– Nerimauta, kad pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui, Maskva eskaluos konfliktą Rytų Ukrainoje. Kokius eskalacijos ženklus pastebite jūs?
– Didesnės eskalacijos nematau, situacija panaši, kaip ir pastaruosius ketverius metus. Ir tai nėra gerai. Mes matome, kad vietos populiacija kenčia nuo siaubingos humanitarinės krizės. Turiu pridurti, kad kenčia rusakalbiai – žmonės, kuriuos Rusija tikina norinti apginti.
Kone kasdien matome Minsko susitarimų pažeidimus: žūstančius žmones, ekonominį spaudimą, judėjimo laisvės apribojimą, fizinį nesaugumą ir neužtikrintumą dėl maisto – žmonės negali įsigyti reikiamų produktų.
Be to, užbaigus Krymo tiltą, Azovo jūroje ėmė aktyviau veikti karinis Rusijos laivynas. Mums visiems, kurie nepripažįsta Krymo aneksijos, tai kelia didelį nerimą, kadangi tokie Maskvos veiksmai apsunkina Ukrainos galimybes patekti į savo pačios vandenis.
– JAV planuoja skirti laivų Ukrainai, kad būtų sustiprintas saugumas Juodosios jūros regione. Kokią strategiją Vašingtonas turi Azovo jūrai?
– Mūsų strategija – padėti Ukrainai, o ji pati atsakinga už savo pajėgų atkūrimą ir stiprinimą. Per pastaruosius ketverius metus Kijevas puikiai padirbėjo su sausumos pajėgomis, pagalbą teikė tiek JAV, tiek Lietuva.
Neseniai JAV pardavė Ukrainai prieštankinių raketų sistemas, kurios kompensavo kai kuriuos Ukrainos pajėgų trūkumus.
Kai 2014 metais Rusija okupavo Krymą, Ukraina prarado beveik visą karinį laivyną – Kijevui jį reikia atkurti praktiškai nuo pagrindų. Ir JAV ieško būdų, kaip padėti tai padaryti.
– Atsižvelgiant į tai, kad Rusiją susilpnino naujos JAV sankcijos, kaip galėtų pasikeisti Maskvos pozicija rudenį vyksiančiame Normandijos ketverto susitikime?
– Rusijos pozicija šiuo metu – tęsti rusenantį konfliktą. Ji toliau daro spaudimą Ukrainai, nes žino, kad artėja tiek parlamento, tiek prezidento rinkimai. Todėl nematau daug galimų pokyčių Rusijos pozicijoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainos prezidento rinkimuose kausis P.Porošenka, J.Tymošenko ir „šoumenai“
– Esate minėjęs, kad glaudžiai bendradarbiaujate su kolegomis iš Prancūzijos ir Vokietijos. Kaip jie ruošiasi šiam susitikimui?
– Prancūzai ir vokiečiai atlieka nuostabų darbą, reikia juos už tai pagirti. Jie koncentruojasi į konkrečius Minsko susitarimų įgyvendinimo žingsnius, įskaitant paliaubas, sunkiosios ginkluotės patraukimą, apsikeitimą karo belaisviais.
Būtent šie žingsniai pakeistų situaciją ant žemės, todėl Vokietija ir Prancūzija toliau daro spaudimą Rusijai dėl jų įgyvendinimo.
Yra keletas dalykų, kuriuos Kijevas galėtų padaryti, tačiau, deja, labai daug priklauso nuo Rusijos pasiryžimo laikytis Minsko susitarimų. Kol tai nevyksta, spaudimas Rusijai ir Minsko susitarimų nesilaikymo viešinimas yra labai svarbus.
– Kadangi Rusija vis dar nesilaiko Minsko susitarimų, vadinasi, sankcijos nėra veiksmingos?
– Manau, kad vis dėlto jos yra veiksmingos. Žinoma, jos nepakeitė Rusijos pozicijos Ukrainos atžvilgiu, tačiau padarė įtaką sistemai Rusijos viduje – kelia įtampą ir pasipriešinimą.
Sankcijos paveikė Rusijos ekonomiką, todėl asmenų, turinčių prieigą prie valdžios ar verslo, galimybės pamažu traukiasi. Ir tai jiems labai stipriai atsiliepia. Todėl turime ir toliau judėti šia kryptimi.
