1967 m. liepą buvęs pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas nacionalinės euforijos apimtus tautiečius įspėjo, kad šie pasukę susinaikinimo keliu. Izraelis ką tik buvo laimėjęs stulbinančią karinę pergalę prieš savo kaimynes, tad šalies piliečiai įtikėjo, jog didysis žydų valstybės eksperimentas gali pavykti. Vis dėlto D.Ben-Gurionas tvirtino, kad užkariautų teritorijų reikia atsisakyti. Jei ne, okupacija iškreipsianti jauną valstybę, įsteigtą siekiant apsaugoti ne tik žydus, bet ir jų puoselėtus demokratijos bei pliuralizmo idealus.
Dabar, prabėgus 51 metams, Izraelis oficialiai paskelbė nacionalinio apsisprendimo teisę, kuria siekiama įtvirtinti, kad šioje valstybėje viskas yra „išskirtinai žydiška“.
Esama nuomonių, kad šis naujasis įstatymas yra natūrali 1967 m. pergalės prieš nedraugiškus kaimynus pasekmė. Jis saugo Izraelio teritorijoje gyvenančius žydus ir įstatymus, kurie jiems teikia pirmenybę.
Tačiau taip pat kalbama, kad tai dar vienas žingsnis D. Ben-Guriono išpranašautu keliu: nuo okupacijos iki nesibaigiančio konflikto, kuris iš vidaus griauna demokratiją ir kelia pavojų idealų bei demografinės sanklodos nulemtoms nacionalinėms savybėms.
Vis dėlto, ko gero, svarbiausia, kad šis įstatymas rodo Izraelį renkantis vieną iš dviejų vis labiau viena kitai prieštaraujančių vizijų. JAV diplomatai jau seniai kartoja D.Ben-Guriono žodžius primenantį įspėjimą: jei Izraelis nesusitaikys su palestiniečiais, jam teks pasirinkti žydų arba demokratinės valstybės kelią.
Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad su tuo sutinka ir izraeliečiai. Vis daugiau jų mano, kad šalis privalo pasirinkti, kam teikti pirmenybę: žydų tapatybei ar demokratijai. Daugumai dešiniųjų pažiūrų besilaikančių piliečių svarbesnė tapatybė.
Galbūt Izraelio aplinkybės išskirtinės, bet poreikis apsispręsti dėl nacionalinės tapatybės – ne. Vis dažniau kritikuojama nuomonė, kad demokratija svarbiau už viską. Šis fizinio ir demografinio nesaugumo skatinamas judėjimas teigia, kad atėjo metas teikti pirmenybę tapatybei.
Pasaulinė prieštara
Šiais laikais valstybės turi dvi tariamai neginčijamas, bet prieštaringas teises. Pagal tautų apsisprendimo teisę valstybės turėjo tapti sutelktomis bendruomenėmis: kiekvienai tautai po valstybę. O teisė į demokratiją turėjo visiems užtikrinti lygias teises dalyvauti valstybės valdyme.
Prieš šimtmetį šias teises išdėstę idealistiškai nusiteikę pasaulio lyderiai įsivaizdavo vienalytes ir nekintamas valstybes. Bet tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Valstybių sienos ne visada atitinka etnines ribas. Žmonės keliauja. Tapatybės keičiasi ir vystosi. Ką daryti tokiu atveju?
Izraeliui okupavus palestiniečių teritorijas paaštrėjo klausimas, kaip demokratiškai įlieti nežydus į oficialiai žydišką valstybę (prisimindami Holokaustą ankstyvieji Izraelio vadovai jautė pareigą išsaugoti šią tapatybę). Derinant tapatybę ir demokratiją sunkumų iškilo ir kitoms pasaulio valstybėms.
Pilietinių teisių judėjimai ragino valstybes plėsti nacionalines tapatybes, nuo seno sietas su baltaodiškumu. Žlungant kolonializmui neeuropiečiai ėmė masiškai migruoti į Europą, o buvusiose kolonijose įsiplieskė konfliktai dėl to, kas ir kur turi teisę gyventi.
XX a. septintajame dešimtmetyje demokratinės valstybės pasiekė neformalų konsensusą: jei demokratijos ir nacionalinės tapatybės reikalavimai ima prieštarauti, pirmenybę derėtų teikti pirmiesiems. Raginta ne atsisakyti nacionalinės tapatybės, o greičiau sušvelninti jos aiškinimą ir palaikymą. Pavyzdžiui, Prancūzija vis dar vadinasi prancūzų valstybe, bet šis terminas tapo aptakesnis ir šiandien apibrėžia visus šalies gyventojus. Tai tęstinis dviprasmiškai vertinamas procesas, bet kryptis aiški.
