Suprasti akimirksniu
- Ukrainos nacionalinio atminimo instituto direktorius Volodymyras Viatrovyčius ignoruoja ukrainiečių nacionalistų nusikaltimus per Antrąjį pasaulinį karą
- Istorikai tiek Ukrainoje, tiek Vakaruose skelbia pavojų dėl tokio istorinių dokumentų redagavimo ir net klastojimo
- Ukrainiečių nacionalistų judėjimai karo metais vykdė etninį lenkų valymą ir padėjo naciams vykdyti Holokaustą
- Lietuvos istorikas Alvydas Nikžentaitis 15min pripažino, kad ukrainiečiams dar reikia suprasti tamsiąją šalies istorijos pusę
Viena Ukrainoje vykdomos dekomunizacijos pusė – griaunami sovietiniai paminklai, keičiami gatvių pavadinimai. O Dniepropetrovsko miestas dabar jau – Dniepras.
Kita pusė – tamsesnė. Dabar Ukrainoje netgi nelegalu neigiamai atsiliepti apie prieštaringos biografijos istorinius veikėjus – net jei įrodyta, kad jie vadovavo būriams, vykdžiusiems etninius valymus ir pogromus, prisidėjusiems prie Holokausto tragedijos.
Bet ir istoriniai liudijimai – ne bėda. Naujojo Ukrainos nacionalinio atminimo instituto direktorius Volodymyras Viatrovyčius siekia įtvirtinti tokią šlovingą šalies istorijos versiją, kad iš archyvų lengva ranka braukiami faktai apie kruvinas žudynes.
Profesionalūs istorikai iš viso pasaulio viešu laišku jau kreipėsi į valdžią Kijeve, ragindami ją neklastoti istorijos.
Galvas krapštosi ir vakariečiai, remiantys porevoliucinės Ukrainos siekį integruotis į Europą, bet kažin ar galintys ramiai stebėti, kaip V.Viatrovyčius skalbia nacionalistinių ukrainiečių grupuočių reputaciją.
Šlovinami žiaurumu garsėję kovotojai
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka 2015 metų gegužę pasirašė įstatymą, kuriuo įtvirtino visų šalies archyvinių dokumentų perkėlimą iš Ukrainos saugumo tarnybos archyvų į Ukrainos nacionalinio atminimo institutą.
Kritikai pastebi, kad bandoma keisti vieną prieštaringiausių Ukrainos istorijos etapų – Antrojo pasaulinio karo metus.
Šis institutas, kuriam oficialiai patikėta „įgyvendinti valstybės politiką atkuriant ir saugant Ukrainos žmonių nacionalinę atmintį“, tokiu būdu gavo milijonus dokumentų.
O tarp jų – sena ir naujesnė informacija apie politinius disidentus, propagandos kampanijas prieš religiją, Ukrainos nacionalistų veiklą, KGB šnipinėjimą, bylas, siejamas su stalinistiniais valymais.
Ekspertų teigimu, tai, kad visi svarbiausi ir daugiausia ginčų keliantys dokumentai atsiduria viename vieninteliame institute, kelia grėsmę, jog Ukraina bandys konstruoti vienašališką ir iškreiptą šalies istoriją.
Kritikai jau dabar pastebi, kad bandoma keisti vieną prieštaringiausių Ukrainos istorijos etapų – Antrojo pasaulinio karo metus.
Sovietų nusikaltimai išpučiami, o Ukrainos nacionalistų kovotojai – išaukštinami, nors jie tikrai suvaidino svarbų vaidmenį 1941-1945 metais vykdant etninį lenkų ir žydų valymą.
Kaip rašo „Foreign Policy“, V.Viatrovyčiaus vizijoje šie kovotojai tampa šlovingais partizanais, kurie visi iki vieno kovojo už nepriklausomą Ukrainą ir prieš sovietinę Raudonąją armiją.
Taip siunčiama žinia ir milijonams Ukrainos rusakalbių, kurie smerkiami, jei išdrįsta švęsti Sovietų Sąjungos pergalę prieš nacistinę Vokietiją, ir net mokslininkams. Pastarieji jau nedrįsta viešai kritikuoti V.Viatrovyčiaus ir jo kuriamų istorinių paveikslų, kuriais ypač džiaugiasi radikalios organizacijos.
