Kai 2011 metų pabaigoje Palestina tapo UNESCO nare, Lietuva buvo viena iš penkių Europos Sąjungos šalių – ir viena iš 14 pasaulyje – balsavusių prieš rezoliuciją.
Po metų Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė kitą istorinę rezoliuciją, suteikusią Palestinai ne narės stebėtojos statusą. Šįkart Lietuva, kaip ir daugelis Vidurio Europos šalių, balsavime susilaikė.
Lietuvos pozicija vadinamajame Izraelio-Palestinos konflikte visada buvo perdėm atsargi. Viena vertus, nenorėdama supykdyti Izraelio ir didžiausios jo rėmėjos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lietuva vengia aiškių pasisakymų ir kartoja, kad palaiko bendrą Europos Sąjungos poziciją, raginančią rasti „sprendimą, kai šalia viena kitos taikiai egzistuotų Izraelis ir Palestina“, kaip teigė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius šiemet pavasarį lankydamasis Izraelyje.
Jis taip pat pareiškė, kad Lietuvos ir Izraelio santykiai šiuo metu geresni nei bet kada anksčiau ir netgi sukėlė nedidelį diplomatinį skandaliuką, aplankydamas Raudų sieną. Šis istorinis statinys yra toje Jeruzalės dalyje, kurią Jungtinės Tautos pripažįsta Palestinos dalimi ir nuo 1967 besitęsiančią Izraelio okupaciją laiko neteisėta. Europos Sąjungos pareigūnai vengia oficialiai lankyti šią vietą, kad tai nebūtų palaikyta tyliu Izraelio pretenzijų Jeruzalėje pripažinimu.
 |
| Wikimedia Commons žemėlapis/Izraelis ir Palestinos teritorijos |
Kita vertus, Lietuva nenori pernelyg nukrypti ir nuo vyraujančios tarptautinės bendruomenės pozicijos, išreikštos Jungtinių Tautų rezoliucijose, kurios Izraelio politiką palestiniečiams pripažįstamose teritorijose vadina okupacija ir reikalauja nutraukti žydų gyvenviečių steigimą Vakarų Krante. To paties vizito metu L.Linkevičius nustebino ir nebūdingai griežtu pabarimu Izraeliui, ragindamas tinkamai žymėti okupuotose teritorijose pagamintą produkciją, kurios ES neįsileidžia, nes kitaip embargas galėtų grėsti visoms Izraelio prekėms.
Nesibaigiantis konfliktas
Palestinos-Izraelio santykiai yra vienas giliausių ir sudėtingiausių konfliktų Artimuosiuose Rytuose židinių. Kai 1948 metais tuo metu Jungtinių Tautų administruojamoje teritorijoje žydai paskelbė įkuriantys savo valstybę, ją iškart užpuolė kaimyninės arabų šalys, nesutikusios pripažinti Izraelio legitimumo.
JAV remiamas Izraelis apsigynė, tačiau nuo to laiko žydai ir arabai gyvena nuolatinėje karo parengtyje, o karo metu iš namų išvaryti pabėgėliai iki šiol yra vienas iš neišspręstų taikos derybų klausimų.
Įtampai augant, 1967 metų birželį Izraelis pradeda „prevencinį puolimą“ ir per vadinamąjį Šešių dienų karą užima Egiptui priklausantį Sinajaus pusiasalį, Sirijos Golano aukštumas, Jordanijos Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Nuo to laiko palestiniečiams pripažįstamą teritoriją – Vakarų Krantą, Gazos Ruožą ir Rytų Jeruzalę – visiškai arba iš dalies kontroliuoja Izraelis, o visose taikos derybose kalbama apie „grįžimą prie iki 1967-ųjų buvusių sienų“.
Įtampa tarp žydų ir arabų nuolat prasiverždavo teroristiniais išpuoliais ir kariniais susirėmimais. Tuo tarpu Izraelis, nepaisydamas tarptautinės bendruomenės kritikos, okupuotose palestiniečių teritorijose statė žydų gyvenvietes, kurios šiuo metu yra vienas sudėtingiausių klausimų taikos derybose. Palestiniečių nepasitenkinimas okupacija prasiveržė dviem sukilimais, vadinamosiomis intifadomis. Pirmoji intifada prasidėjo 1987 ir baigėsi apie 1993 metus, antroji truko nuo 2000 iki 2005.
