Londono karališkojo koledžo Karo studijų departamento ekspertas Guglielmo Vertirame primena, kad karinės jėgos naudojimą reguliuoja tarptautinė teisė.
Jis BBC rašo, kad dabar, kaip ir per kone kiekvieną šiuolaikinį karinį konfliktą, aktyviai diskutuojama dėl vienos ar kitos pusės veiksmų teisėtumo. Kovojančios pusės šiuo atveju – Izraelio valstybė ir Gazos Ruože veikianti grupė „Hamas“.
-
A.Blinkenas ragina Izraelį ir palestiniečius apsaugoti civilius ir vaikus
-
Turkų lyderis kaltina Bideną „kruvinomis rankomis rašant istoriją“ dėl paramos Izraeliui
-
Dėl Izraelio smūgio vienintelė Gazos Ruožo COVID-19 laboratorija nutraukė darbą
-
Pietų Izraelyje po šešių valandų pertraukos vėl įjungtos pavojaus sirenos
-
Intensyvėjant diplomatinėms pastangoms Izraelio smūgiai Gazos Ruože nesiliauja
Savigyna?
Kaip ir per ankstesnes karines operacijas Gazos Ruože, Izraelis jau aiškina, kad jo veiksmai yra pateisinami, nes valstybė turi teisę į savigyną.
Teisė į savigyną, numatyta Jungtinių Tautų chartijos 51-ajame straipsnyje, yra fundamentalus tarptautinės teisės principas. Dėl dalies jo aspektų ginčijamasi, bet iš esmės sutariama, kad valstybė gali gintis nuo atakos.
Vėlgi, neretai nesutariama, kokį intensyvumą tokia ataka turėtų pasiekti, kad į ją būtų galima teisėtai reaguoti. Daugelis tarptautinių ekspertų sutinka, kad raketų, kuriomis taikomasi į civilius ir trikdomas socialinis gyvenimas, leidimas atitinka ginkluoto puolimo apibrėžimą JT chartijos 51-ajame straipsnyje.
Tiesa, konflikto dalyvės dažniausiai nesutaria, kas puola, o kas ginasi – Izraelio ir palestiniečių konfliktas šiuo atveju nėra išimtis. Izraelio pozicijos kritikai pateikia du teisinius argumentus.
Visų pirma, jie teigia, kad teisė į savigyną egzistuoja tik kalbant apie konfliktą su kita valstybe, o ne tokiu subjektu kaip Gazos Ruožas. Praktika, ypač po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių, rodo, kad tokios intepretacijos nesilaikoma, bet Tarptautinis teisingumo teismas klausimo nėra išsprendęs.
Konflikto dalyvės dažniausiai nesutaria, kas puola, o kas ginasi – Izraelio ir palestiniečių konfliktas šiuo atveju nėra išimtis.
Antra, tokios organizacijos kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas laiko Gazos Ruožą okupuotu Izraelio, nes ši šalis iš esmės kontroliuoja tai, kas vyksta šioje teritorijoje ir aplink ją.
Savo ruožtu Izraelis tvirtina, kad Gazos nėra okupavęs jau nuo 2005 metų, kai patraukė savo pajėgas iš šios teritorijos. Izraelio pareigūnų teigimu, teritorija negali būti okupuota, jei į ją nėra pasiųsti kariai.
Teisė į savigyną nėra teisė daryti ką tik nori. Tarptautinė teisė numato šalims teisę gintis tam tikromis aplinkybėmis, bet jėgą naudojant proporcingai.
Nusistovėjęs toks mitas, kad proporciškumas kalbant apie savigyną reiškia atsakymą raketa į raketą ir apskritai veikimą pagal principą „akis už akį“. Bet taip nėra – tarptautinėje teisėje nėra vietos jėgos naudojimui keršijant.
Vienais atvejais būtinas ir proporcingas atsakas reikš intensyvesnės karinės galios naudojimą, kitais atvejais bus įmanomas tikslingesnis reagavimas.
Ginkluotų konfliktų teisė
Savigynos teisė apibrėžia principus, kuriais remiantis prasideda kariniai konfliktai ar jėgos naudojimas. Pačią konflikto eigą reguliuoja kita tarptautinės teisės kategorija, žinoma kaip ginkluotų konfliktų teisė.