Naikino ir žydus, ir lenkus
Revizionizmo taikiklyje – du ukrainietiško nacionalizmo judėjimai: Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN) ir Ukrainos sukilėlių armija (UPA).
Abi jos kovojo už nepriklausomą Ukrainą, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą išžudė dešimtis tūkstančius žydų ir įvykdė žiaurią etninio valymo akciją, per kurią žuvo apie 100 tūkst. lenkų.
OUN, įkurta 1929 metais, kad išlaisvintų Ukrainą iš sovietų pančių, kovojo ir už etniškai gryną ukrainiečių tautą. Kai naciai 1941 metais užpuolė Sovietų Sąjungą, OUN lyderis Stepanas Bandera pasveikino okupaciją, kurią vadino žingsniu nepriklausomybės link.
UPA padėjo naciams Vakarų Ukrainoje sunaikinti šimtus tūkstančių žydų, o vokiečiams traukiantis nusitaikė į lenkus.
S.Banderos organizacijos nariai Lvove įvykdė pogromą ir nužudė 5 tūkst. žydų, taip pat ėmė siautėti kitur Vakarų Ukrainoje. Manoma, kad tada per trumpą laikotarpį žuvo iki 35 tūkst. žydų.
Dabar jau žinoma, kad Adolfui Hitleriui Ukrainos nepriklausomybė nerūpėjo. O 1942-aisiais OUN įkūrė karinį sparną – UPA – ir paskelbė, kad priešinsis tiek vokiečiams, tiek sovietams.
Bet ką tai reiškė? UPA padėjo naciams Vakarų Ukrainoje sunaikinti šimtus tūkstančių žydų, o vokiečiams traukiantis nusitaikė į lenkus.
Galiausiai 1944-aisiais, prie Vakarų Ukrainos jau visiškai priartėjus sovietams, ukrainiečių nacionalistai dar kartą atnaujino bendradarbiavimą su vokiečiais, o prieš komunistus kovojo ir šeštajame dešimtmetyje.
Būtent dėl tolesnio priešinimosi sovietams – jau po karo – nemažai ukrainiečių į S.Banderą ir į OUN bei UPA žvelgia kaip į didvyrius, palaikiusius nepriklausomos Ukrainos viltį.
Tačiau dabar nacionalizmas ir valstybinis. O tai Kremliaus propagandos mašinai, nuolat teigiančiai, kad porevoliucinę Ukrainą „užgrobė fašistai ir neonaciai“, yra tarsi kuras.
Juk naujuoju įstatymu žadama bausti žmones, „viešai nepagarbiai atsiliepiančius“ apie tas karo metų grupuotes – net jei jos prisidėjo prie Holokausto.
„Foreign Policy“ teigimu, perduodami šalies archyvus V.Viatrovyčiui, Ukrainos nacionalistai užsitikrino, kad šalies istorinė atmintis atsidurtų „teisingose“ rankose.
Viktoro Juščenkos dešinioji ranka
35 metų V.Viatrovyčius pradėjo garsėti dar 2002-aisiais, kai įsidarbino Išlaisvinimo judėjimo studijų institute (TsDVR).
Ši organizacija ir buvo įkurta, kad garbintų OUN bei UPA veiklą. Institutą daugiausia finansuoja užsienyje gyvenantys turtingi ultranacionalistai.
2006 metais jaunasis istorikas jau tapo instituto direktoriumi, o laisvalaikiu ėmė kepti knygas apie didvyriškus ukrainiečių žygius per Antrąjį pasaulinį karą ir ruošti „tinkamas“ istorijos studijų programas, kurias siūlė kitiems mokslininkams.
Į V.Viatrovyčių palankiai žvelgė ir tuometis prezidentas Viktoras Juščenka. Jis 2008-aisiais paskyrė jaunąjį specialistą vadovauti Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) archyvams.
Nenuostabu – V.Juščenka palaikė OUN ir UPA šlovės legendą. Kovotojus jis vadino Ukrainos didvyriais ir perrašinėjo istorijos vadovėlius.
