Italija buvo pirmoji šalis, kuriai koronavirusas, atrodęs kažkur toli, Kinijos platybėse, kirto visu pajėgumu: netikėtai, negailestingai, dramatiškai. Italai iki šiol mena kovo pradžią, kai šalies premjeras Giuseppe Conte vienu metu iš visų pagrindinių televizijos kanalų kreipėsi į tautą, pranešdamas apie uždaromus miestus, paskui apie uždaromą šalies ekonominiu garvežiu vadinamą Lombardijos regioną, o netrukus ir pirmą kartą šalies istorijoje nuskambėjusią frazę – nacionalinis karantinas.
Aklinai uždaromos mokyklų, teatrų, muziejų durys, uždedamos spynos ant kavinių, restoranų, picerijų įėjimų, nuleidžiamos geležinės žaliuzės ant parduotuvių vitrinų. Milijonais gyventojų ir turistų kasdien klegantis Milanas, Roma, Venecija, Florencija, Neapolis, visa šalis virto siurrealios tylos gaubiamu, baimės ir nežinios kaustomu vaiduokliu.
Greitosios pagalbos automobilių sirenos, kasdienės spaudos konferencijos apie dramatiškai augančią susirgimų, o ypač mirčių kreivę, perpildytas ligonines, palaikų nebespėjančius deginti krematoriumus ir vaizdai, kurių iš atminties neištrins nė vienas italas – Bergamo kapinių bažnyčioje išrikiuotos karstų eilės ir nakties tamsos gaubiama ilga karinių sunkvežimių virtinė, vežanti mirusiųjų palaikus į vietos dar turinčius krematoriumus kituose šalies miestuose.
Tačiau Italija – kultūros, meno, dizaino, mados, maisto šedevrų lopšys, parklupdyta pandemijos, žada ir atsistoti kaip pridera šedevrams. Be baimės, be panikos, be bauginimų. Su širdį virpinančia viltimi, optimizmu ir elegancija. Su gėle.
„Kaip kasmet, lauksime pavasario atėjimo. Iš už per ilgai uždaryto lango, iš per ankšto kambario, iš tylaus kiemo. Kaip kasmet, raktažolė bus pirmoji, atgimstanti gėlė. Tačiau šįkart jos atgimimas yra ir mūsų atgimimas. Ji pražįsta, kad mums primintų, jog atėjo laikas palikti netikrumą ir pražįsti visomis mūsų spalvomis saulės šviesoje, kurioje ir vėl būsime kartu – kaip raktažolės, atlaikiusios įšalą. Italija atgimsta su gėle“, – tokią, optimizmu ir viltimi alsuojančią, istoriją pasakoja Italijos vyriausybės sukurtas vaizdo klipas vakcinos nuo COVID19 kampanijai.
Kurios raktinis žodis – ne vakcina, bet pavasarį įvairiomis spalvomis pražįstanti raktažolė – stiprybės, vilties, atgimimo simbolis.
Raktažolė bus ne tik raktinis Italijos atgimimo po pandemijos žodis ir simbolis. Raktažolė „žydės“ ir visuose planuojamuose skiepijimo punktuose – moderniuose, šviesiuose, viltimi kvepiančiuose stikliniuose paviljonuose. Žinomo italų architekto Stefano Boeri, papuošusio Milaną pasaulio dėmesio sulaukusiais vertikalaus miško dangoraižiais, sukurti raktažolės formos ir šia gėle papuošti paviljonai stovės ne kažkur miestų periferijose, bet centrinėse aikštėse.
„Nuostabi ir dosni architekto dovana mūsų šaliai“, – spaudos konferencijoje kalbėjo ypatingasis COVID19 komisaras Domenico Arcuri. Pareigūnas pasakojo, kad paviljonai bus lengvai ir greitai montuojamos erdvios ir šviesios struktūros, primenančios gėlės žiedlapius, bus pagaminti iš natūralių, biologiškai skaidomų medžiagų, o elektros energiją gamins fotovoltiniai elementai.
„Tarsi gėlės, šios struktūros išdygs Italijos miestuose, maitinsis saulės energija ir, tikiuosi, suteiks ramybės ir tikėjimo jausmą“, – kalbėjo S.Boeri. Milano trienalei vadovaujantis architektas atskleidė, kad per dvi savaites sukurtam projektui grafinio įkvėpimo pasisėmė iš įvairių Italijos menininkų bei intelektualų, o raktažolės idėja gimė iš italų dainų autoriaus ir atlikėjo Sergio Endrigo 8-ąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje populiarios dainos „Ci vuole un fiore“ (liet. Reikia gėlės), kurioje kartojama, jog „norint visa tai padaryti reikia gėlės“.
„Iš pradžių pagalvojau apie saulę, – pasakojo architektas, atskleidęs, kad projektą sukūrė be atlygio, nes norėjo įnešti savo įnašą į kovą su pandemija, nusinešusia ne vieno jam brangaus žmogaus gyvybę. – Buvo minčių ir apie apkabinimą, apsauginę kaukę su kryžiumi. Tačiau paskui supratome, kad reikia ramybę skleidžiančio simbolio, reiškiančio išėjimą iš ilgai trukusios žiemos ir tuo pačiu nereiškiančios, kad viskas baigta. Žinutė, kurią norime perduoti, yra – skiepykimės, nes taip atsigausime, tai – civilinės atsakomybės gestas prieš save ir kitus. Taip pagalvojau apie gėlę, kuri po žiemos pražįsta pirmoji, yra stiprus savo paprastumu simbolis, visiems suprantamas ir visus pasiekiantis, nuo keturmečių iki senjorų.“
Tarsi gėlės, šios struktūros išdygs Italijos miestuose, maitinsis saulės energija ir, tikiuosi, suteiks ramybės ir tikėjimo jausmą, – kalbėjo S.Boeri.
Kampaniją ir skiepijimo paviljonus spaudos konferencijoje pristatęs komisaras D.Arcuri sakė, kad pandemijos žaizdų niekada nepamiršime, tačiau nepamiršime ir simbolio, padėjusio išeiti iš tamsos:
„Šviesa tunelio gale ryškėja. Vyriausybė, regionų, miestų vadovai nesustodami dirba, kad masinė vakcinavimo kampanija vyktų kaip įmanoma sklandžiau, kampanija, kurią mūsų karta prisimins visam gyvenimui. Manau, tokios nenuspėjamos tragedijos akivaizdoje parodėme neįtikėtiną bendrumo jausmą. Tikiuosi, šį bendrumą atrasime ir aplink šį atgimimo simbolį, paprastą, bet stiprų. Šios tragedijos pabaigoje prisiminsime ne tik niūrius veidus ir skausmo prislėgtus žmones, kurių turime niekada nepamiršti, bet prisiminsime ir gėlę, raktažolę, padėjusią išeiti iš tamsos.“
Italijoje vakcinavimas nuo COVID19 prasidės ateinančių metų sausio 15 dieną. Pirmiausia bus skiepijami medicinos darbuotojai ir slaugos namų pacientai, viso apie 1,8 mln. žmonių. Vėliau paeiliui bus skiepijami 80-mečiai, 60–70 metų šalies gyventojai, mokyklų personalas. Planuojama, kad nuo rugsėjo 15 dienos pasiskiepyti galės visi norintys.