1993-aisiais pasirašyti Oslo susitarimai buvo pirmas didelis žingsnis normalizuojant žydų ir palestiniečių santykius. Izraelis įsipareigojo palaipsniui išvesti savo pajėgas iš Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto (Rytų Jeruzalės klausimas paliktas tolesnėms deryboms), perleisti dalinį šių teritorijų administravimą naujai sukurtai Palestinos Autonomijai. Palestiniečiams atstovaujanti Palestinos išlaisvinimo organizacija formaliai pripažino Izraelio valstybę.
1993-aisiais pasirašytas susitarimas numatė dalinę Palestinos autonomiją penkeriems metams, per kuriuos turėjo būti baigtos derybos dėl tokių klausimų kaip nuolatinis teritorijų statusas, Rytų Jeruzalė ir žydų gyvenvietės palestiniečių žemėse. Vis dėlto Oslo procesas nepateisino vilčių. Po provokatyvaus būsimojo Izraelio premjero Arielio Sharono apsilankymo Jeruzalės Haram al-Šarifo mečetėje – tiek žydams, tiek musulmonams šventoje vietoje – Vakarų Krante ir Gazos Ruože nuvilnijo smurto bangos. Prasidėjo antroji intifada.
Nuosaikus lyderis tarp žydų ir arabų radikalų
Į Lietuvą atvykstantis Mahmoudas Abbasas vadovauja Palestinos Autonomijai nuo 2005-ųjų sausio, kai buvo išrinktas jos prezidentu. Prieš karinius veiksmus ir už nepriklausomos Palestinos kūrimą derybų keliu pasisakantį M.Abbasą palaiko tarptautinė bendruomenė, todėl jo lyderystė po Palestinos išlaisvinimo organizacijos lyderio Yassero Arafato mirties suteikė vilčių pasiekti proveržį Artimųjų Rytų taikos procese.
 |
| Mahmoudas Abbasas |
Pragmatiku laikomas M.Abbasas buvo vienas iš palestiniečių, užmezgusių dialogą su žydų pacifistais aštuntajame dešimtmetyje ir palaikęs ryšius tarp abiejų pusių iki pradedant tiesiogines derybas. Jis taip pat vadinamas vienu iš Oslo taikos proceso autorių. 1993 metais jis lydėjo Y.Arafatą į Baltuosius rūmus, kur buvo pasirašyti Oslo susitarimai.
Vis dėlto M.Abbaso prezidentavimą apsunkino gilūs nesutarimai tarp pagrindinių grupuočių Palestinos išlaisvinimo organizacijoje – jo paties atstovaujamo „Fatah“ judėjimo Vakarų Krante ir Gazos Ruožą kontroliuojančios islamistinės „Hamas“, kurią ES laiko teroristine organizacija.
Praėjus metams po M.Abbaso išrinkimo, „Hamas“ laimėjo tarybos rinkimus. Po ne vieną mėnesį trukusių sunkių derybų buvo suformuota vieninga vyriausybė, tačiau 2007-ųjų vasarą ji subyrėjo. Gatvėse prasidėjo susirėmimai tarp nesutariančių grupuočių ir „Hamas“ išstūmė „Fatah“ saugumo palaikymo pajėgas iš Gazos.
Nuo to laiko M.Abbasas realiai kontroliuoja tik dalį Palestinos teritorijų Vakarų Krante, bet ne Gazos Ruože. 2009 metais, kai turėjo baigtis jo kadencija (nors jis ir toliau eina prezidento pareigas), „Hamas“ paskelbė nepripažįstanti jo teisėtu Palestinos atstovu.
Taip pat ir eilinių palestiniečių akyse pasitikėjimas M.Abbasu krenta dėl užsitęsusio derybų proceso, kuris kol kas neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Situaciją apsunkina ir karingai nusiteikusi dešinioji Izraelio premjero Benjamino Netanyahu vyriausybė, išrinkta 2009-aisiais ir pažadėjusi ginti žydų naujakurių gyvenvietes.
Liepos gale JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry iniciatyva Vašingtone pradėtos dar vienos tiesioginės derybos tarp Izraelio ir palestiniečių atstovų. Per devynis mėnesius abi pusės turi susitarti dėl tokių klausimų kaip Rytų Jeruzalės statusas, žydų gyvenviečių palestiniečių teritorijose likimas, būsimosios Palestinos valstybės sienos, saugumo palaikymas palestiniečių teritorijose, pabėgėlių grįžimas namo.
 |
| G.Kisieliaus nuotr./Jeruzalė |
Izraelio-Palestinos konflikto istorija
Osmanų imperija
XIV a. tiurkų tautos, atkeliavusios iš vidurio Azijos stepių, įsikurė Anatolijos pusiasalyje (dabartinė Turkija) ir po truputį nukariavo gretimas valstybes. 1516-aisiais jie užėmė visą rytinę Viduržemio jūros pakrantę. Pačiame savo galybės apogėjuje, apie 1680-uosius, Osmanų imperija driekėsi nuo Vienos iki Persų įlankos bei nuo Kaspijos jūros iki Maroko.