V.Viatrovyčius buvo dešinioji V.Juščenkos ranka. 2010 metais jis rašė: „Ukrainiečių kova dėl nepriklausomybės yra mūsų nacionalinės tapatybės pamatas. Be UPA, be Banderos, be Šuchevyčiaus (vieno karo metų ukrainiečių lyderių Romano Šuchevyčiaus, – red.) nebūtų modernios Ukrainos valstybės ir tautos“.
Ukrainos žiniasklaida ir šiandien itin dažnai cituoja V.Viatrovyčių, nors pastarasis įsijautęs gina net ukrainiečių SS diviziją „Galicija“, kuri per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi nacių pusėje.
V.Viatrovyčius gina net ukrainiečių SS diviziją „Galicija“, kuri per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi nacių pusėje.
Tiesa, 2010-aisiais, prezidento rinkimus laimėjus Viktorui Janukovyčiui, V.Viatrovyčiaus žvaigždė priblėso. Prorusiškos Regionų partijos lyderiui nepatiko gana nacionalistiškos istoriko pažiūros.
Tačiau Maidanas suteikė istorikui dar vieną šansą. Neprabėgus nė mėnesiui nuo dienos, kai V.Janukovyčius paspruko į Rusiją, V.Viatrovyčius 2014 metų kovą buvo paskirtas Ukrainos nacionalinio atminimo instituto direktoriumi.
Atrodo, kad taip naujoji valdžia atsidėkojo nacionalistams už paramą per revoliuciją – Kijeve jie kovojo su V.Janukovyčiaus saugumo pajėgomis, o „Pravyj sektor“ nariai vyko kautis su separatistais ir Rusijos kariais Donbase.
Itin prieštaringa metodologija
V.Viatrovyčius dabar puolamas istorikų tiek Vakaruose, tiek pačioje Ukrainoje.
Kaip teigė Kennano instituto mokslininkas Jaredas McBride'as, „UPA ir OUN šlovinimas yra ne tik istorinis, bet ir politinis projektas, kurio tikslas – Ukrainoje įtvirtinti vienašališką požiūrį, iš esmės gajų tik vakarinėje šalies dalyje“.
Nors V.Viatrovyčiaus požiūris populiarus Vakarų Ukrainoje, ypač – Lvove, daug ukrainiečių pietuose ir rytuose į šalies istoriją žvelgia kitaip. Nemažos dalies jų giminaičiai patys yra nukentėję nuo UPA ir OUN represijų.
Bet jaunasis istorikas visus istorinius įvykius, nesutampančius su jo visai Ukrainai valstybiniu mastu peršamomis versijomis, atvirai vadina „sovietine propaganda“.
V.Viatrovyčius savo 2006 metų knygoje „OUN pozicija žydų klausimu“ neigia, kad OUN padėjo naciams vykdyti Holokaustą Ukrainoje.
Savo 2006 metų knygoje „OUN pozicija žydų klausimu“ jis neigia, kad OUN padėjo naciams vykdyti Holokaustą Ukrainoje. Kadangi knygoje V.Viatrovyčius ignoruoja daugybę istorinių šaltinių, Vakarų istorikai ją kone visuotinai pasmerkė.
„Knygoje naudojami abejotini metodai: atmetami šaltiniai, skelbiantys apie OUN nusikaltimus, cituojami nepatikimi šaltiniai, susiję su OUN apologetais užsienyje.
Taip pat nesugebama pamatyti antisemitizmo OUN veikėjų tekstuose“, – vardijo Albertos universiteto Kanadoje profesorius, Ukrainos istoriją nagrinėjantis Johnas-Paulas Himka.
Jau riboja prieigą prie archyvų
Vis dėlto „Foreign Policy“ pastebi, kad dar didesnių nuogąstavimų istorikams Vakaruose kelia V.Viatrovyčiaus vadovaujamo instituto ekspertų pomėgis netgi klastoti istorinius dokumentus.
„Tie mokslininkai skelbia dokumentų, kurie yra klastojami, rinkinius, – neabejoja Jeffrey Burdsas, Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijos profesorius Šiaurės rytų universitete Bostone. – Aš tai žinau, nes mačiau ir originalus, ir jų kopijas, bei lyginau dokumentus“.
