Žinoma, nusprendusi meluoti, Saudo Arabijos valdžia viską kaip reikiant pablogino. Tačiau padėtis, J.Goldbergo nuomone, taip išskirtinai susikomplikavo dėl to, kad šis įvykis išryškino sprendimus, padarytus gerokai iki princo Mohammedo smogikams į Stambulą atsigabenant kaulų pjūklus.
Ši istorija, pasak autoriaus, verčia prisiminti Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinio erchercogo Franzo Ferdinando nužudymą. Ir nors sakoma, kad būtent toji žmogžudystė įplieskė Pirmąjį pasaulinį karą, akivaizdu, kad karą nulėmė kur kas daugiau priežasčių negu vieno žmogaus nužudymas.
Didesnės blogybės nuleistos negirdom
J.Goldbergas kviečia pažvelgti į susidariusią padėtį iš Saudo Arabijos perspektyvos. JAV yra užmerkusi akis prieš daug didesnius baisumus, tarp kurių ilgą laiką buvo ir Saudo Arabijos vykdomas karas Jemene. Kaip praneša šaltiniai, princo Mohammedo pajėgos čia nuolat atakuoja civilius ir tolerantiškai žiūri į prievartavimus, kankinimus bei karo prievolės taikymą vaikams. Iranas – ne ką geresnis.
Mirties bausmė Saudo Arabijoje kasmet įvykdoma maždaug 150 žmonių, daugiausia – nukertant galvą, rečiau – užmėtant akmenimis. Pastaraisiais metais už raganavimą ir kerus šitaip nubaustos kelios moterys. Jungtinės Valstijos dėl to – nė žodžio.
Vietoj to Saudo Arabija iš Baltųjų rūmų gauna porą žinučių, kurios abi dvišaliams santykiams tik į sveikatą.
Gal ir šunsnukiai, bet jie – mūsų šunsnukiai
Pirma, prezidentas D.Trumpas ne kartą pakartojo, kad kiekviena šalis turi suverenią teisę ginti ir saugoti savo unikalią kultūrą.
Kaip primena J.Goldbergas, unikalioje Saudo Arabijos kultūroje priimta, kad šalies valdovai gali elgtis kaip tik išmano, ypač su savo piliečiais. Žvelgiant iš princo Mohammedo perspektyvos, ilgametis organizacijos „Musulmonų brolija“ rėmėjas J.Khashoggi buvo kliūtis siekiant reformuotis ir įrankis priešų rankose. Tai, kad jis turėjo JAV turistinę vizą ir savo skiltį dienraštyje „The Washington Post“, nieko nekeitė. Nuo to jo keliama grėsmė tik didėjo.
Žvelgiant iš princo Mohammedo perspektyvos, ilgametis organizacijos „Musulmonų brolija“ rėmėjas J.Khashoggi buvo kliūtis siekiant reformuotis ir įrankis priešų rankose.
Antroji žinutė: Saudo Arabija yra Amerikos sąjungininkė. Nieko nauja, tačiau, J.Goldbergo nuomone, D.Trumpo administracija šį santykį pastūmėjo į naują, suasmenintą kraštutinumą. Kol Saudo Arabija padeda pažaboti Iraną bei sušvelninti Izraelį ir leidžia naftai ištekėti, o ginklams – įtekėti, jos rankos – laisvos.
Perfrazuojant Frankliną D.Rooseveltą, žmogų, kurio pastangomis užsimezgė JAV ir Saudo Arabijos bičiulystė: gal saudo arabai ir šunsnukiai, bet jie – mūsų šunsnukiai.
Pasirinkimas siauras – arba vienas žudikas, arba kitas
Pasak J.Goldbergo, Saudo Arabijai siunčiama dar ir trečia žinutė, tik ši – labiau ne nuo Baltųjų rūmų, o nuo įvairių nevyriausybinių organizacijų, nepriklausomų žurnalistų ir Volstrito: Saudo Arabija privalo reformuoti savo ekonomiką ir kultūrą.
Tiesą pasakius, rašo J.Goldbergas, pirminis princo Mohammedo planas būtent toks ir buvo. Tai jam reikia dėkoti, kad moterims šioje karalystėje pagaliau leista vairuoti.
Tarp tų, kurie nori Saudo Arabiją matyti valdomą naujų lyderių, gajus ciniškas argumentas, esą reformatoriai atsilikusiose autoritarinėse valstybėse siaubingų dalykų nedaro.
Antai šachai buvo reformatoriai, palaikantys vakarietiško stiliaus modernizaciją ir moterų teises. Vis dėlto jie buvo ir žiaurūs diktatoriai.
Michailas Gorbačiovas irgi buvo reformatorius. Rašinio autorius prisipažįsta, kad būtų priblokštas, jei sužinotų, kad M.Gorbačiovas niekada nėra nieko nužudęs. Jo įsitikinimu, režimai, kurie sukurti vadovaujantis ydingais principais, iš esmės neturi galimybių reformuotis „gražiai ir taikiai“.
J.Goldbergas nesako, kad tikslas pateisina priemones. Bet, jo nuomone, kalbant apie kraugeriškus režimus, dažnai tenka rinktis iš dviejų žudikų: visiškai smerktino ir bent kiek pakenčiamesnio.
Propagandos įrankis Turkijai
Autorius primena, kad kai kurie itin aršiai šioje istorijoje pasisakantys JAV politikai nematė problemų bendradarbiauti su brutaliu Irano režimu. Prezidento Baracko Obamos rėmėjai žarstė realizmo persmelktus argumentus apie reformų, vykdytų valdant muloms, ypatumus, tačiau dabar tie patys žmonės skelbiasi esantys morališkai pritrenkti Amerikos vykdomos realpolitik Saudo Arabiją valdančios karališkosios šeimos atžvilgiu.
Turkai – dar blogesni, rašo J.Goldbergas. Turkija, kaip ir Iranas, su Saudo Arabija varžosi dėl dominavimo regione, ir J.Khashoggi mirtis joms tėra propagandos įrankis. Informaciją pasipiktinusiai Vakarų spaudai turkai išmaniai šeria trupinėlis po trupinėlio.
J.Goldbergas teigia suprantantis pasipiktinimą, tačiau čia pat teiraujasi – ar niekas neatkreipė dėmesio į masinius žurnalistų suėmimus ir reguliarius jų žudymus prezidento Recepo Tayyipo Erdogano valdomoje Turkijoje? Ar žmonės tikrai tiki, kad Turkijos tironas ir NATO sąjungininkas – tas, kuris žurnalistus vadina „terorizmo sodininkais“, – nuoširdžiai jaučiasi užgautas? Ar nereikėtų paraginti R.T.Erdogano atsistatydinti? Kodėl ne?
„Neįsivaizduoju, kokį kitą žingsnį derėtų žengti amerikiečiams, kadangi tikroji problema nėra J.Khashoggi nužudymas. Kad ir kaip žiauriai su juo buvo pasielgta, J.Khashoggi mirtis – tik simptomas, atskleidžiantis daugybę praeityje padarytų klaidų“, rašo J.Goldbergas.
