– Prieš Navalnui grįžtant į Rusiją, netrūko jo palyginimų su Leninu ir svarstymų, kad jis įžiebs revoliuciją. Kaip jūs, būdamas istorikas, vertinate tokius palyginimus?
– Tai – labai pritempti palyginimai. Situacija Rusijoje yra labai skirtinga. Taip pat Navalnas ir Leninas yra labai skirtingi. Leninas grįžo, kai jau ilgą laiką vyko revoliucija, ginkluotas pasipriešinimas. Jis buvo didelės partijos, turinčios savo ideologiją, lyderis.
Navalnas turi savo organizaciją, jis yra labai charizmatiškas, tačiau jis nėra Bolševikų partija. Be to, jis neturi partijos apskritai.
Rusijoje netrūksta pasipiktinimo, žmonės yra pavargę nuo taip ilgai valdžioje esančio Putino, tačiau antirevoliucinė žinutė šalyje vis dar yra labai galinga. Manau, kad yra nepakankamai įvertinama, kaip labai rusai nenori dar vienos revoliucijos.
Leninas daugiausia dėmesio skyrė valdžios užgrobimui, ėjimui į mases. Navalnas naudojasi medijomis. Matome šokiruojančius vaizdus, kaip jis skrenda pilnu žurnalistų lėktuvu, yra suimamas prieš kameras. Leninas būtų galėjęs apie tai tik pasvajoti (juokiasi).
– Ar Navalno lygtinės bausmės pakeitimą realiu įkalinimu galima laikyti įrodymu, kad režimas jo bijo?
– Kad ir ką režimas padarytų su Navalnu, žmonės tai interpretuos taip, kaip patys nori. Jei jis būtų paleistas į laisvę, žmonės sakytų, kad tai padarė, nes bijo. Tą patį gali sakyti ir įkalinimo atveju.
