėtų paskatinti peržiūrėti integracijos politiką, ypač Prancūzijoje.
– Ar tobulinti integracijos politiką dar ne per vėlu?
Tačiau pats svarbiausias veiksnys yra identitetas.
– Tikrai ne per vėlu, bet turi būti priimti politiniai sprendimai. Integracija trunka ilgai ir apima skirtingus lygius – ekonominį, socialinį, fizinį. Prancūzijoje jau ne vieną dešimtmetį etninės mažumos, imigrantai gyvena tarsi getuose, nutolusiuose nuo miesto centro.
Tačiau pats svarbiausias veiksnys yra identitetas. Reikia sudaryti sąlygas, kad žmonės, kurie nėra kilę iš Prancūzijos, pasijustų priklausantys šaliai, pasijustų esantys jos dalimi, kad jie nėra tik tunisiečiai ar marokiečiai – jie yra ir prancūzai. Tam reikia didelio perversmo prancūzų ir visų žmonių galvose, visų politikų ir visuomenės pastangų. Nors pakeisti pilietybės koncepciją reikia laiko, tačiau dar ne vėlu. Bet reikia pradėti keistis dabar.
– Po atakos Nicoje prezidentas Francois Hollande`as pažadėjo stiprinti kovą su islamistais Artimuosiuose Rytuose. Bet ar tai logiška – juk užpuolikai subręsta šalies viduje.
– F. Hollande`as yra prezidentas, tad turi kažką pasakyti ir pademonstruoti stiprybę, nes po tokios tragedijos Prancūzijos žmonės atsisuka į vadovą. Kaip minėjau, valdžia neturi jokių galių sustabdyti eilinį asmenį, kuris vilkiku nusprendžia rėžtis į žmonių minią. Net jei Prancūzija išsiųstų dar porą lėktuvų ar kitų priemonių kovoti su „Islamo valstybe“, grėsmė tikrai nebūtų sumažinta.
Jei kalbėtume apie kovotojus, kurie išvyksta į Iraką ir Siriją ir prisijungia prie džihadistų, tada taip, tokiu atveju yra tam tikrų papildomų priemonių. Yra žinoma, kad, po Paryžiaus, būtent iš Nicos yra išvykę daugiausia kovotojų į Iraką ir Siriją. Tačiau šiuo atveju nemanau, kad sustiprinta kova užtikrintų saugumą.
