Šimtmečio senumo istorija
Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m. Tuomet Rusija buvo vienas ir galingiausių žaidėjų politinėje ir karinėje pasaulio arenoje. Milžiniška šalis su milžiniškais ištekliais – tiek žmogiškaisiais, tiek žaliavų. Ji pakankamai greitai vystėsi ir ekonomiškai. Ji turėjo didelę ir gana gerai ginkluotą armiją. Ji turėjo galingus sąjungininkus – Angliją ir Prancūziją. Atrodė, kad visa tai rodo neišvengiamą Rusijos sėkmę.
Atrodo, nedaug trūksta, kad Ukraina būtų visiškai parklupdyta. Rusijos propaganda kuria triumfo iliuziją. Tačiau Rusijos pergalės – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar – yra gana pyriškos
Karo pradžioje Rusijai sekėsi. Patriotizmo pakilimas buvo matomas visoje šalyje. Propaganda rėkte rėkė apie rusų pergales. Net ir nepilnamečiai bėgo nuo tėvų, kad fronte galėtų kautis už „Carą ir Tėvynę“. Rusija sugebėjo pasiekti keletą reikšmingų pergalių prieš Vokietiją ir Austriją, užimti teritorijų. Jų armija netgi žygiavo Lvovo gatvėmis.
Ar ši šimtmečio senumo istorija neprimena dabartinės situacijos?
Rusija, turinti daug išteklių, užpuola išvargusią Ukrainą, kuri praktiškai buvo nuginkluota Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu. Ukrainoje rusai sugebėjo sukurti pajėgią penktąją koloną ir iškerojusį agentų tinklą. Jie užėmė Krymą beveik be kovos. Rusijoje vėl girdėti patriotiški „Ura!“ ir „Krymas – mūsų“. Prieš šimtmetį tas pats vyko Lvove, kurį užėmė Rusijos armija. Jis, kaip ir visa Galicija, rusų galvose tebepriklauso Rusijai. Penktoji kolona pradėjo aktyvią kampaniją „Rusijos pavasaris“, kurios aktyviausi dalyviai užėmė valdžios pastatus Ukrainos rytinėse srityse.
Atrodo, nedaug trūksta, kad Ukraina būtų visiškai parklupdyta ir paversta prastai valdoma konfederacija, kuriai realiai vadovaus Rusija. Rusijos propaganda kuria triumfo iliuziją. Caro Putino reitingai kyla.
Tačiau Rusijos pergalės – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar – yra gana pyriškos.
Ar Rusija gali laimėti?
Tikrovėje rusai nemoka gerai kautis. Tą jie gerai daro tik filmuose. Jeigu atsiverstume istorijos knygas, pamatytume, kad tikros Rusijos pergalės yra seniai praeityje – XVIII a. Anuomet jie sugebėjo užimti Krymo chanatą, suniokoti Žečpospolitą, atkąsti dideles teritorijas nuo Otomanų imperijos. Tačiau tais laikais dauguma Rusijos Imperijos elito – įskaitant ir karinį – buvo sudaryta iš vokiečių ir ukrainiečių, o ne rusų. Bene paskutinė didžiausia Rusijos pergalė buvo pilietinio karo metu 1812 m. Po jos negalima kalbėti apie jokius reikšmingus laimėjimus.
Istorija rodo, kad Rusija nugali tik tuomet, kai kaunasi su žymiai silpnesniu priešininku. Ji kaunasi skaičiais, o ne meistriškumu
Pažvelkime į XIX a. Ilgus metus trukęs karas Kaukaze, kuriame pergalė (jeigu taip galima vadinti) buvo pasiekta tik dėl didelio Rusijos karių skaičiaus. Gėdingas pralaimėjimas Krymo kare. XX a.? Pralaimėjimas kare su Japonija – o juk Japonija yra mažytė, o Rusija – milžiniška! Milžiniški nuostoliai Pirmojo pasaulinio karo metu. De facto pralaimėjimas nedidelei Suomijai 1940 m. Siaubingas pralaimėjimas karo su Vokietija pradžioje 1941 m. O Rusija (tiksliau – Sovietų Sąjunga) viena iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų tapo tik dėl didelės paramos – tiek karinės, tiek materialios – iš Vakarų. Taip pat galime prisiminti ir karą Afganistane bei Čečėniją.