Ginkluotų konfliktų teisė taikoma tik situacijoms, kurias galima klasifikuoti kaip ginkluotus konfliktus. Skirtingos taisyklės galioja tarptautiniams ir netarptautiniams konfliktams bei yra taikomos nepriklausomai nuo priežasčių, kodėl viena ar kita pusė pradėjo naudoti jėgą.
Kitaip tariant, net jei esi „teisingoje“ tarptautinių įstatymų pusėje, daugiau teisių nei tavo priešininkas negauni. Įmanoma, kad valstybė, teisėtai reagavusi į ataką savigynos principu, vėliau pradės pažeisti tarptautinės teisės principus – ir atvirkščiai.
Ginkluotų konfliktų teisė apima išsamias elgesio tokių veiksmų metu taisykles – civilių apsaugą, veiksmus okupuotoje teritorijoje, elgesį su karo belaisviais. Visos šios taisyklės paremtos keturiais pagrindiniais principais – humaniško, karinio (smūgio) būtinumo, gebėjimo atskirti kovotojus nuo civilių ir proporciškumo.
Humaniškumas ir karinis būtinumas
Humaniškumo principas reikalauja, kad kovojančios pusės vengtų kelti nereikalingas kančias ir nesielgtų žiauriai. Tiesa, visiškai greta – karinio būtinumo principas.
Antai Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų teisiniame vadove skelbiama, kad karinio būtinumo principas leidžia valstybei naudoti jėgą, „kai taip siekiama teisėtai įgyvendinti savo tikslus – visiškai arba dalinai nugalėti priešą anksčiausiu įmanomu momentu ir paaukojant kuo mažiau gyvybių bei išteklių“.
Tie, kurie teigia, kad Izraelio rengiami bombardavimai Gazoje neefektyvūs, nes jie niekada nesustabdo raketų atakų iš šios teritorijos, viena prasme tarsi ir įrodo jėgos naudojimo beprasmiškumą.
Bet vertinant tai, kas vyksta, pagal karinio būtinumo principą, didesnė galios demonstracija reikalinga Izraeliui norint užkirsti kelią tokioms atakoms.
Žinoma, vien faktas, kad teisė leidžia tam tikrus karinius veiksmus, nereiškia, jog jie racionalūs politine, moraline ar strategine prasme.
Bet kuriame konflikte vien karinio būtinumo principu negalima pateisinti veiksmų, kurie draudžiami pagal konkrečias taisykles, susijusias su leidžiamais taikiniais ir civilių apsauga. Dar per Amerikos pilietinį karą Abrahamas Lincolnas teigė, kad nevalia kurti kančią vien dėl kančios ar dėl keršto.
Civiliai, konflikto dalyviai ir proporciškumas
Ginkluotų konfliktų teisės pamatas – atskyrimo principas. Konfrontuojančios pusės turi atskirti kovojančius asmenis ir civilius – visada.
Šio principo turinį nusako įvairios specifiškos taisyklės. Pavyzdžiui, atakos prieš civilius ar civilinius objektus draudžiamos visada, bet gali būti rengiamos prieš karinius objektus, konflikto dalyvius ar net asmenis, kurie prisideda prie konflikto netiesiogiai.
Atskyrimo principas taip pat draudžia išpuolius, kuriais siekiama sėti terorą tarp civilių, taip pat – atakas, kuriomis neįmanoma pasiekti konkrečių karinių tikslų. Būtent todėl šį principą pažeidžia „Hamas“ veiksmai, kai leidžiamos raketos į Pietų Izraelį.
Tačiau kada objektas tampa teisėtu kariniu taikiniu? Tarptautinė teisė karinius objektus apibrėžia kaip „objektus, kurie veiksmingai prisideda prie karinių veiksmų ir kurių visiškas ar dalinis sunaikinimas suteikia aiškų karinį pranašumą“.
Jautriausios situacijos tokios, kai teisėti kariniai taikiniai yra visiškai šalia civilių ar civilinių objektų.
Tarkime, į šią kategoriją įtrauktini Izraelio gynybos pajėgų tankai ar „Hamas“ raketų leidimo įrenginiai. Bet problemų kyla dėl vadinamųjų „dvigubų taikinių“ – pavyzdžiui, kai 1999 metais NATO subombardavo Serbijos televiziją.
