Kai kurie iš jų apskritai nematė palestiniečių civilių gyventojų, nes ištisas savaites praleido Gazos Ruože nesusidūrę su niekuo kitu, išskyrus nedidelius „Hamas“ kovotojų būrius. Kiti teigė, kad beveik kasdien dalyvavo artimose kovose ir manė, kad tie civiliai gyventojai, kurie nepaisė Izraelio nurodymų bėgti, yra „Hamas“ bendrininkai, taigi teisėti taikiniai. Apklaustieji taip pat išreiškė užuojautą civiliams gyventojams ir sakė, kad bandė jiems padėti.
Izraelio kariai neturi teisės kalbėti su žiniasklaida. Informacija apie tikrąją konflikto kovų patirtį yra griežtai kontroliuojama Izraelio valdžios institucijų. Į Gazos Ruožą taip pat uždrausta patekti žurnalistams, iškyrus trumpas Izraelio pajėgų prižiūrimas keliones.
„Sugriovimai milžiniški, – sakė su anonimiškumo sąlyga kalbėjęs seržantas, du mėnesius buvęs Gazoje su pėstininkų daliniu. – Mane pribloškė tai, kad niekas neturi kur grįžti. Nėra net trijų sujungtų sienų. Atrodo kaip zombių atakos scena ar panašiai. Tai nėra karo zona. Tai katastrofų zona, kaip iš Holivudo“.
Neseniai sugrįžęs veteranas pasakojo, kad tikrovėje viskas atrodo ne taip, kaip rašo žiniasklaida.
„Tai ne kaip kompiuterinis žaidimas. Būna dienų dienos, kai nieko nevyksta, ir tu niekada nematai teroristų, paskui maždaug valandą viskas šėlsta ir vėl nieko.“
Atsargos kariai atskleidė iš tikrųjų kovoję su priešu, kurį vos matė ilgiau nei „kelias milisekundes“.
„Jie nesirodo. Jie vengia kontakto. Taikinius matai milisekundes. Tai šiek tiek keista. Tu eini per šį sugriautą miestą, bet jis tuščias. Turite visą tą griaunamąją galią – atakos sraigtasparnius, tankus, artileriją, kurią galite išsikviesti, – todėl jaučiatės beveik visagalis. Bet tuo pat metu jautiesi pažeidžiamas, – kalbėjo vienas karininkas.
Daugelis apklaustųjų praleido ne vieną dieną bandydami surasti ir sunaikinti tunelių tinklą, kuris, jų teigimu, buvo daug platesnis, nei iš pradžių manė Izraelio kariniai planuotojai, ir kuris leido priešams netikėtai atsirasti ir pulti.
„Turėjau sudaryti [tunelių] žemėlapį, bet galiausiai susikoncentravau ties pagrindiniais tuneliais, išsiaiškinau, kur jie yra, ir tada bombardavome viską, kas, mūsų manymu, galėjo būti kiti tuneliai 2 kilometrų atstumu aplink“, – pasakojo karys.
Kitas iš kovotojų pažymėjo, kad tuneliai buvo „visur: namuose, šalia mokyklų, dykvietėse“.
„Bandėme įvairiais būdais juos surasti. Taisėme kameras ant laidų, patys leidomės žemyn. Vienu metu į juos leidome dūmines granatas ir ieškojome, iš kur išeina dūmai“, – sakė jis.
Vieno dalinio karininko paklausus, kokią taktiką taiko susidūrime su „Hamas“ smogikais, jis nusijuokė.
„Nėra jokios taktikos. Mes paleidžiame šiek tiek ugnies ir nustatome taikinį. Valandą iškrauname viską, ką turime, savo ginklus, tankus, viską, ką galime gauti. Tada žengiame į priekį ir randame negyvus teroristus“, – sakė jis.
Nė vienas iš apklaustų rezervistų neabejojo, kad Izraelio puolimas ir taikyta taktika buvo pagrįsti.
„Visi mano dalinyje pažinojo ką nors, kas tapo spalio 7 d. auka. Bet koks karas yra blogas, bet mes ten buvome dėl geros priežasties“, – sakė vienas iš jų.
Kitas rezervistas nurodė, kad jo, kaip Izraelio piliečio, pareiga buvo prireikus imtis ginklo.
„Mus užpuolė, todėl turime kovoti, todėl aš kovoju, – aiškino jis. – Jei manęs paprašys tai padaryti dar kartą, grįšiu ir vėl tai padarysiu“.
