Tokijo universiteto profesorė Takako Kondo taip pat tvirtina, kad dėl itin didelės darbo svarbos visuomenėje nuo šeimos kūrimo atgrasomos ir moterys.
Japonijos tradicija – tuoktis ne iš meilės
Japonija turi nesibaigiantį sąrašą paslaugų, pakeičiančių santykius. Meilės industrija sako, kad jie pritraukia tiek vyrus, tiek moteris. Gyventojai ieško ne tik eskorto paslaugų, bet ir fantazijų išsipildymo, o romantiniai santykiai tampa antrarūše socialine norma.
Japonų spauda šiandieninę meilės realiją vadina „celibato sindromu“, o iš Japonijos šeimos planavimo asociacijos tyrimo atkeliauja naujausi įrodymai. Beveik trečdaliui vyrų ir moterų romantiniai santykiai yra neįdomūs, daugiau nei pusė šalies gyventojų, kurių amžius svyruoja nuo 18 iki 34 metų, niekada nėra turėję santykių. Šiek tiek mažiau iš jų niekada nesimylėjo. Ekspertai mums, vakariečiams, pirštu rodo į konfucianizmą. Konfucijaus mokymo vertybės ir kultūra yra giliai įsišaknijusi Rytų Azijoje. Būtent čia lytinis gyvenimas prasideda kur kas vėliau.
Japonų spauda šiandieninę meilės realiją vadina „celibato sindromu“
A. Zykas, vadovaujantis Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centrui, sako, kad kalbant apie Japoniją, reikia aiškiai atskirti lytinius santykius ir seksą: „Manau, kad japonai iš esmės nėra mažiau seksualūs ar mažiau susidomėję seksu nei kitos pasaulio tautos. Tai, kad jie mylisi mažiau, yra kita problema.“ Pašnekovas teigia, kad Japonijos visuomenėje visuomet vyravo šeimos ir kito gyvenimo atskyrimas. „Šeima visuomet buvo kuriama kaip socialinė sutartis, vardan statuso ir gerovės. Tai dalykas, kuris buvo kuriamas vos ne per prievartą“, – aiškina A. Zykas.
Japonologas pasakoja, kad romantikos tiek Japonijos, tiek kitų konfucianistinių šalių šeimose yra mažai: „Tradiciškai ten būdavo tuokiamasi ne iš meilės, o iš išskaičiavimo. Ir visą laiką, greta šeimos, egzistuodavo kitas gyvenimas, ypač jei kalbame apie vyrą. Jis visada rasdavo būdų, kaip patenkinti savo seksualinius poreikius, kurių negalėdavo patenkinti šeimoje.“
Tai, anot A. Zyko, buvo visiškai legalizuota ir institucionalizuota. Pašnekovas aiškina, kad senovės Japonijoje egzistavo sugulovės bei kurtizanės, o kadangi japonai nėra krikščionys, seksas ir visi seksualiniai dalykai jiems nebuvo tabu. „Apie seksą visada buvo kalbama labai natūraliai, jis traktuojamas kaip valgymas, gėrimas, apsirengimas – vienas iš būtinųjų poreikių, kuriuos reikia patenkinti“, – teigia specialistas.
Visgi, japonologas tvirtina, kad tokio suvokimo apie seksą pasekmės virsta didele demografine bomba, prie kurios tiksėjimo prisideda ir aukštas ekonomikos ir technologijų lygis: „Japonija neišsiskiria iš kitų išsivysčiusių valstybių, o mes puikiai žinome, kad ekonomiškai stiprios valstybės susiduria su vaikų mažėjimo problema, gimstamumo mažėjimu. Japonai šį dalyką vadina „išsigimimu dėl taikos“ arba „išsigimimu dėl gero gyvenimo“.