XX a. septintajame dešimtmetyje Prancūzijoje kone kilo karas dėl to, ar alžyriečiai gali įsilieti į pasaulietišką demokratinę baltaodžių valstybę. Praėjusią savaitę čia diskutuojama, kaip geriau vadinti afrikiečių kilmės futbolininkus siekiant drauge pagerbti jų kilmę ir pilietybę.
Demokratija svarbiau nei tapatybė?
Tokios permainos laikomos būtinomis siekiant išsaugoti demokratiją. Garsiame demokratijos stiprėjimo Rytų Europoje tyrime politologė Sherrill Stroschein išsiaiškino, kad šalys, oficialiai apibrėžiančios save pagal etninę daugumą (Slovakija – slovakų šalis, Rumunija – rumunų šalis), tikrovėje šias tapatybes pabrėžia vis mažiau.
Sh. Stroschein stebėjo vieną Ukrainos gyvenvietę, kur etniniai vengrai buriasi į vengriškas politines partijas, lanko vengriškas pamaldas ir net gyvena Vengrijos laiko juostoje (kaimynystėje gyvenančių etninių ukrainiečių laikrodžiai rodo viena valanda daugiau). Dėl nesutampančių laiko juostų kyla tam tikra trintis, bet Sh. Stroschein pastebėjo, kad europiečiams pakančiai einant į kompromisus dėl kadaise šventų ir neliečiamų tapatybių demokratinės sistemos veikia stabiliai.
Europiečiai vis dar gundosi tautiniu nacionalizmu. Bet nacionalistinėms pažiūroms silpstant įsitvirtino demokratija. Šis visame pasaulyje pastebimas pokytis buvo kankinamai lėtas, bet pakankamai vienakryptis, kad tarp demokratinių valstybių liktų vos kelios išimtys.
2003 m. paskelbtame kontroversiškame esė istorikas Tony Judtas Izraelio siekį išsaugoti griežtai žydišką tapatybę pavadino anachronizmu. Jis rašė, kad vizija sukurti valstybę išskirtinai vienai demografinei grupei esanti kito laikotarpio ir kitos vietos atgyvena, užsispyrusiai konservatyvus požiūris pažengusiame pasaulyje.
Tačiau gali būti, kad T. Judtas kalbėdamas apie nacionalinės idėjos nuosmukį perlenkė lazdą. Tais laikais panašiai nutiko ne vienam istorikui. Šiandien atrodo, kad Izraelis – visai ne anachronizmas, o ateities pranašas.
Baimė ir priešiška reakcija
Kartais senos valstybingumo idėjos atrodo itin patrauklios. Grupinė tapatybė kaip mūsų pačių tąsa, ypač užklupus sukrėtimams, gali sukelti įspūdį, kad saugiau prisitaikyti prie daugumos ir kad įvairovė bei pakantumas yra pavojingi. Labiau už viską šiuos jausmus stiprina terorizmas arba demografinės permainos.
XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje Izraelyje gyvenantys žydai patyrė abu šiuos reiškinius. Maždaug po dešimtmečio panašios baimės sukėlė nacionalistines reakcijas ir daugelyje Vakarų valstybių.
Per siaubingo smurto bangą, vadinamąją Antrąją intifadą, kai žuvo daugiau palestiniečių nei izraeliečių, anksčiau saugiais laikytuose izraeliečių anklavuose buvo surengta sukrečiančių teroro išpuolių. Tuo pat metu palestiniečių ir Izraelio arabų gimstamumas sukėlė žydams baimę prarasti demografinę persvarą. Tikrovėje šiuo metu žydų gimstamumas yra didelis, o musulmonų – mažėja, bet baimė likti mažuma vis dar gaji.
Moksliniai tyrimai ne kartą atskleidė, kad po teroristinių išpuolių nukentėjusių bendruomenių parama dešiniosios pakraipos politikai tik sustiprėja. Kaip parodė vienas tyrimas, balsuoti už dešiniąsias partijas izraeliečius skatina net numanoma išpuolio grėsmė. Labiausiai tai padėjo konkrečiam dešiniųjų partijų pogrupiui – nacionalistams.