Omenyje J.Burdsas turi vieno V.Viatrovyčiaus kolegos išleistą 898 puslapių dokumentų rinkinį, kuris, anot eksperto, yra „paminklas žodžių, sakinių, ištisų pastraipų klastojimui ir trynimui“.
„Kas buvo ištrinta? Visa tai, kas kritikuoja ukrainietišką nacionalizmą, pasakoja apie OUN ir UPA vadovybės konfliktus, visi liudininkų pasakojimai apie nacionalistų žiaurumus“, – teigė J.Burdsas.
Taip mano toli gražu ne jis vienas. Ir kiti Vakarų istorikai pabrėžia, kad V.Viatrovyčiaus komanda ir ignoruoja istorinius faktus, ir riboja prieigą prie SBU archyvų.
M.Carynnykas: „Aš turiu įrodymų, kad V.Viatrovyčius klastojo istorinius duomenis savo paties publikacijose.“
„Aš turiu įrodymų, kad V.Viatrovyčius klastojo istorinius duomenis savo paties publikacijose. Be to, tada jis rado būdų neleisti man išanalizuoti dokumentų, kuriais būčiau demaskavęs tą klastą“, – teigė istorikas, Kanados ukrainietis Marco Carynnykas.
Sutinka ir J.McBride'as: „Kai V.Viatrovyčius dirbo vyriausiuoju SBU archyvininku, jis iš tiesų sukūrė suskaitmenintą archyvą, atvirą tiek ukrainiečiams, tiek užsieniečiams.
Tačiau jo komanda taip pat išėmė iš archyvų visus dokumentus, kuriuose neigiamai atsiliepiama apie OUN ir UPA, įskaitant šių judėjimų dalyvavimą Holokauste ir kitus karo nusikaltimus“.
Prabilusius istorikus užsipuolė valdžia
Apie naująjį įstatymą dėl archyvų perkėlimo su baime svarsto ir pačios Ukrainos istorikai, nuogąstaujantys, kad jiems bus sunkiau nagrinėti dokumentus.
Ukrainos archyvistų sąjunga ragino nepriimti įstatymo, o istorikas Stanislavas Serhijenka nepagailėjo kritikos V.Viatrovyčiui.
„Jo institutas gavo progą monopolizuoti ir apriboti prieigą prie tam tikro svarbaus istorinio laikotarpio dokumentų, kurie neatitinka primityvios Ukrainos istorijos versijos.
Blogiausiu atveju dokumentai gali būti sunaikinti, o nešališkos Ukrainos istorijos studijos taps neįmanomos“, – sakė S.Serhijenka, kartu su dar 70 istorikais paskelbęs atvirą laišką prezidentui Petro Porošenkai.
Laiške prezidentas raginamas blokuoti įstatymą, kuriuo netgi uždraudžiama UPA ir OUN kritika.
V.Viatrovyčius priekaištus atmeta. Be to, turi sąjungininkų. Radikalų partijai Aukščiausioje Radoje atstovaujantis Jurijus Šuchevyčius – vieno UPA lyderių R.Šuchevyčiaus sūnus – piktai užsipuolė laišką paskelbusius istorikus.
Tiek J.Šuchevyčius, tiek švietimo ministras Serhijus Kvitas pareiškė, jog laišką „padirbo Rusijos specialiosios tarnybos“, ir net pareikalavo, kad „patriotiški istorikai“ atsiribotų nuo laiško turinio.
O jame tiesiog skelbiama: „Įstatymas prieštarauja vienai pagrindinių politinių teisių – žodžio laisvei. Per pastaruosius 15 metų Putino Rusija daug investavo į istorijos politizavimą. Ukrainai būtų pražūtinga žengti tokiu pat keliu“.
Rusų informacinio karo dalis?
Tad jei Ukrainos istorikai negali paskelbti laiško ir jame pareikšti susirūpinimą dėl žodžios laisvės, tikriausiai negalima tikėtis, kad jiems bus leidžiama objektyviai nagrinėti šaliai jautrias temas.