Vis dėlto jautriausios situacijos tokios, kai teisėti kariniai taikiniai yra visiškai šalia civilių ar civilinių objektų.
Itin tankiai gyvenamame Gazos Ruože tokios situacijos tiesiog neišvengiamos, o nuo 2007 metų, kai Izraelis ir Egiptas šiai teritorijai paskelbė blokadą, iš ten dar ir išvykti neįmanoma.
Tokiais atvejais svarbus jau ir proporciškumo principas. Pagal jį konflikto dalyviai, matydami riziką, kad gali žūti civilių, privalo kruopščiai įvertinti situaciją ir surasti balansą.
Kaip yra rašiusi buvusi Tarptautinio teisingumo teismo pirmininkė Rosalyn Higgins, kai kuriais atvejais tai turėtų reikšti, kad „nebus atakuojamas net teisėtas taikinys, jei civilių aukų skaičius būtų neproporcingai didelis“ ir smarkiai pranoktų naudą puolančiajai pusei.
Ataką inicijuojanti pusė taip pat privalo žaibiškai atšaukti puolimą, jei net jo metu paaiškėja, kad kils didžiulė grėsmė civiliams.
Būtent dėl to Izraelis visada – ar bent taip teigia – stengiasi perspėti civilius ir paraginti juos pasitraukti iš rajono, kuriam netrukus bus smogta. Gyventojams skambinama, iš oro mėtomos skrajutės.
Kritikai, tiesa, atkerta, kad tokie veiksmai toli gražu ne visada padeda išvengti civilių aukų – be to, neišvengiamai naikinamas civilių turtas, nes griaunami jų namai. Taip žmonėms taip pat sukeliamas stresas ir kančios.
Izraelis visada – ar bent taip teigia – stengiasi perspėti civilius ir paraginti juos pasitraukti iš rajono, kuriam netrukus bus smogta. Gyventojams skambinama, iš oro mėtomos skrajutės.
Kaltinimai, aišku, skrieja ir „Hamas“ adresu. Teigiama, kad ši daugelyje Vakarų šalių teroristine organizacija vadinama grupė pati kelia didžiulį pavojų Gazos Ruožo gyventojams, nes karinius objektus specialiai įtaiso aplink civilius.
Jei taip ir yra, reiktų kalbėti apie rimtą ginkluotų konfliktų teisės pažeidimą. Tačiau tokie „Hamas“ veiksmai nereiškia, jog Izraelis nebėra įpareigotas daryti viską, kad civilių žūtų kuo mažiau.
Visos šiuolaikinės modernių šalių, įskaitant Izraelį, ginkluotosios pajėgos samdo ginkluotų konfliktų teisės specialistus, kurių balso klausomasi renkantis ir tvirtinant karinius taikinius.
Klausimų būna daug. Ar tai tikrai karinis taikinys? Ar įmanoma į jį smogti išvengiant civilių aukų? Ką puolančioji pusė žinojo ar turėjo žinoti?
Paties konflikto metu atsakymus surasti, žinoma, sunku – būtent todėl daugelis analitikų kol kas nenori kalbėti apie galimus „Hamas“ ar Izraelio valstybės karo nusikaltimus. Dažniausiai tik vėliau paaiškėja – jei išvis paaiškėja – ar buvo specialiai taikomasi į civilius. Pagal ginkluotų konfliktų teisę tokie veiksmai yra nusikalstami.
Žmogaus teisės
Tarptautinis teisingumo teismas nepaliauja kartoti, kad žmogaus teises ginantys įstatymai nenustoja galioti karo metu. Tuo pačiu teismas skelbia, kad galioja ir specialiai karo iššūkiams sukurta ginkluotų konfliktų. Ką tai reiškia praktine prasme, neaišku.
Juk, pavyzdžiui, susirėmimams tarp žydų ir arabų Izraelio miestuose bei kaimuose ginkluotų konfliktų teisės nepritaikysi. Izraelio pajėgų reagavimas į neramumus tokiais atvejais vertinamas per žmogaus teises ginančių aktų prizmę.
Rytų Jeruzalė – išskirtinis atvejis. Nors Izraelis kadaise aneksavo šią teritoriją, ji tarptautinės bendruomenės laikoma okupuotos Palestinos dalimi – tokią poziciją dar 2004 metais išreiškė ir tarptautinis teisingumo teismas.