1914-1918
Pirmajame pasauliniame kare Osmanų imperija, valdžiusi Palestinos žemes, prisijungė prie Vokietijos pusės, todėl britai rėmė arabų sukilimus, žadėdami jiems nepriklausomybę. Britanija taip pat pažadėjo žydams tėvynę Palestinoje - tuometinis užsienio reikalų sekretorius Lordas Balfouras 1917 netgi pasirašė deklaraciją.
1918
Arabai, vadovaujami princo Fayasalo ibn Husayno, iš Osmanų perėmė Siriją. Po karo Tautų Sąjunga buvusias Osmanų teritorijas pavedė administruoti Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai (suteikė mandatą). Prancūzijai teko Sirija, Britanijai - teritorijos, kuriose šiandien yra Izraelis, Vakarų Krantas, Gazos Ruožas ir Jordanija.
1921
Britai savo mandatą padalina į dvi dalis. Į rytus nuo Jordano upės įkuriamas Užjordanės Emyratas, kurį valdo Faysalo brolis Abdullah. Teritorija į vakarus nuo Jordano tampa Palestinos mandatu ir lieka britų rankose.
1933-1939
Nuo pat paskutinių XIX a. dešimtmečių besitęsianti žydų migracija į Švenąją Žemę suintensyvėja ketvirtajame dešimtmetyje dėl prasidėjusio persekiojimo Europoje. Vietiniai arabai nori riboti atvykėlių skaičių. Vyksta susirėmimai tarp imigravusių žydų ir palestiniečių, kuriuos remia aplinkinės arabų valstybės.
1947
Britai atsisako savo mandato ir teritorijos administravimą perima Jungtinės Tautos (JT). JT pasiūlo Palestinoje įkurti dvi valstybes - arabų ir žydų. Žydai sutinka, arabai atmeta planą. Davidas Ben-Gurionas 1948 gegužės 15 dieną paskelbia Izraelio valstybės įkūrimą. Kaimyninės šalys, Egiptas, Sirija, Libanas ir Jordanija, jį užpuola, tačiau Izraelis apsigina.
1949
Izraelis paima daugiau teritorijos, nei žydams buvo siūliusios JT. Palestiniečių valstybei numatytas žemes prisijungia Egiptas (Gaza) ir Jordanija (Vakarų Krantas).
1964
Įkuriama Palestinos išlaisvinimo organizacija. Po Šešių dienų karo ji radikaliai reformuojama, o vadovaujama Yassero Arafato pasiskelbia esanti vienintelė palestiniečių atstovė. Iš pradžių Palestinos išlaisvinimo organizacija prisiekia atkovoti žemes ir sunaikinti Izraelio valstybę.
1967
Šešių dienų karas. Priešiškumas tarp Izraelio ir jo kaimynų tęsiasi, abi pusės stiprina savo kariuomenes. 1967 birželio 5 dieną Izraelis pradeda "prevencinį puolimą" prieš arabų pajėgas, išrikiuotas palei jo sienas. Izraelis užima Egipto Sinajaus pusiasalį, Sirijos Golano aukštumas, Jordanijos Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Nuo to laiko visos derybos sukasi apie "grįžimą prie iki 1967-ųjų buvusių sienų".
1973
Jom Kipuro karas. Spalio 6 dieną, per žydų šventę Jom Kipurą, Egiptas ir Sirija netikėtai užpuola Izraelio kontroliuojamas žemes. Iš pradžių išstumti Izraelio kariai netrukus atsiima visas šešių dienų kare užkariautas teritorijas.
1979
JAV panaudoja savo diplomatinius ir finansinius raumenis, kad sušvelnintų santykius tarp Egipto ir Izraelio. 1979-aisiais Egipto prezidentas Anwaras Sadatas pasirašo paktą, pripažindamas Izraelio valstybę, mainais atgaudamas Sinajų.