V.Viatrovyčius „Foreign Policy“ teigė, kad Ukrainos nacionalinio atminimo institutas tikrai neklastoja istorinių dokumentų: „Aš kaip tik stengiuosi, kad jie būtų atviri visiems, tad nematau pagrindo kažko bijoti“.
Bet jis taip pat neigė, kad OUN ir UPA vykdė etninį žydų bei lenkų valymą, kai į Sovietų Sąjungą įsiveržė naciai. Esą „tai yra didelė SSRS informacinio karo prieš ukrainiečius dalis“.
„Didžioji OUN narių dalis manė, kad nacių vykdytas žydų naikinimas buvo ne jų reikalas, nes pagrindinis jų tikslas buvo ginti ukrainiečius nuo vokiečių represijų.
Būtent todėl OUN 1943 metų pradžioje įsteigė UPA. Teiginiai, kad šios armijos kariai dalyvavo Holokauste, yra nepagrįsti, nes tuo metu naciai jau buvo išžudę beveik visus žydus“, – aiškino V.Viatrovyčius.
UPA ir OUN lyderiai sveikino žydų žudymą
Bet problema – tai, kad šio istoriko versija kertasi su daugybe specialistų Vakaruose pateikiamų įrodymų. O šie byloja, kad OUN ideologija buvo pabrėžtinai antisemitiška.
Dar prieš nacių invaziją į Sovietų Sąjungą tokie OUN lyderiai kaip Jaroslavas Stecko pabrėžtinai pasveikino vokiečių sprendimą masiškai naikinti žydus.
Šios organizacijos narių tekstuose žydai apibūdinami kaip „priešiški svetimkūniai mūsų nacionaliniame organizme“.
Ukrainiečiai, be to, kviečiami „kovoti su žydais, bolševikinio Maskvos režimo rėmėjais“. Buvo ir toks šūkis: „Ukraina – ukrainiečiams! Mirtis Maskvos žydams!“
Tarp kitko, dar prieš nacių invaziją į Sovietų Sąjungą tokie OUN lyderiai kaip Jaroslavas Stecko pabrėžtinai pasveikino vokiečių sprendimą masiškai naikinti žydus.
Galiausiai šimtai Holokaustą išgyvenusių žydų liudijimų, kuriuos išsamiai užfiksavo J.P.Himka, patvirtina, kad UPA išžudė tūkstančius žydų, kurie 1943 metais dar buvo gyvi Vakarų Ukrainoje.
Ir nors V.Viatrovyčius teigia, kad UPA įvykdytos 70-100 tūkst. lenkų žudynės buvo tiesiog „lenkų ir ukrainiečių karo šalutinis efektas“, istoriniai UPA dokumentai vėlgi byloja priešingai – kad organizacija lenkus žudė taip pat sistemiškai, kaip naciai žydus.
„Turėtume griebtis didelio masto likvidacinių veiksmų prieš lenkiškus elementus. Evakuojantis Vokietijos armijai turėtume surasti tinkamą momentą visų 16-60 metų vyrų likvidavimui“, – rašė UPA vyriausiasis vadas Dmytro Kliačkivskis.
A.Nikžentaitis smerkti ukrainiečių neskuba
V.Viatrovyčiaus debatai su kitais Ukrainos ir Vakarų istorikais gali atrodyti akademiniai.
Bet taip tikrai nėra – antai pernai birželį Švietimo ministerija paskelbė direktyvą, kurioje šalies mokytojai raginami įvertinti „būtinybę pabrėžti išsilaisvinimo judėjimo aktyvistų patriotiškumą ir moralumą“.
„Vis dėlto Ukrainai, kad sustiprėtų šalies demokratija, reikia pažinti tamsesnę savo praeities pusę. Jei V.Viatrovyčius pasieks savo, Ukraina niekada taip ir nesusitaikys su savo komplikuota istorija“, – rašo „Foreign Policy“.
Lenkijos nacionalinio atminimo institutas 2008-aisiais lenkų žudynes Ukrainoje pavadino turinčiomis genocido požymių.
Istorikas Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, kalbėdamas su 15min sutiko, kad „problema išties gili“. Bet ukrainiečių smerkti neskubėjo.
