Nevyriausybinės korporacijos RAND analitikų pranešimai rodo, kad branduolinio karo tarp NATO ir Rusijos eskalavimo tikimybė yra gerokai didesnė, nei buvo galima įsivaizduoti.
„Bloomberg“ apžvalgininkas Halas Brandsas klausia: kaip to išvengti? Jo siūlomas atsakymas: daugiau investuoti į įprastinę NATO gynybą ir didinti gynybines pajėgas Baltijos šalyse.
Į ribotus branduolinius smūgius Rusija žiūri rimtai
Buvo laikai, kai atrodė visiškai normalu rizikuoti branduoliniu karu dėl Europos sienų šventumo. Nuo pat savo įkūrimo pradžios NATO mokėsi atgrasyti Sovietų Sąjungą nuo branduolinio karo. Per Šaltąjį karą amerikiečių mąstytojai sukūrė sudėtingus modelius ir teorijas, kurios leido išlaikyti stabilumą, rengė pratybas ir ginklavosi.
Pasibaigus Šaltajam karui sąjungininkai įsivaizdavo turį prabangą mažiau galvoti apie branduolines grėsmes ir atgrasymą, bet dabar padėtis keičiasi. Rusija vėl grįžta prie niūrios branduolinio karo logikos.
Pastarojo pusmečio įtampa tarp Rusijos ir Vakaro parodė pagrindinę NATO problemą: aljansas neturi realių galimybių sutrukdyti Rusijos pajėgoms greitai įveikti Estiją, Latviją ir Lietuvą. Pagal skaičiavimus, rusų įsibrovėliai prie Baltijos šalių sostinių atsidurtų per 2-3 dienas. Regione esančios NATO pajėgos būtų sunaikintos.
Žinoma, tokiu atveju NATO galėtų mobilizuotis ilgesniam karui dėl Baltijos šalių išlaisvinimo, bet tai būtų itin kruvina kampanija. Tam, kad ji pasisektų, prireiktų ryškių taikinių (tokių kaip Rusijos oro gynybos sistemos, artilerija, raketos), esančių pačioje Rusijoje – taigi, už NATO sienų.
Rusija supranta, kad ilgalaikėje kampanijoje neturi šansų įveikti NATO pajėgas dėl pastarųjų technologinio ir kokybinio pranašumo. Todėl Rusija užsimena apie galimybę surengti riboto galingumo branduolinius smūgius – „demonstracine atakas“ kur nors už Atlanto, kad priverstų NATO sudaryti taiką Maskvai palankiomis sąlygomis.
Apie tokią eskalavimo taktiką žinoma jau seniai, bet pastaruoju metu daugėja įrodymų, kad Rusija į tai žiūri labai rimtai.
Lygiai taip pat ir NATO šalys gali surengti riboto galingumo branduolinius smūgius, kurie atgrasytų Rusiją nuo Baltijos šalių okupacijos. Tokiu atveju kyla klausimas: ar peržengus šį slenkstį, sąmoningo pasirinkimo ar netinkamos skaičiavimo dėka neįvyktų didelis branduolinis karas, kuriame būtų naudojamos tarpžemyninės raketos, strateginiai sprogdinimai ir apokaliptinis sunaikinimas?
„Bloomberg“ apžvalgininkas klausia: tai ką daryti?
Siūlo stiprinti įprastinę gynybą
Vienas variantas būtų Vakarų atsitraukimas, padarius išvadą, kad Baltijos šalys nėra vertos rizikuoti tokiu dalyku kaip visuotinis branduolinis karas. Tokia logika netgi gali paviršutiniškai įtikinti. Juk per Šaltąjį karą JAV klestėjo ir valdė pasaulį, nors sovietų Rusija buvo okupavusi Estiją, Latviją ir Lietuvą.
Tačiau čia iškyla problema – palikus Baltijos šalis vienas, būtų devalvuojamas 5-asis NATO straipsnis, kuris garantuoja, kad visos aljanso narės padės užpultam sąjungininkui. Tada galima kelti ir kitus klausimus, pavyzdžiui: ar būtų verta ginti Filipinus nuo Kinijos agresijos?
Tokia nesėkmė pakenktų NATO sistemai, kuri dešimtmečius užtikrino taiką pasaulyje.
Antrasis variantas yra akcentuojamas Pentagono 2018-ųjų Branduolinės padėties apžvalgoje. JAV gali sukurti naujų riboto galingumo branduolinių įrenginių, kurie būtų naujas būdas atgrasyti Rusiją nuo branduolinio eskalavimo. Pavyzdžiui, JAV galėtų panaudoti mažo našumo branduolinius ginklus prieš Rusijos invazines pajėgas ir jas palaikančius vienetus.
Toks požiūris padėtų užpildyti dabar tuščius branduolinės eskalacijos laiptelius. Paprastai tariant: žinodami, kad JAV taip pat turi taktinį branduolinį ginklą, Rusijos planuotojai elgtųsi atsargiau. RAND analitikai taip pat pažymi, kad riboti branduoliniai smūgiai ankstyvame Baltijos konflikte gali įtikinti Kremlių, kad šis nebetęstų pradėto proceso.
Tačiau šis variantas turi rimtų pavojų. Pirma, atsiranda klaidos tikimybė, pavyzdžiui, kad Rusijos pusė riboto galingumo branduolinį smūgį palaikys pilnaverte ataka ir pradės tikrą branduolinį karą. Antra, tai vis tiek reikštų, kad NATO panaudotų branduolinį ginklą savo narių teritorijoje.
Trečias ir bene pats geriausias pasirinkimas – stiprinti įprastinę gynybą. NATO branduolinė dilema kyla iš to, kad šiuo metu Baltijos šalyse dislokuotos pajėgos negalėtų atlaikyti Rusijos invazinio smūgio.
Tačiau RAND analitikai sako, kad JAV ir jos sąjungininkai galėtų smarkiai apsunkinti galimą Rusijos kampaniją ir paversti ją labai brangia, jeigu regione dislokuotų didesnes NATO pajėgas – maždaug 30 tūkst. karių. Tokios pajėgos turėtų apimti 3-4 šarvuotosios brigados kovines grupes, patobulintas mobiliąsias oro gynybos priemones ir kitą techniką.
Rusija negalėtų tvirtinti, kad tokios pajėgos kelia grėsmę jos teritorijai, tačiau tai būtų pakankama jėga, kad rusų pajėgos negalėtų akimirksniu sunaikinti Baltijos šalių gynybos. Tai smarkiai sumažintų ir branduolinio eskalavimo tikimybę.
Jeigu būtų pasirinktas toks Baltijos šalių apsaugojimo kelias, tai jis nebūtų pigus. Pradinės investicijos siektų apie 8-14 mlrd. JAV dolerių, be to, reikėtų papildomų 3-5 mlrd. JAV dolerių kiekvienais metais.
Reziumuojant galima teigti: stipri Baltijos šalių gynyba yra geriausias būdas išvengti branduolinio karo.
