Kai jį supykdydavo Izraelio komentarai, Y.Arafatas visuomet sakydavo: „Tegu jie eina ir išgeria jūrą Gazoje“.
Izraelio pirmasis premjeras Davidas Ben Gurionas bijojo šios teritorijos, kurią visad būdavo galima palyginti su parako statine ir kur iš savo žemių išvarytų palestiniečių skurdas bei kartėlis metai iš metų tik didėjo.
Kartą D.Ben Gurionas pasiūlė Gazos ruožo kontrolę paimti iš Egipto ir perduoti Jordanijai. Jis taip nepatikliai žiūrėjo į tą teritoriją, kad per pirmąjį arabų ir Izraelio karą laikėsi atokiai nuo jos.
Izraelio premjeras, Nobelio taikos premijos laureatas Yitzhakas Rabinas kartą pasiūlė „nuskandinti“ Gazos Ruožą jūroje.
Tais pačiais metais, kai buvo įkurtas Izraelis, kaip tik Gazos Ruože didysis Jeruzalės muftijus Hajjas Aminas el Husseini paskelbė apie Egipto remiamą palestiniečių vyriausybę, tačiau ji valdė tik dešimtmetį.
„Tais metais socialinis ir ekonominis atotrūkis tarp Vakarų Kranto ir Gazos ruožo palestiniečių greitai didėjo, nes egiptiečiai neišleisdavo žmonių iš Gazos (ruožo)“, – sakė šio konflikto ekspertas Dany Rubinsteinas.
Skurdas ir suvaržymai skatino palestiniečių nacionalistų judėjimo augimą 6-ajame dešimtmetyje.
Gamalo Abdel Nassero, kuris 1954 metais tapo Egipto prezidentu, paskatinti, palestiniečių kovotojai rengė atakas iš Gazos ruožo į Pietų Izraelį ir išprovokavo atsakomųjų veiksmų bangą. Konfliktas netruko įsisukti.
Tikroji revoliucija Gazos (ruožo) žmonėms kilo 1967 metais (su Šešių dienų karu). Tai buvo Izraelio okupacijos pradžia. Sakė D.Rubinsteinas.
Per Sueco karą 1956-aisiais, prancūzų ir britų remiamas Izraelis įsiveržė į Gazos ruožą, kurį izraeliečių karinė administracija valdė tris mėnesius.
Po to, kai Izraelis 1957 metais buvo priverstas atsitraukti, teritorija liko radikalių pažiūrų palestiniečiams, kurie pasinaudojo buvusiomis sunkiomis sąlygomis ir užsitikrino vietos gyventojų paramą.
„Tikroji revoliucija Gazos (ruožo) žmonėms kilo 1967 metais" (su Šešių dienų karu). Tai buvo Izraelio okupacijos pradžia“, – sakė D.Rubinsteinas.
Gazos ruožas buvo sujungtas su Izraelio elektros tinklais, buvo pradėtas tiekti vandentiekio vanduo ir kasryt beveik keturis dešimtmečius iki 100 tūkst. palestiniečių, nepaisydami nacionalistų grupuočių grasinimų, važinėdavo dirbti į Izraelį.
Nepaisant ekonominės pažangos, palestiniečių pasipriešinimas didėjo. 1970-1971 metais Izraelio pajėgų vadas Pietų Izraelyje generolas Arielis Sharonas nurodė vykdyti komandosų misijas prieš „teroristų kuopeles“ pabėgėlių stovyklose Gazos ruože.
Kai ramybė buvo atkurta, izraeliečiai ėmė plūsti į Gazos ruožo turgus ir paplūdimius, o daugelis čia, pigiose vairavimo mokyklose, net išmoko vairuoti.
Premjeras Menachemas Beginas nenorėjo atsisakyti Gazos ruožo ir planavo čia naujas žydų gyvenvietes, teigia tyrėjas Akiva Eldaras.
„Jis nesuprato, kad pabėgėlių klausimas taps Izraelio košmaru“, – sakė A.Eldaras.
Pirmoji intifada (Palestiniečių sukilimas) kilo1987 metų gruodį Džabalijos pabėgėlių stovykloje Gazos Ruožo šiaurėje, kur dabar Izraelio pajėgos dalyvauja intensyviuose mūšiuose su palestiniečių kovotojais.
1993 metų Oslo taikos susitarimai ir Palestinos išvadavimo organizacijos lyderio Y.Arafato grįžimas į Gazos Ruožą 1994 metais žymėjo pradžią pertraukos, kuri nulėmė visišką izraeliečių pasitraukimą 2005-aisiais.
A.Sharonas, kuris tuo metu jau buvo premjeras, vienašališkai išvedė iš Gazos Ruožo pajėgas ir iškraustė 8 tūkst. izraeliečių naujakurių, kurie čia buvo apsigyvenę nuo 1967-ųjų.
Izraelio teritorijos apšaudymas raketomis iš Gazos Ruožo prasidėjo vienas mėnuo po to, kai 2000-ųjų rugsėjį prasidėjo antroji intifada.
2007-ųjų birželį „Hamas“ įveikė palestiniečių prezidentui Mahmudui Abbasui lojalias pajėgas ir perėmė Gazos ruožo kontrolę iš šio pasaulietiško lyderio.
Taip buvo uždegta dabartinės konfrontacijos padegamoji virvelė.
