Knyga, pasak G.Nuzzi, pasakoja Vatikane vykstančio karo istoriją, remiantis dokumentais, kurie niekada anksčiau nebuvo viešai skelbti ir siūlo gigantiškus įrodymus piktnaudžiavimų ir nusižengimų, kuriems drąsiai ir ryžtingai meta iššūkį popiežius.
Romano stiliumi parašytoje knygoje persipina popiežiaus Albino Luccianio nužudymo, laisvųjų mūrininkų veiklos tarp kardinolų, gėjų lobistų, italų mafijos, tarptautinių korporacijų ir „blakių” prikimštų Vatikano biurų motyvai.
„1978 m. rugsėjo 12 d., popietę, Jonas Paulius I praėjus tik aštuoniolikai jo pontifikato dienų, sužino, kad galinga masonų lobistinė 120 narių grupė aktyviai veikia per Romos kuriją. Jis tada paskelbė apie savo planus imtis dramatiškų pokyčių Romos kurijoje kardinolui Villotui, bet kitą dieną, auštant, sesuo Vincenza Taffarel randa negyvą pontifiko kūną jo lovoje“, – pradeda savo knygą G.Nuzzi.
Jis skelbia gerai žinomą faktą, kad popiežius Pranciškus yra pasiryžęs nutraukti piktnaudžiavimų praktikas, kurias autorius apibūdina taip: „Per ilgai neįtikėtinai paviršutiniškai ir lengvai, milijonai buvo išmokami už į biudžetą neįtrauktus darbus, kurie buvo vykdomi be deramos priežiūros ir juokingai sudarytomis sąskaitomis. Daugelis tuo pasinaudojo, net tikinčiųjų aukomis, kurios turėjo eiti socialiai remtiniems asmenims.“
Knygoje negailima pagyrų 54 metų monsinjorui Lucio Angelui Vallejo Baldai, kuris dirbo popiežiaus Pranciškaus įkurtoje komisijoje, nagrinėjusioje Vatikano ekonomikos ir finansų sistemos reformos galimybes, ir kitai komisijos narei 33 metų lobistei Francesca Chaouqui.
Vallejo Balda yra pristatytas kaip didvyris visoje knygoje, ypač devintame skyriuje.
Abu asmenys buvo suimti Vatikano pareigūnų įtarus, kad jie pavogė ir nutekino įslaptintus dokumentus būtent G.Nuzzi.
G.Nuzzi skiria dėmesį neskaidriems šventųjų kanonizacijos procesams ir rašo, kad „šventojo gamybos“ vidutinė kaina siekia 500 tūkst. eurų.
„Tada mes turime atsižvelgti į visas išlaidas atsidėkojimo dovanų reikalingų prelatams, kurie kviečiami šventėms ir, kad svarbiais proceso momentais, pasakytų keletą žodžių apie būsimo šventojo ar palaimintojo veiksmus ir stebuklus“, – cituoja savo šaltinį autorius.
Trečiajame savo knygos skyriuje autorius aprašo tamsias vadinamojo „Šv. Petro skatiko“ administravimo puses ir pasakoja apie per daug „prašmatnų“ kardinolų gyvenimo būdą: „Kurijos kardinolai gyvena kunigaikščių būstuose, kurių plotas siekia 400, 500, net 600 kvadratinių metrų.“
Paskutiniame skyriuje autorius klausia, ar popiežius Pranciškus atsistatydins. „Ar popiežiui pavyks laimėti mūšį? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Manau, kad jo projektas negali būti atidėtas arba jo būtų galima išvengti, tačiau sunku ginčytis, kad jam pavyks įgyvendinti iki pabaigos savo ambicingą misiją.“
Vertina ramiai
Vatikanas ramiai eina pirmyn skaidrumo ir valdymo gerinimo keliu, pareiškė Šventojo Sosto Spaudos salės direktorius Federico Lombardi SJ, komentuodamas Italijoje šiomis dienomis pasirodančias dvi knygas, kurių autoriai naudojosi neteisėtai gautais konfidencialiais dokumentais.
Abiejose knygose kalbama apie Vatikano ekonominę ir finansinę veiką bei ją vykdančias institucijas. Tad knygų autoriai bando pasinaudoti savaime visuomenėje gana dideliu dėmesiu šiems dalykams ir dar labiau pakurstyti skaitytojų smalsumą.
Nesukels sensacijos
Dauguma knygų autoriams neteisėtai perduotų dokumentų atspindi veiklą 2013 m. popiežiaus įkurtos komisijos, kurios tikslas buvo parengti ekonominę ir administracinę Šventojo Sosto reformą.
Paskutiniame skyriuje autorius klausia, ar popiežius Pranciškus atsistatydins
Komisija savo darbą baigė. Popiežius jau įkūrė naujas ekonominius reikalus tvarkančias institucijas. Dalis skelbiamuose dokumentuose atspindėtų faktų liečia Šventojo Sosto finansinius išteklius, jų kilmę. Tačiau šie faktai neturėtų kelti sensacijų, nes jie nuo seno žinomi tiems, kas yra susipažinę su Italijos ir Šventojo Sosto 1929 m. sutartimis ir tuo metu popiežiaus Pijaus XI priimtais sprendimais, siekiant užtikrinti Vatikano savarankiškumą, praneša Vatikano radijas.
Knygose taip pat paliestos tokios temos kaip „Šventojo Petro skatiko“ rinkliava ar tariamas Vatikano pensijų fondo deficitas. Iš tiesų 2013 m. veikiant minėtajai patariamai komisijai būta kalbų apie pensijų fondo sunkumus, tačiau ta pati komisija viską išsiaiškinusi išsklaidė nepagrįstas abejones.
„Šventojo Petro skatiko“ rinkliavos pinigais popiežius disponuoja savo nuožiūra, padeda stokojančioms katalikų bendruomenėms, paremia Bažnyčios misiją pasaulyje. Šiai misijai priklauso ir Romos Kurijos ar 180 Šventojo Sosto diplomatinių misijų veikla pasaulyje.
Abiejose knygose dažnai šališkai arba paviršutiniškai interpretuojami ir kiti faktai bei skaičiai, tačiau rimčiausia ir nepateisinama yra tai, kad skelbiama informacija buvo gauta nusikalstamu būdu.