„Situacija Ukrainos atžvilgiu iš tikrųjų sudėtinga. Apie Antrojo pasaulinio karo įvykius ten pradėta kalbėti tik devintojo dešimtmečio pabaigoje – ir su pertraukomis.
Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje dalis Vakarų Ukrainos intelektualų, Bažnyčios atstovų pasirašė atsiprašymo laišką dėl lenkų žudynių. Bet daug žmonių šalyje nė nesuprato, apie ką kalbama“, – 15min teigė A.Nikžentaitis.
Lenkijoje apie žudynes Volynėje ir Rytų Galicijoje dabar puikiai žinoma – 1943-1944 metais Ukrainos nacionalistai tuose regionuose išžudė 60-100 tūkst. lenkų.
Lenkijos nacionalinio atminimo institutas 2008-aisiais tas žudynes pavadino turinčiomis genocido požymių.
„Ukrainoje šiuo metu vyksta susipažinimo su savo istorija procesas. O toje istorijoje ieškoma antirusiškų elementų, ir kol kas nėra atėjęs laikas refleksijai, klausimams, ar antisovietinis pasipriešinimas neturi tamsių pusių.
Šiuo metu ukrainiečiai kuria visos tautos tapatybę, bando ieškoti jungčių“, – sakė A.Nikžentaitis.
Istorikas vis dėlto pastebi, kad Ukrainoje pastaraisiais metais daugėja istorikų, kurie „labai kritiškai žiūri į tuos dalykus“.
Nedominuoja vien nekritiškas požiūris
„Tema svarbu. Bet aktualu ir tai kad valdant prezidentui Viktorui Janukovyčiui būtent Volynės žudynių byla buvo išnaudojama vidaus kovoje su opozicija.
Tad tema jau sutepta politine prasme, tad žmonėms dabar dar sunkiau priimti kitokią nuomonę, nes ji neva reiškia paramą buvusiai valdžiai, buvusiai Regionų partijai ir pačiam V.Janukovyčiui“, – svarstė A.Nikžentaitis.
Kaip 15min teigė ekspertas, tiek Ukrainos, tiek Lietuvos, tiek Lenkijos patirtis rodo, kad niekada nereikia skubėti ir uoliai draskyti žaizdų.
Praėjusią savaitę Ukrainos intelektualai paskelbė jau antrą atsiprašymo laišką lenkams.
„Reikia, kad visuomenė subręstų priimti tam tikrus faktus apie savo istoriją. Todėl nepulčiau kaltinti Ukrainos istorikų. Be to, elgiantis su praeitimi yra toks dalykas kaip kompromisų kultūra.
Galiausiai kaip tik praėjusią savaitę Ukrainos intelektualai paskelbė jau antrą atsiprašymo laišką lenkams. Tai rodo, kad Ukrainoje tikrai nedominuoja vien nekritiškas požiūris į šalies istoriją.
Be to, jau pastebėta, kad net jei ukrainiečiai ir norėtų šlovinti Antrojo pasaulinio karo laikų veikėjus, to padaryti neleistų geopolitinė situacija. Juk apklausos rodo, kad ukrainiečiai Lenkiją laiko pačia draugiškiausia kaimyne“, – 15min teigė A.Nikžentaitis.
Anot istoriko, geri dabartiniai Lenkijos ir Ukrainos santykiai kaip tik leidžia kritiškai apmąstyti sudėtingą regiono istoriją: „Todėl pernelyg didelis Ukrainos kritikavimas – iš šalies – tik padarytų meškos paslaugą“.
„Yra ir Lietuvoje geras pavyzdys. Mano supratimu, lietuvių santykis su Holokaustu būtų kitoks, jei ne pernelyg ankstyvi ir grubūs Efraimo Zuroffo pareiškimai netrukus po to, kai atkūrėme nepriklausomybę.
Tada Lietuvoje, kaip dabar Ukrainoje, nelabai ir žinojo, kas atsitiko su mūsų žydais. Buvo sukurtas negeras tonas“, – tvirtino A.Nikžentaitis.