Istorija rodo, kad Rusija nugali tik tuomet, kai kaunasi su žymiai silpnesniu priešininku (pavyzdžiui, kaip tai neseniai nutiko Gruzijoje). Ji kaunasi skaičiais, o ne meistriškumu. Visiškas pranašumas kalbant apie karių ir karinės technikos kiekį – tai yra pirmasis ir pats svarbiausias elementas Rusijos karinėje strategijoje. Rusija bijo kautis su galingu priešininku. Ji greitai atsitraukia, kai sulaukia rimto pasipriešinimo. Taip nutiko su Japonija, Suomija, Afganistanu.
Antroji sudėtinė strategijos dalis – veidmainiškumas ir taisyklių laužymas. Taip ji pradžioje pasiekia pergalių.
Galiausiai, trečiasis elementas – galingas informacinis karas, ir visų pirma – prieš savo pačius gyventojus. Juos siekiama mobilizuoti, o kartu ir demoralizuoti priešininką.
Bet grįžkime prie prieš šimtą metų nutikusių įvykių. Pasiekusi pergalių Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, Rusija buvo priversta kautis poziciniame kare kelerius metus. Greitai paaiškėjo, kad ji tam nebuvo pasirengusi. Patriotizmo banga slopo. Padėtis visuomenėje blogėjo kasdien. Tarp politinio elito plito nepasitenkinimas. Kilo revoliucijos. Kažkada galinga imperija pradėjo aižėti, joje kilo chaosas.
Nenustebsiu, jeigu po kelerių metų iš Rusijos nacionalistų išgirsiu, kad V.Putinas – iš tikrųjų taip pat CŽV agentas, sugriovęs Rusiją
Ar ši šimtmečio senumo istorija pasikartos? Rusija pusę metų Ukrainoje kariauja karą, kuris dabar Donbase faktiškai yra virtęs poziciniu. Per tą laiką Rusija susilaukė sankcijų, tapo praktiškai izoliuota. Net ir artimi Rusijos sąjungininkai stengiasi atsiriboti nuo jos. V.Putino „atsakomosios sankcijos“ Vakarams tik apsunkina situaciją. Pridėkime ir krentančias naftos kainas, kurios taps dar vienu smūgiu Rusijos ekonomikai. Žinoma, galime galvoti, kad Vakarų sankcijų nepakanka. Taip, jos dabar dar neduoda norimų pasekmių, bet duos per artimiausius dvejus trejus metus. V.Putinas netgi spartina šį procesą.
Kol kas Rusijoje visi maudose patriotizmo euforijoje. Tačiau iš Donbaso kariai grįžta karstuose, ši informacija sparčiai plinta ir keičia rusų požiūrį į karą Ukrainoje. Žvelgiant į ekonominius ir socialinius sunkumus, su kuriais susiduria rusai, galima prognozuoti, kad šalies neišvengiamai laukia revoliucija. Tai gali nutikti jau 2017 m. Būtų gera istorinė pamoka – tais metais Rusija minės iššautos salvės iš „Auroros“ šimtmetį. Ta proga ji gaus dar vieną revoliuciją.
Pabaigai. Neseniai kalbėjau su serbų nacionaliste. Ji sakė labai gerbianti Josipą Brozą-Titą už tai, kad jis išlaikė Jugoslavijos vienybę (Jugoslavija buvo tarsi sumažintas dabartinės Rusijos Federacijos modelis). Tačiau ji smerkia Slobodaną Miloševičių, kuris norėjo „atkurti didžiąją Serbiją“ – tai šalį privedė prie skaudžių netekčių. Ji gana rimtai bandė įtikinti, kad S.Miloševičius – CŽV agentas, nes jis juk sugriovė Serbiją. Nenustebsiu, jeigu po kelerių metų iš Rusijos nacionalistų išgirsiu, kad V.Putinas – iš tikrųjų taip pat CŽV agentas, sugriovęs Rusiją.