A. Zykas sako, kad kai visuomenė turi pernelyg daug resursų ir gerai gyvena, prarandami tam tikri poreikiai, įprastai būdingi gamtai ir žmogui. Vienas tokių poreikių, anot jo, yra pratęsti giminę. „Tai rodo ir garsusis tyrimas, kai pelėms buvo sudarytos pačios geriausios sąlygos ir iš pradžių jos ėmė sparčiai daugintis. Tačiau po tam tikro laiko tas dauginimasis nutrūko, atsirado įvairių nukrypimų nuo normų, kol galiausiai visa pelių populiacija išmirė“, – teigia japonologas.
Visa tai susideda į drastiškai mažėjantį gimstamumą, darbo jėgos menkėjimą ir visuomenės senėjimą. Dėl susikūrusio „celibato sindromo“ lėtėja ekonomika, o būtent jai stimulo reikia kaip niekada anksčiau. Japonija – labiausiai prasiskolinusi valstybė pasaulyje.
Vienas žmogus per dieną vidutiniškai dirba 12 valandų
Ekonominės stagnacijos nuvargintai valstybei kaip siaubas atskriejo dar viena žinia. Šie metai Japonijai ypatingi tuo, kad pirmą kartą per 90 metų sumenko šalies populiacija. Japonų dabar yra vienu milijonu mažiau – tiek, kiek žmonių gyvena San Franciske. Negana to, šių problemų akivaizdoje atsiranda dar viena baisi statistika – vyrai nesimyli su savo žmonomis, o jaunimas net nenori kurti šeimos.
A. Zykas kalba apie ilgas japonų darbo valandas ir, kaip sako jis, žvelgiant į japonų darbo dienas, europiečiai yra atsipalaidavę. Prie dabartinių reiškinių, tvirtina jis, prisideda ir socialinės kultūros normos: „Japonijos visuomenėje yra daug socialinių ritualų. Žmogus, ypač dirbantis vyras, turi daug savo laiko ar jėgų aukoti bendravimui su kolegomis, eiti kartu išgerti ir pan. Tuomet šeima atsiduria tikrai ne pirmoje vietoje, jai skiriama nedaug dėmesio.“
12 – šis skaičius yra viena esminių gimstamumo mažėjimo priežasčių. Šis skaičius parodo, kiek vidutiniškai valandų vienas žmogus dirba per dieną. Tokijo universiteto profesorė ir darbo rinkos specialistė T. Kondo tikina, kad šis skaičius tampa pragaištingu moterims, vyrams ir visai valstybei.
„Mano požiūriu, vienas esminių faktorių yra darbo aplinka. Darbdaviai verčia darbuotojus dirbti labai ilgas valandas. Aš nesakau, kad kitose valstybėse žmonės nedirba ilgų valandų, bet čia darbdaviui labai sunku pasakyti „ne“, jeigu jis reikalauja dirbti viršvalandžius“, – pasakoja profesorė.
12 – šis skaičius yra viena esminių gimstamumo mažėjimo priežasčių. Šis skaičius parodo, kiek vidutiniškai valandų vienas žmogus dirba per dieną.
Ji priduria, kad taip pat labai sunku neiti į darbą dėl asmeninių priežasčių ir tokia situacija automatiškai motinoms apsunkina sąlygas auginti vaikus: „Moterys, kurios nori pasiimti keletą laisvų dienų arba išeiti keliomis valandomis anksčiau, nes augina vaiką, yra nuvertinamos ir tiesiog pakeičiamos. Motinos negali dirbti ir kilti karjeros laiptais. Kadangi vis daugiau jų nori siekti karjeros, jos vengia tuoktis.“
Tad moterys profesionalės atsidūrusios tarsi kompiuterinio žaidimo labirinte – iš vienos pusės visuomenė jas spaudžia būti motinomis, bet vis didesnė emancipacija nuo vyrų ir noras pasiekti profesinių tikslų verčia kilti karjeros laiptais. Taip pat vis dar galioja norma, kad, jei dirbanti moteris pastoja, ji tiesiog privalo išeiti iš darbo. Taip baigiasi jų karjera. Prie sudėtingos demografinės situacijos prisideda ir šaltas darbdavių požiūris.