Vyksta demokratijos brendimo procesas
Lietuvis istorikas nemano, kad vien archyvų perkėlimas į Ukrainos nacionalinio atminimo institutą yra problemiškas. Esą galima sakyti, kad Kijevas seka Varšuvos pavyzdžiu.
„Tas institutas Kijeve buvo sukurtas pagal nacionalinio atminimo instituto Lenkijoje pavyzdį. Ten irgi sukaupti visi buvusių represinių struktūrų dokumentai.
O Lenkijoje pastebimas panašus susipriešinimas – tarp istorikų, tarp dešiniųjų ir liberalų.
Istorija šiaip jau politizuojama visur. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra normalios demokratijos brendimo procesas. Perlenkimo, bandymų kitaip mąstančius apšaukti Rusijos agentais yra, tad labai svarbu, kad valdžios atstovai sugebėtų išlaikyti balansą.
Alvydas Nikžentaitis: „UPA ir OUN vienareikšmiškai įvertinti neįmanoma.“
Juk ir čia, Lietuvoje, buvo panašiai. Kas tik atsitiktų, iškart – rusų propaganda, rusų užmačios. Lyg ir turime daugiau patirties su demokratija, bet 2014-2015 metų įvykiai parodė, kad ir mes neturime skiepų“, - samprotavo A.Nikžentaitis.
Kita vertus, V.Viatrovyčius tiesiog redaguoja, „švarina“ istorinius dokumentus, kuriuose neigiamai atsiliepiama apie UPA ir OUN.
„Jei taip tikrai, be jokios abejonės, tokius istorikus reikia mesti iš darbo. Valdžia turi imtis veiksmų – žmonės, kurie naikina archyvų, neturėtų būti prie jų prileidžiami“, – pripažino A.Nikžentaitis.
„Vis dėlto UPA ir OUN vienareikšmiškai įvertinti neįmanoma. Iškalbingas Stepano Banderos pavyzdys.
Dabar banderovcai tam tikrų žmonių grupei yra tapę keiksmažodžiu, bet beveik visą karo laikotarpį S.Bandera praleido vokiečių nelaisvėje. Jis pats niekuo nenusikalto, o išpopuliarėjo, kai po karo KGB agentai nužudė Miunchene.
Tad Ukrainos laisvės simboliu S.Bandera visų pirma ir tampa dėl tokios savo žūties, o dėl kokių nors veiksmų“, – teigė istorikas.
Karas švarios reputacijos nepalieka
Jis sutinka, kad karo metų Ukrainoje buvo ir „žymiai labiau komplikuotų asmenybių“. Tačiau siūlo pabandyti palyginti situaciją su anuometine padėtimi Vilniaus krašte.
„Lenkai įsivaizdavo, kad gina savo tėvynę ir savo valstybės sienas, o lietuviai – kad gina jiems priklausančias žemes. Ir Ukrainoje, ir Vilniaus krašte buvo vykdomas tam tikras etnocidas.
Buvo siekiama „išvalyti“ kitos tautybės žmones, kad po karo būtų galima teigti, jog štai čia gyvena tik lenkai, čia – tik lietuviai, o ten – tik ukrainiečiai.
Kaip Vilniaus krašte nusikaltimus vykdė tiek lietuvių policija, tiek Plechavičiaus batalionai, tiek Armija Krajova, taip ir Ukrainoje Armijos Krajovos veikėjai yra padarę nemažai nusikaltimų – net pasibaigus Antrajam pasauliniui karui“, – dėstė A.Nikžentaitis.
Istoriko manymu, bendras įvertinimas netgi būtų gana primityvus: „Ir viena, ir kita pusė nėra švari“.
„Kažkada, kai aš dar buvau Lietuvos istorijos instituto direktorius, bandėme pristatyti lietuvių pasipriešinimo judėjimo veikėjų, kurie būtų absoliučiai švarūs moraliniai pavyzdžiai, biografijas. Galiu pasakyti, kad tokių neradome.
Karas ir yra baisus tuo, kad švarių žmonių nepalieka. Reikalas baisiai sudėtingas, tačiau, be jokios abejonės, dokumentų slėpti nereikėtų. Dokumentai tokiais sudėtingais atvejais yra labai vertingi“, – 15min sakė A.Nikžentaitis.