– Vadinasi, vidinės Rusijos problemos galėtų nulemti konflikto Rytų Ukrainoje pabaigą?
– Tikiuosi, kad Rusija pagaliau nuspręs, jog jos veiksmai Ukrainoje kenkia pačiai Rusijai. Tikiu, kad Rusija nori palaikyti gerus santykius su Ukraina, kad Ukraina būtų draugiška Rusijai.
Tačiau Rusijos veiksmai pasuko Ukrainą visiškai priešinga kryptimi: pavertė ją labiau nacionalistine, orientuota į Vakarus, nusiteikusia prieš Rusiją. Anksčiau to nebuvo.
Sakartvelo karo pamokos
– Ko, praėjus dešimtmečiui po karo su Rusija, Ukraina galėtų pasimokyti iš Sakartvelo?
– Svarbiausias dalykas, kurio Ukraina galėtų pasimokyti iš Sakartvelo, yra Tbilisio požiūris ir elgesys su okupuotose teritorijose gyvenančiais žmonėmis.
Gruzijos valdžia deda labai daug pastangų, kad paremtų ten gyvenančią populiaciją, bando parodyti, kad jie išlieka Sakartvelo piliečiai. Tai apima daug sričių, įskaitant švietimą, sveikatos apsaugą, pensijas, galimybę keliauti. O vienintelė priežastis, kodėl vietinė populiacija negali tuo pasinaudoti, yra Rusijos okupacija.
Būtent tokią žinią Ukrainos vyriausybė turi perduoti Donbaso žmonėms: jie – Ukrainos piliečiai, o šalies vyriausybė nori jiems padėti, tačiau tą pagalbą blokuoja Rusija.
TAIP PAT SKAITYKITE: R.Skardžiūtė-Kereselidze: „Sakartvelas parodė, kad karas nėra nukreiptas į Rusijos žmones“
– JAV parduotos prieštankinės sistemos „Javelin“ Ukrainoje dislokuotos šimtai kilometrų nuo fronto linijos. Ar tai reiškia, kad vis dar trūksta pasitikėjimo Ukrainos pajėgomis?
– Mes panaikinome draudimą parduoti ginklus Ukrainai, pardavėme prieštankines ir priešraketines sistemas. Ruošiamės suteikti 200 mln. dolerių vertės pagalbos paketą, parduoti daugiau ginklų. Vašingtonas ir Kijevas glaudžiai bendradarbiauja, Ukraina gauna stiprią paramą.
„Javelin“ dislokavimas toli nuo fronto linijos – taktinis sprendimas, atsižvelgiant tiek į saugumą, tiek į ginklų galimybes. Sistemos gali būti dislokuojamos ten, kur jų reikia. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad Rusija, pasitelkusi įvairias priemones, gali bandyti gauti prieigą prie „Javelin“.
Ragina palaikyti dialogą su Rusija
– Dėl nuolaidžiavimo Rusijai kritikuojamas ne tik JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Matome Putiną, šokantį Austrijos užsienio reikalų ministrės vestuvėse, Macroną, pozuojantį pasaulio futbolo čempionate... Kaip aukščiausi Vakarų lyderiai turėtų kalbėti su Rusija?
– Pasilikti atvirą galimybę dialogui yra teisinga – turime būti nusiteikę kalbėtis. Tačiau kalbėdamiesi turime labai aiškiai įvardyti Rusijos veiksmus, kodėl jie mums kelią nerimą, ką Maskva turėtų padaryti, kad būtų panaikintos sankcijos.
Jūsų minėti veiksmai sukuria draugiškumo Rusijai, okupuojančiai savo kaimynes, įvaizdį. Ir tai kelia nerimą.
– Lietuvoje neseniai taip pat diskutavome, ar reikia palaikyti aukščiausio lygio kontaktus su Rusija. Kaip turėtų elgtis mažos šalys, galinčios patirti Maskvos agresiją?
– Labai svarbu, kad Lietuva sėkmingai įneša savo indėlį tiek į NATO, tiek į Europos Sąjungą. Nors Lietuva yra maža šalis, ji turi galios transatlantinėje bendruomenėje. Jūs turite daug priežasčių tikėti savo demokratijos, ekonomikos ir saugumo sėkme.