„Nors darbdavys teisiškai privalo darbuotojui per metus suteikti 20 dienų atostogas, niekas šiomis atostogomis nesinaudoja. Darbuotojai bijo, kad jiems išėjus atostogauti, jie bus įvertinti neigiamai“, – aiškina Tokijo universiteto profesorė. Ji priduria, kad įmonių vadovai mano, jog jei darbuotojui reikia pasiimti keletą laisvų dienų, jis yra silpnas ir negeba dirbti. Tokia susiformavusi darbo kultūra, pasak jos, ne tik neleidžia gauti pinigų už laisvas dienas, bet ir mažina gimstamumą.
Valdžia ėmėsi priemonių, kad paskatintų šeimų kūrimą
Japonijos gimstamumas žemumas pasiekė prieš dvejus metus. Valstybei buvo šokas sužinojus, kad kasmet miršta 300 tūkst. daugiau žmonių, nei jų gimsta. Institucijos prognozuoja, kad per kelis dešimtmečius populiacija sumažės 20 mln. žmonių.
Anot T. Kondo, kita situacijos priežastis – dramatiškai išaugusi vaiko auginimo kaina: „Pirmiausia, darželiai yra labai brangūs. Labai sparčiai mažėja trijų kartų šeimos, todėl tėvai nebegali seneliams palikti prižiūrėti vaikų. Kadangi darželiai yra mokami ir nepigūs, vaiko auginimo kaina pasidaro neįkandama.“
Kita priežastis, kaip sako specialistė, – išaugusi aukštojo išsilavinimo kaina. „Kadangi daugelis žmonių tiki, kad vaikas privalo stoti į universitetą, nes kitu atveju jis nebus konkurencingas darbo rinkoje, pasirenkama neturėti vaikų ir nemokėti už studijas“, – pasakoja profesorė.
Tačiau šiose prognozėse yra ir spindulys šviesos – Japonijos vyriausybė jau žengia pirmuosius žingsnius, kad padėtų žmonėms vėl kurti santykius bei susilaukti vaikų. Ministras pirmininkas Shinzo Abe siekia, kad 80 proc. tėvų eitų tėvystės atostogų ir didina vaiko išlaikymo išmokas.
T. Kondo sako, kad valstybė pradėjo didinti viešųjų darželių skaičių. Įdomu, svarsto ji, kad tokių darželių paklausa auga, o tai reiškia, kad vis daugiau motinų nusprendžia dirbti: „Valdžia taip pat supranta, kad ir vyrų darbo kultūroje yra didelė problema – dabar stengiamasi mažinti viršvalandžius ir leisti vyrus tėvystės atostogų. Tačiau tokią politiką vykdyti labai sunku, nes galioja požiūris, kad vyras yra šeimos maitintojas.“
Pamažu į darbo rinką žengiančios motinos pradeda jausti, kad valstybė jas remia. Tačiau kol kas remia nepakankamai. Vyrai, bent jau Japonijoje, išgyvena dar kitokią krizę. Specialistai tikina, kad jaunimo nenoras tuoktis arba nukelti šį gyvenimo etapą kuo vėlesniam laikui kyla iš japoniškos šeimos modelio.
Japonologas A. Zykas teigia, kad pati šeimos samprata Japonijoje yra kitokia nei pas mus. „Tereikia įsigilinti į tai, kaip planuojami šeimos santykiai. Simbolinė šeimos galva neva yra vyras, bet realioji galva – moteris. Ji dažniausiai valdo pinigus, skirsto biudžetą, atlieka daugybę funkcijų, o vyras šeimoje didelio balso kaip ir neturi. Galima sakyti, kad vyras yra darbinis gyvulys, kurio funkcija – atnešti šeimai pinigus“, – pasakoja japonologas.
A. Zykas tvirtina, kad nors Japonijos darbo rinkoje pokyčių yra, tačiau lyčių lygybės klausimas judinamas dar lėtai. Meilės tarp vyro ir žmonos trūkumas bei menkas gimstamumas tik įgauna pagreitį, o kol kas valdžios sukurti stabdžiai dar neveikia taip, kad išvestų Japoniją iš ekonomikos stagnacijos ir demografinės krizės.
