Omelas šiame kūrinyje apibūdinamas kaip itin didingas miestas, tviskantis prabanga ir paskendęs džiaugsme. Tačiau visas šis išorinis spindesys turi savo kainą. Tam, kad Omelas išliktų toks puikus miestas, tamsiame ir purviname rūsyje privalo būti užrakintas vaikas. Tas vaikas – protiškai atsilikęs ir labai bijo į rūsio sieną atremtų dviejų šluotų. Tačiau tik tol, kol vaikas yra rūsyje ir kol niekas jam neištaria nė žodelio, Omelas gali išlikti tokiu tobulu miestu, koks yra.
Apie miesto rūsyje uždarytą vaiką kiti Omelas vaikai sužino tik tada, kai užauga. Vos išgirdę tokį dalyką, jie būna šokiruoti. Tačiau ilgainiui susigyvena su šiuo dalyku, priima vaiko kančias ir jas užslopinti savo atmintyje. Tik nedaugelis jaunuolių, sužinojusių apie vaiko kančias nusprendžia, kad nei tobulas gyvenimas Omelas mieste, nei jame organizuojami vasaros festivaliai, nei gražūs jo parkai, dainos ir šokiai, nėra verti tokios aukos. Jie išvyksta iš šio miesto ir pranyksta už kalnų.
Ar ši žydų valstybė yra tokia trapi fantazija, kad visas pasaulio regionas turi būti įkalintas, kad ši valstybė klestėtų?Dar būdamas paauglys žinojau, kad yra žmonių, kurių gyvenimus kontroliuoja mano tautos kariuomenė ir kurie savo namuose neturi net bėgančio vandens. Žinojau, kad buvo žmonių, daugybę metų praleidusių kalėjimuose ir nesulaukusių sąžiningo teismo. Žinojau daug daugiau dalykų. Izraelis buvo tarsi Omelas – klestintis ir laimingas, tačiau rūsyje laikantis uždaręs vaikus.
Neseniai paaiškėjo, kiek tokių vaikų gali būti. Kaip pranešė dienraštis „Haaretz“, Izraelis nusiuntė pasaulio valdžioms žinutę, ragindamas pareikšti savo paramą Hosni Mubarako režimui Egipte. Anot Izraelio, Egipto režimo stabilumas naudingas visam Artimųjų Rytų regionui ir todėl privalo būti išlaikytas.
Kokia yra taip vadinamos mūsų demokratijos vertė, jei ji gali klestėti tik tuomet, kai mūsų kaimyninės valstybės nėra demokratijos? Daugybę metų mums buvo tvirtinama, kad įvairios okupacijos priemonės, kaip antai saugumo barjero statybos, yra būtinos norint užtikrinti „vientintelės Artimųjų Rytų demokratijos“ išlikimą. Žmogaus teisių pažeidimus išmokome priimti tarsi savaime suprantamą dalyką. Dabar sužinojome, kad šių pažeidimų mastai greičiausiai yra daug didesni, nei įsivaizdavome.
Tris dešimtmečius Izraelis mėgavosi status quo su Egiptu, kai tuo tarpu egiptiečiai kentėjo nuo tironijos, žodžio laisvės trūkumo ir neturėjo jokios įtakos savo pačių likimui. Kokią žinutę Izraelis siunčia dabar? Ar jis išties mano, kad tik diktatoriški Artimieji Rytai leis Izraeliui egzistuoti kaip žydų valstybei?
Ar ši žydų valstybė yra tokia trapi fantazija, kad visas pasaulio regionas turi būti įkalintas, kad ši valstybė klestėtų? Kiek vaikų yra uždarytų rūsyje? Keturi milijonai palestiniečių? Aštuoniasdešimt milijonų egiptiečių? Kiek dar? Iš kiek žmonių turi būti atimta laisvė, kad mes turėtume savąją? Ar galime būti laisvi, tik jei mūsų sąjungininkai yra diktatoriai? Ar mes išties taip bijome?
„Omelas“ autorė Le Guin kadais rašė: „Tie, kurie stato sienas, yra savęs pačių kaliniai. Aš tuo tarpu ketinu atlikti deramą funkciją. Ketinu sugriauti sienas.“ Tai, kad mes nesiekiame nugriauti Artimųjų Rytų sienų, bet vietoj to padedame jas sustiprinti, yra tragedija.