Ir jūs turite būti atviri dialogui. Kartais pastebiu, nebūtinai Ukrainoje ar Lietuvoje, painiojamą priešiškumą Rusijos valdžios sprendimams su neapykanta Rusijai. Tai – du skirtingi dalykai.
K.Volkeris: „Ir jūs turite būti atviri dialogui. Kartais pastebiu, nebūtinai Ukrainoje ar Lietuvoje, kad žmonės painioja priešiškumą Rusijos valdžios sprendimams su neapykanta Rusijai. Tai – du skirtingi dalykai.“
Rusijos žmonės taip pat kenčia nuo Putino, jie neturi laisvės, jų ekonominės galimybės – mažesnės, jie neturi teisės aktyviai dalyvauti politikoje. Turime užjausti Rusijos žmones ir kalbėti apie problemas, kurias kelia Rusijos vyriausybės sprendimai.
– Minėjote, kad Europa nebus laisva ir vieninga be Rusijos žmonių įsitraukimo. Kaip tai pasiekti, kai Kremlius slopina pilietinę visuomenę ir opoziciją?
– Turime tikėti mūsų bendromis vertybėmis – laisve, demokratija, rinkos ekonomika. Tai – ir Rusijos žmonių vertybės, todėl jie turi rasti būdų, kad tos vertybės būtų realizuotos jų šalyje. Nemanau, kad tai yra neįmanoma, tačiau tai negali būti primesta iš išorės.
Kol šios vertybės nėra Kremliaus vertybės, Rusijos užsienio politika nesikeis. Todėl turime būti kantrūs ir atremti Maskvos agresiją prieš kaimynes.
JAV supranta Ukrainos svarbą?
– Ne kartą buvo klausiama, kodėl Amerikos mokesčių mokėtojams turėtų rūpėti Ukraina ar Juodkalnija. Ar JAV visuomenė pagaliau supranta taikos Ukrainoje svarbą?
– Manau, kad šis supratimas niekada nebuvo dingęs. JAV supranta, kad jei nedarytų to, ką daro dabar, tarptautinei bendruomenei tai brangiai kainuotų ateityje. Manau, kad tai visada buvo aišku.
Trumpas ir Amerikos žmonės mano, kad JAV visada mokėjo gerokai didesnę dalį nei Vakarų partnerės. Todėl Trumpas labai stengėsi, kad kitos sąjungininkės prisidėtų daugiau.
O tai, manau, yra pagrįsti JAV lūkesčiai. Tai nereiškia, kad nesuprantame (Ukrainos) klausimo svarbos, tai reiškia, kad reikia geresnio balanso.
– Ar nekyla pavojus, kad rudenį išrinkus naują Kongresą, šis klausimas iš politikų lūpų skambės dažniau?
– Taip kalba ne tik Trumpas – ir Obama kalbėjo, kad sąjungininkės naudojasi JAV, pačios mažai prisidėdamos. Tuometinis gynybos sekretorius Bobas Gatesas sakė, kad taip būti negali. (Prezidento George'o – red.) Busho administracija taip pat kalbėjo apie dalijimąsi našta.
Kad ir kokie bus Kongreso rinkimų rezultatai, ši politika tęsis.
– Prezidento Trumpo pasisakymai ir veiksmai dažnai vertinami prieštaringai. Ar galėtumėte užtikrinti, kad jis suvokia Rusijos grėsmę ir saugumo tiek Ukrainoje, tiek Baltijos jūros regione, svarbą?
– Atsižvelkime į veiksmus. JAV, vadovaujant Trumpui, įvairiomis priemonėmis padidino spaudimą Rusijai: uždarė diplomatines patalpas, skyrė griežtesnes sankcijas, didesnę paramą Ukrainai, paskelbė deklaraciją, kad Amerika nepripažįsta Krymo aneksijos.
Manau, kad tai, ką daro Trumpas, yra suprantama – jis nori palikti atvirą galimybę tam, kas vyks toliau, turėti galimybę megzti dialogą. Tačiau tuo pat metu taiko griežtas priemones, ir jas laikui bėgant tik griežtina.
Jei atsiribosime nuo to, kaip žiniasklaida vaizduoja Trumpą, nuo dabartinio jo įvaizdžio, ir kreipsime dėmesį į prezidento bei jo administracijos veiksmus, įskaitant Baltijos šalių atžvilgiu, suprasime, kad jie yra būtent tai, ko tikitės.