Merilando universiteto politikos psichologės Daphnos Canetti-Nisim vadovaujamas izraeliečių tyrimas atskleidė, kad terorizmas keičia ne tik palankumą vienai ar kitai partijai.
Tikėdami, kad gali būti užpulti vien už tai, kas jie yra, žmonės žymiai labiau įsikimba savo tapatybės. Jų bendruomenės suvokimas susiaurėja: pakenčiami tik panašiai atrodantys gyventojai. Tyrimai rodo, kad jie aktyviau remia mažumų ribojimo bei kontrolės politiką ir mažiau remia pliuralizmą bei demokratiją.
Kaip atskleidė demokratijos nuosmukio akademinis tyrimas, demografinei daugumos grupei įtikėjus, kad ji gali tapti mažuma, neretai susilpnėja jos narių parama demokratijai, imama šauktis stipresnio vado ir griežtesnės visuomeninės kontrolės.
Izraelio žydų požiūris į šalies tapatybę pasikeitė. Kadaise apklausose jie optimistiškai tikėjosi, kad Izraelis gali drauge būti žydiškas ir demokratinis. Bet, kaip rodo Izraelio demokratijos instituto apklausa, pastarąjį dešimtmetį tokį požiūrį išsako mažuma. Didelės visuomenės grupės tvirtina, kad šalis turi pasirinkti, kam teikti pirmenybę: žydų tapatybei ar demokratijai.
Manantieji, kad Izraelis visų pirma turėtų būti žydiškas, priklauso politinei dešinei, kuri praėjusią savaitę prastūmė nacionalinio apsisprendimo įstatymą. Bet tam tikroms išlygoms pritaria net teigiantieji, kad pirmenybę derėtų teikti demokratijai. 2014 m. dauguma žydų sakė, kad „esminius nacionalinius sprendimus“, tarkim, dėl nacionalinio apsisprendimo, turėtų lemti žydų dauguma.
Kaip rodo pripažintas V-Dem indeksas, kuriuo šalys reitinguojamos pagal įvairius įverčius, demokratijos padėtis Izraelyje prastėja nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžios. XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje ši šalis laikėsi dabartinėse Pietų Korėjos ir Jamaikos pozicijose, o šiandien jau lygiuojasi su Afrikos demokratinėmis valstybėmis, tokiomis kaip Namibija ir Senegalas. Geriausiai įvertinta Artimųjų Rytų demokratinė valstybė Tunisas gerokai lenkia Izraelį.
Pasaulinis pasipriešinimas
Prieš 50 metų pasiektu konsensusu, kad demokratija svarbiau nei nacionalinė tapatybė, šiandien abejoja ne tik Izraelis. Europoje visuomenės nuotaikas pakeitė migrantų ir pabėgėlių antplūdis, taip pat teroristiniai išpuoliai. Tarp europiečių plinta nacionalistinės nuotaikos ir politiniai kraštutinumai, mažėja pakantumas pašaliečiams. Panašiai kaip Izraelyje, Europos valstybėse griežtos pažiūros stiprėja, nors terorizmo ir migracijos grėsmės nebėra tokios opios.
JAV tarp baltaodžių rinkėjų baimės dėl migracijos ir terorizmo sutampa, todėl jie remia griežtą politiką prieš mažumas ir pageidauja stipraus vadovo, kuris įvestų kontrolę.
Tam tikros šalys, pavyzdžiui, Vengrija, atvirai renkasi senąją nacionalinę tapatybę, jų vadovai gina etninę valstybės kilmę, įspėja dėl užsieniečių keliamos grėsmės ir riboja pagrindines teises. Izraelis – ne Vengrija, kurioje nėra nieko panašaus į konfliktą su palestiniečiais. Bet ideologinis tikslas artimas. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas vis glaudžiau bendrauja su Izraelio vadovais ir užpraėjusią savaitę aplankė juos Jeruzalėje.
Demokratijos plėtra sulėtėjo visame pasaulyje. Kodėl taip nutiko, iki galo neaišku, bet šią kryptį iš dalies rodo tai, kad ši santvarka silpsta net valstybėse, kadaise laikytose demokratijos šviesuliais. Įprasta manyti, kad taip nutinka dėl prasto valdymo ar valdžios savanaudiškumo. Bet gali būti, kad šiuo atveju klystame.
Priversti rinktis tarp demokratijos ir tapatybės, žmonės nebūtinai stos demokratijos pusėn.