1981
Jau anksčiau užėmęs Golano aukštumas, 1982 Birželio 6 dieną Izraelis - atsakydamas į teroristinius išpuolius šalies šiaurės miestuose - įsiveržia į Libaną ir nužygiuoja iki pat Beiruto. 1985-aisiais Izraelis beveik visiškai pasitraukia iš Libano, pasienyje palikdamas didelę "saugumo zoną", prižiūrimą žydų kareivių ir Pietų Libano armijos.
1987
Devintajame dešimtmetyje Izraelis sistemingai stato žydų gyvenvietes palestiniečių teritorijoje Vakarų Krante. 1987 Vakarų Krante ir Gazoje kyla "intifada" - palestiniečių sukilimas prieš Izraelio okupaciją.
1993
Priimami Oslo susitarimai, pagal kuriuos Izraelis ir Palestiniečių išlaisvinimo organizacija pripažįsta vienas kitą ir sutinka suteikti ribotą savivaldą Gazos ir Vakarų Kranto palestiniečiams. Jordanija pasirašo taikos sutartį su Izraeliu. 2000 gegužę Izraelis pasitraukia iš Libano, tačiau "Hizbullah" kovotojai užpuola besitraukiančius žydus, o Pietų Libano armijos nariai su šeimomis priversti bėgti į Izraelį.
2000 rugsėjis
Arielis Sharonas, būsimasis Izraelio premjeras, demonstratyviai aplanko Šventyklos kalną Jeruzalėje, išprovokuodamas smurto bangas Vakarų Krante ir Gazos Ruože. Prasideda antroji "intifada". Palestiniečių policija ir Izraelio kareiviai apsišaudo, žūva daug žmonių, šimtai sužeidžiama, daugiausia arabų pusėje. 12-mečio palestiniečio Mohammedo al-Durraho, žuvusio nuo Izraelio karių kulkos, mirtį pamato visas pasaulis.
2000-2002
Iki metų galo dėl neramumų žūva per 300 žmonių. 2001 vasarį Arielis Sharonas tampa Izraelio premjeru. Po rugsėjo 11-osios atakų Izraelis pradeda savo paties "karą su terorizmu". 2002-aisiais įtampa dar paaštrėja, kai palestiniečių savižudžiai suintensyvina teroristinius išpuolius, o Izraelis okupuoja didelę Vakarų Kranto dalį.
2003
Palestinos premjeru tampa JAV remiamas Mahmoudas Abbasas ir pradedamas vykdyti taikos planas, turintis atvesti iki vadinamojo dviejų valstybių sprendimo. Palestiniečių kovotojai paskelbia paliaubas, bet Izraelis ir toliau žudo kovotojų vadus. M.Abbasas palieka postą dėl nesutarimų su Y.Arafatu. Po savižudžio išpuolio Haifoje Izraelis bombarduoja stovyklą Sirijoje.
2004
Izraelis toliau stato aukštą gynybinę sieną aplink Vakarų Krantą, daugmaž palei iki 1967-ųjų buvusias ribas, tačiau su kilpom į palestiniečių teritoriją. Tarptautinis teisingumo teismas priima sprendimą, kad sienos statymas pažeidžia tarptautinę teisę, ir paragina Izraelį ją nugriauti. Arielis Sharonas paskelbia apie pasitraukimą iš Gazos Ruožo, bet pakartoja įsipareigojimus didžiausioms žydų gyvenvietėms Vakarų Krante. Miršta Y.Arafatas.
2005
M.Abbasas išrenkamas Palestinos Autonomijos prezidentu. Rugpjūtį Gazos ruožą palieka paskutiniai Izraelio daliniai ir žydų naujakuriai.
2006
Islamistų grupuotė "Hamas" laimi palestiniečių parlamento rinkimus, nugalėjusi nuosaikesnę "Fatah" partiją. 2007 birželį "Hamas" išstumia "Fatah" pajėgas iš Gazos Ruožo, o M.Abbasas prisaikdina naują vyriausybę Vakarų Krante, kurios "Hamas" nepripažįsta.
2011
Palestina tampa pilnateise UNESCO nare. Sprendimu nepatenkinta JAV atsiima savo indėlį į organizacijos biudžetą, apie 70 mln. dolerių.
2012
JT Generalinė Asamblėja suteikia Palestinai ne narės stebėtojos statusą.
2013 liepos 29
Vašingtone atnaujinamos tiesioginės Izraelio-Palestinos taikos derybos. Numatoma, kad derybos truks devynis mėnesius.
