Terorizmo problema
Užsienio politikoje permainoms erdvės daug – po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios ponas George'as W.Bushas „malkų priskaldė“ nemažai. Jo paskelbta kova su terorizmu gana greitai Vakarų pasauliui pradėjo daryti kur kas daugiau žalos nei pats terorizmas. Tiesą sakant, pozityvių rezultatų beveik ir nebuvo, nes teroro aktai vykdomi tokiais pačiais intervalais (didelius išpuolius skiria vidutiniškai poros metų pertrauka), kaip ir iki rugsėjo 11-osios.
Dideli tarpai tarp teroro aktų, deja, nėra įrodymas, kad teroristai neturi pakankamai jėgų ar specialiosios tarnybos gerai dirba. Tai tiesiog labai logiška strategija, primenanti vieną senovės kinų kankinimo metodiką, kuri pasireiškė tuo, kad žmogui tamsiame šulinyje kas 20 min. ant galvos nukrisdavo lašas šalto vandens; po kelių dienų žmogus pradėdavo kvaišti, belaukdamas eilinio lašo.
Teroristai irgi puikiai supranta, kad realios žalos Vakarų valstybėms jie padaryti negali, tačiau gali sukelti maksimalų psichologinį diskomfortą. Tam nereikia pulti dažnai, nes visi pripras, kaip Izraelyje, kur žmonės net nenutraukia apsipirkimo proceso išgirdę, kad gretimoje gatvėje kažkas sprogo.
Blogas pavyzdys užkrečiamas, ir kiti pasaulio galingieji netruko suprasti, kad visai naudinga sudarinėti teroristų sąrašus, jiems taikant neribotas poveiko priemones, ir juos prastūminėti per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.
Persistengti negerai
Taigi islamo ekstremistai prieš Vakarų civilizaciją yra tarsi uodai prieš liūtą – įkyrūs, bet realiai nieko baisaus padaryti negalintys. Vienintelė liūto galimybė – čiupti kuoką ir pradėti pliekti uodus ant savo šonų. Deja, taip ir atsitiko – galingiausia Vakarų valstybė JAV prarijo jauką ir pradėjo visiškai neadekvatų pyškinimą iš patrankų į žvirblius. Azartas buvo toks didelis, kad iš esmės prasidėjo senų Vakarų civilizacijos pamatų griovimas: spaudos laisvė apribota, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės bemaž visai atsisakyta, nes specialiosios tarnybos įgijo neribotas galias landžioti po piliečių telefonus, kompiuterius, bankų sąskaitas ir pašto siuntas. Netgi įkurtas tikrąja to žodžio prasme konclageris, kuriame metų metus be teismo buvo laikomi kuo nors neįtikę asmenys.
Blogas pavyzdys užkrečiamas, ir kiti pasaulio galingieji netruko suprasti, kad visai naudinga sudarinėti teroristų sąrašus, jiems taikant neribotas poveiko priemones, ir juos prastūminėti per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Taip Rusija prastūmė čečėnų sukilėlių sąrašus, o Kinija – uigūrų separatistų. Dalai Lamos kažkaip nedrįso prikabinti – labai jau juokingai būtų atrodę, bet uigūrai kuo puikiausiai tiko – musulmonai vis dėlto.
Labai tikėtina, kad tokiomis priemonėmis pavyko papildomai demaskuoti tuziną kitą teroristų, tačiau žalos padaryta kur kas daugiau. Amerikiečiai nuo seno skeptiškai žiūrėjo į savo valdžią ir iki paranojos jautriai reaguodavo į bet kokias užuominas į valdžios galių išplėtimą piliečių teisių sąskaita. Po rugsėjo 11-osios jie laikinai prarado budrumą ir valdžia netruko tuo pasinaudoti. Tačiau ilgai tai tęstis negalėjo. Nepasitikėjimas valdžia įgavo tokias formas, kad visu rimtumu viešai svarstoma, ar tik ne patys pareigūnai bus suorganizavę tą rugsėjo 11-osios aktą (filmai „Fahrenheit 911“ ir „Zeitgeist“). Eilinį kartą buvo patvirtinta sena išmintis, kad negalima mesti kelio dėl takelio, t. y., atsisakyti civilizacijos pamatinių principų (šiuo atveju, žmogaus teisių ir laisvės) dėl trumpalaikių problemų sprendimo.
Naujos viltys
Panašu, kad B.Obamos administracija supranta, jog teks keisti požiūrį ir nuo isterinės karo su terorizmu retorikos turės grįžti prie pamatinių Vakarų civilizacijos vertybių, nes šito akivaizdžiai laukia ir patys amerikiečiai, ir sąjungininkai užsienyje. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Davidas Millibandas, laikydamasis savo šalies senos diplomatijos tradicijos periodiškai pareikšti savo draugams ir priešams, ką iš tikro apie juos mano, sausį atviru tekstu pasakė, kad karas su terorizmu buvo klaida. Laikas buvo pasirinktas subtiliai – paskutinės G.W.Busho prezidentavimo dienos. Taigi pastarajam buvo mandagiai pasakyta, ko verta jo politika, o B.Obamai perduotas aiškus signalas, kad ir ištikimiausias sąjungininkas kai kam linkęs prieštarauti.
Tad nenuostabu, kad jau pirmosiomis savo kadencijos dienomis B.Obama nurodė uždaryti Gvantanamo konclagerį, telieka išspręsti technines problemas. Vienareikšmiškai kalbama ir apie pasitraukimą iš okupuoto Irako. Tai bus padaryta per 18 mėnesių, iki 2010 metų rugpjūčio 31 dienos. Beprotiški invazijos į Iraną planai tikriausiai bus tyliai numarinti.
Aišku, staigus persiorientavimas nebus sviestu teptas, nes akivaizdu, kad niekur nedingo daugybė įtakingų grupių, kurios įvairiais būdais gaudavo milžiniškus pelnus iš agresyvios pastarųjų metų JAV užsienio politikos. Jie savo aukso kasyklų lengvai neatsižadės, tačiau bent jau sužibo maža ir trapi viltis dėl naujos tarptautinės politikos – protingesnės ir teisingesnės.
